Negalia ir laisvalaikis: galimybės ir realybė

Prieš 16 metų Lietuvoje buvo ratifikuota Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencija, kurioje teigiama, kad žmonėms su negalia turi būti prieinama viskas, kas prieinama kiekvienam žmogui. Vadinasi visi, nepaisant negalios, turi turėti galimybių aktyviai leisti laisvalaikį. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė Laura Stadalninkaitė ir Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė Ramunė Lebedytė Undzėnienė papasakojo, kokia yra realybė. 

- Laura, ar aklieji ir silpnaregiai noriai renkasi laisvalaikį leisti aktyviai?

- Mūsų bendruomenės nariai tikrai noriai lankosi teatruose, koncertuose, aktyviai leidžia laisvalaikį, net išbando šuolius su parašiutu ar kitas ekstremalias pramogas. Nemažai mūsų bendruomenės narių dalyvauja arba yra dalyvavę „Camino Lituano“ žygiuose, iš kurių išsineša daug emocijų ir potyrių, galų gale, istorinių žinių. Jie taip pat lankosi muziejuose. Aklųjų ir silpnaregių laisvalaikis iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie regos negalios neturi – knygos, radijas, televizija. Tačiau kartais tos galimybės atsiremia į prieinamumo stoką, kas kartais apriboja mūsų galimybes sudalyvauti vienoje ar kitoje veikloje. Tarkime, pagrindinės bilietų į įvairius koncertus arba spektaklius platformos (bilietai.lt, kakava.lt ar kitos) nėra pritaikytos mūsų poreikiams. Savarankiškai įsigyti bilietą mums vis dar yra gana keblu.

Pastebiu, kad bilietų pardavimo platformos nėra tvarkingai suprogramuotos. Dėl to kartais nutinka taip, kad mes kurioje nors vietoje užstringame ir negalime užbaigti bilieto pirkimo proceso. Labai dažnai toje vietoje, kur reikia pasirinkti banką, mygtukai nėra įvardyti, tik pateikti paveikslėlio forma. Tada tenka ieškoti matančio žmogaus. Tačiau ne visada panorus įsigyti bilietus, šalia bus matantis žmogus. Mums, kaip ir visiems kitiems, irgi norisi savarankiškumo.

- Ar pakanka laisvalaikio rekreacinių erdvių, pritaikytų asmenims su negalia? Ko labiausiai trūksta?

- Atsakant į šį klausimą reikėtų atskirai vertinti kiekvieną miestą ar regioną, kuriame gyvena žmogus su regos negalia. Dabar, kai yra atnaujinami įvairūs parkai, yra integruojami įvairūs vedimo takeliai, taktiliškai pažymimos vietos, kur, pavyzdžiui, stovi suoliukai. Tam skiriama dėmesio. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kad kas nors padaryta ne visai taip, kaip galėtų būti. Tikriausiai reikėtų daugiau pasikonsultuoti su neregiais ir silpnaregiais, paklausti, ko mums reikia, kokie sprendimai, pritaikant infrastruktūrą, veiktų. Faktas, kad tada turbūt dar labiau ir dar sklandžiau būtų prieinamos įvairios veiklos.

Viešasis transportas dar turi daug prieinamumo spragų ir apriboja mūsų galimybes keliauti. Kai jis yra sunkiau pasiekiamas, dalis žmonių, kurie, tarkime, neranda kompaniono arba, kurie nėra labai drąsūs, prasčiau orientuojasi gyvenamojoje erdvėje, atsisako nebūtinų laisvalaikio veiklų.

- Kokių aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų labiausiai norėtų asmenys su regos negalia?

- Aklieji ir silpnaregiai laisvalaikiu užsiima įvairiomis veiklomis: sportuoja, bėgioja, žaidžia įvairius žaidimus. Gal kartais tik trūksta empatijos, pavyzdžiui, vandens parkuose. Darbuotojai nežino, kokios pagalbos gali reikėti neregiui ir ar apskritai jos reikia. Yra tekę girdėti, kad į tokias erdves jie net neįleidžiami. Reikėtų šviesti aplinkinius, pasakoti, kad atskirties tarp mūsų neturėtų būti. Mes tik truputį kitais būdais pasiekiame tam tikrus dalykus.

Man tenka konsultuoti muziejus prieinamumo akliesiems ir silpnaregiams tema. Džiaugiuosi, kad daugėja vietų, kur asmenys su regos negalia yra laukiami ir vis daugiau erdvių yra jiems pritaikoma. Tikrai nesakau, kad laisvalaikis yra mums visiškai nepasiekiamas ar kad trūksta to prieinamumo. Nors yra kur tobulėti, bet tikrai yra ir gerų pavyzdžių, kai galime iš tikrųjų savarankiškai kur nors nukeliauti. Į tokias vietas po to norisi dar ne kartą grįžti.

Komentaras

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė Ramunė Lebedytė Undzėnienė:

- Asmenys, turintys intelekto negalią, gali dalyvauti įvairiuose renginiuose ir užsiimti kita aktyvaus laisvalaikio forma, jeigu turi papildomą pagalbą. Dažniausiai jiems reikia, kad šalia būtų arba tėvai, arba asistentai, arba padėjėjai. Tačiau dažnai sveikieji nelabai nori priimti į jų bendras veiklas. Be to, tokių veiklų pasirinkimas yra mažas.

Žmones su negalia priima kai kurie baseinai, yra gimnastikos klubas „Skrydis“, kur gali sportuoti vaikai bei suaugusieji, turintys intelekto ar kitokią negalią. Tačiau daugiau kokių nors ypatingų veiklų kaip ir nėra, nebent pačios mamos sugalvoja ir suburia, pavyzdžiui, kokį nors zumbos būrelį, kuriame šoka ir vaikai, ir mamos.

Suaugusiems su intelekto negalia yra dar sunkiau. Taip, jie gali lankytis koncertuose, teatruose, bet ne kiekviena erdvė, kur vyksta kultūros renginiai, yra pritaikyta asmenims su negalia.

Koncerto ar spektaklio metu jie gali pradėti garsiai šnekėti, atsistoti ir pradėti vaikščioti. Mūsų visuomenė kol kas dar nėra pakankamai tolerantiška tokiems dalykams. Todėl nėra ir populiaru vestis vaikus su negalia į tokias vietas, nes tėvai žino, kokios aplinkinių reakcijos sulauks.

Lietuvoje ir užsienyje aktyvaus laisvalaikio galimybės asmenims, turintiems negalią, skiriasi. Užsienyje, tiek Italijoje, tiek Vokietijoje, Šveicarijoje Švedijoje ir kitose Europos valstybėse yra daug veiklų, į kurias įsitraukti gali žmonės tiek turintys, tiek neturintys negalios.

Galimybės dalyvauti laisvalaikio veiklose, priklauso ir nuo pačios negalios. Jeigu žmogus juda vežimėlio pagalba, turi būti įrengtas pandusas, specialus tualetas. Jeigu žmogus turi klausos problemų, jis gali dalyvauti įvairiose veiklose, jeigu dėvi klausos aparatą arba jeigu yra gestų kalbos vertėjai. Sutrikusio intelekto žmones visada turi kas nors lydėti.

Kai kurie sutrikusio intelekto asmenys geba naudotis išmaniaisiais telefonais, patys keliauti autobusu, nuvažiuoti iki šventės vietos ir grįžti namo. Jeigu žmogus turi sunkesnę negalią, aplinkiniai turėtų suprasti, kad jis turi daugiau individualių poreikių. Jam gali būti sunku ilgą laiką tylėti, sėdėti. Jis galbūt kitaip išreikš emocijas. Asmuo, turintis autizmo spektro sutrikimą, gali vengti didelių susibūrimų. Jam bus per daug šviesos, per daug garso. Galbūt jis galės būti tarp žmonių tik su triukšmą slopinančiomis ausinėmis arba išvis negalės būti dideliuose masiniuose renginiuose. Tada tėvai stengiasi būti tokiose vietose, kur jiems būtų paprasčiau, nebūtų papildomo streso ir papildomų emocijų.

Fiziškai pritaikyti vietas asmenims su negalia dabar Lietuvoje yra privaloma. Tačiau vis dar trūksta informacijos lengvai suprantama kalba. Reikia šviesti visuomenę, kad kiekvienas iš mūsų turi būti gerbiamas, nesvarbu, ar jis turi negalią. Atsisakyti stigmatizavimo įmanoma tik per švietimą. Kuo daugiau žmones su negalia matys gatvėse, koncertuose, muziejuose ir visur kitur, tada žmonės po truputėlį pripras, kad jeigu šeimoje yra žmogus su negalia, tai nereiškia, kad šeima turi užsidaryti ir atsisakyti savo gyvenimo.

Tarp kitko

Per Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą prie SADM yra finansuojami Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektai. Jų spektras yra įvairus – nuo asmenų su negalia pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms skatinimo iki ankstyvosios pagalbos paslaugų asmenims, kuriems dar nėra nustatyta negalia, tačiau yra akivaizdžių negalios požymių. Viena iš projektų temų yra aktyvaus poilsio stovyklos. Šiemet jas vykdo 14 asociacijų. Planuojama įgyvendinti 16 aktyvaus poilsio renginių visoje Lietuvoje, kur dalyvaus per 700 asmenų su negalia.

Autorė: Urtė Jarockė