Nematoma krizė: pavojingas klajojančių mikroplastiko dalelių kelias

Plastiko žala puikiai žinoma, tačiau vis dar elgiamės taip, lyg kiekvienas naujas gaminys nekeltų papildomo, nematomo pavojaus. Gyvename aplinkoje, kurioje mus nuolat supa plastikas: dėvime sintetinius drabužius, vis dar naudojame plastiko pakuotes, keičiame automobilių padangas, skalbiame, perkame ir išmetame. Kiekvienas iš šių veiksmų išskiria mažas, nematomas plastiko daleles, kurios patenka į aplinką ir joje išlieka dešimtmečius ir net ilgiau. Veikiamas saulės spindulių, mechaninio poveikio ar temperatūrų svyravimų plastikas skyla į mikroskopines daleles, vadinamas mikroplastiku, kuris nematomas plika akimi ir yra mažesnis už žmogaus plauko storį. Mikroplastikas aptinkamas beveik visur: nuo lietaus lašų ir buitinių dulkių iki vandenynų gelmių ir Arkties ledynų, taip patmūsų drabužiuose bei maiste.

Pandemija šią situaciją dar labiau paaštrino. Vienkartinės kaukės ir pirštinės buvo būtinos saugant visuomenės sveikatą, tačiau ekologiniu požiūriu jos virto plastiko antplūdžiu į aplinką. Gaminiai buvo pagaminti iš neyrančių plastiko komponentų, daugelio šių priemonių niekas nerūšiavo ir neperdirbo. Kiekviena pamesta kaukė ar pirštinė per kelis mėnesius suyra į šimtus mikroplastiko dalelių, kurios vandeniu ir orupasklinda toli, sukurdamos ilgalaikę taršą.

 KU Jūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja bei Sveikatos mokslų fakulteto prodekanė prof. dr. Reda Kubiliūtė pabrėžia, kad mikroplastiko problemą mokslininkai vadina viena didžiausių XXI a. aplinkosaugos nematomų krizių pasaulyje.

„Lietuva šiame kontekste nėra išimtis. Atvirkščiai – savo geografine padėtimi, vandens sistemų ypatumais ir vartojimo įpročiais ji tampa ypač jautria mikroplastiko kaupimosi zona. Kuršių marios jau ilgą laiką laikomos viena jautriausių Lietuvos ekosistemų, tačiau naujausi Klaipėdos universiteto mokslininkų rezultatai rodo, kad vykstantys aplinkos procesai yra dar sudėtingesni, nei manyta.“, – teigia mokslininkė.

Klaipėdos universiteto mokslininkai, įgyvendindami europinį projektą, analizavo mikroplastikų patekimą į Kuršių marias, jų judėjimą ir gebėjimą kaupti pavojingas medžiagas. Plastiko mėginiuose, surinktuose Kuršių marių pakrančių zonoje, aptiko daugiau kaip 30 skirtingų cheminių elementų, tarp kurių – švinas, kadmis, varis ir nikelis. Projekto duomenys leidžia daryti išvadą, kad ant plastikų paviršiaus prisitvirtinę sunkieji metalai tampa lengviau pasiekiami vandens organizmams.

 „Ekosistemų lygmeniu mikroplastikas veikia keliais mechanizmais. Visų pirma, vandens organizmai jį praryja, supainioję su maistu. Žuvys, moliuskai, bestuburiai neturi mechanizmo, leidžiančio atskirti tikrą maistą nuo plastiko, todėl jų virškinamajame trakte mikroplastikas gali kauptis, užkimšti žarnyną, sumažinti maisto įsisavinimo efektyvumą ir sukelti alkio pojūtį net tada, kai skrandis atrodo pilnas. Patekęs į žarnyną kartu su kitomis medžiagomis, mikroplastikas gali pažeisti mikrobiotą ir sutrikdyti fiziologinius procesus. Antra, ant mikroplastiko paviršiaus sukaupti teršalai gali išsiskirti organizmo viduje, ypač rūgštesnėje skrandžio terpėje, ir patekti į kraujotaką“ , – aiškina prof. dr. R. Kubiliūtė.

Mikroplastike esantys priedai – stabilizatoriai, pigmentai, plastifikatoriai – taip pat gali migruoti į aplinką. Kai kurie jų patenka į organizmus ir veikia kaip hormonų sistemą trikdantys junginiai. Tokie teršalų mišiniai patenka į mitybines grandines ir daro žalą ne tik žuvų populiacijoms, bet ir žmonių vartojamiems produktams.

Nors ilgalaikis mikroplastiko poveikis dar nėra iki galo ištirtas, šiandien yra žinoma, kad jis kelia riziką žmogaus sveikatai. Žmonės mikroplastiką gali praryti ar įkvėpti , aptinkamas kraujyje, įvairiuose audiniuose ir net placentoje. Įkvėptos dalelės gali sukelti uždegimą, dirginti kvėpavimo takus, o patekusios į kraujotaką - migruoti į skirtingus audinius. Kadangi mikroplastiko dalelės yra itin įvairios, vienos sukelia mechaninę žalą, kitos gali veikti chemiškai. Todėl Klaipėdos universiteto mokslininkai numatę atlikti ilgalaikio poveikio tyrimus, kaip tokios dalelės paveiks imuninę sistemą, medžiagų apykaitą ar net ląstelių DNR.