Nėra teisės į abortą. Yra teisė gyventi! Rima Pielikytė

Yra gyvenime dalykų, kurie savaime nėra geri, bet dėl vienokių ar kitokių

priežasčių jie vyksta. Pavyzdžiui, abortai. Sunkiai rastume žmogų, kuris sakytų,

kad abortai yra gerai... Bet kartais pasitaiko gyvenime taip, jog abortas – išeitis iš

komplikuotos situacijos. Abortai daromi dėl įvairių priežasčių: finansinių sunkumų

ir nepavykusių santykių su partneriu, gal net smurtaujančiu, su kuriuo moteris

nebenori turėti nieko bendra. Arba nėštumas sujaukia visus moters ar poros planus.

Moterų istorijos skamba taip: „Vyras nenorėjo mūsų vaiko“, „Karjera man buvo

svarbiau“, „Nenorėjo trečio...“, „Nesijaučiau pasirengusi tapti mama“ ar „Pastojau

nesulaukusi pilnametystės“... Pirmiausiai užjaučiama „nelaiminga“ moteris,

kuriai laukiamo kūdikio gimimas bus nepakeliama gyvenimo našta dėl įvairiausių

priežasčių, užjaučiami ir nelaimingi vaikai, kurie gimtų blogomis sąlygomis –

neturtingose, asocialiose ar ne visos sudėties šeimose.

Aborto šalininkų pirmas argumentas būna, jog moteris turi

teisę į savo kūną. Abortų priešininkai jiems atšauna: žinoma, jog turi, kas bando tai

paneigti? Bet jie klausia: ar ši teisė aukščiau už negimusio žmogaus gyvybę?

Fundamentalus klausimas. Kaip ir retorinis klausimas: ar idealioje valstybėje būtų

abortų? Juk proto bokštai gali teigti, jog kiekviena moteris turi teisę bei galimybę

pasirinkti savo partnerius, kontracepcijos įvairove taip pat negalima skųstis. Tad

kokia bėda? Nenori vaiko? Naudok apsaugos priemones, susilaikyk nuo lytinių

santykių – variantų yra daugybė, teigia abortų priešininkai. Kalbant apie abortus,

pasirenkami dažniausiai du kraštutinumai, kurie moterį spaudžia į kampą. Moteriai

nuolat kalama į galvą, kad ji yra žudikė. Dar ji apibūdinama kaip lengvesnio

gyvenimo ieškotoja, kuri pasiryžusi darytis abortą dėl patogesnio gyvenimo, kad

galėtų lakstyti po vakarėlius... Kaip ji drįsta siekti karjeros Kito gyvybės sąskaita?

Taip... Tikriausiai retas prieštaraus, kad šiandien patogesnis gyvenimas yra didžiulė

vertybė. Tačiau jei moters, kuriai ką tik buvo atliktas abortas, paklausite, ar yra

laiminga, kad pasinaudojo savo teise, ji pravirks. Psichologiniu požiūriu abortas

pirmiausiai yra netektis. Vienos moterys šią netektį išgyvena lengviau, kitos –

sunkiau. Šios netekties išgyvenimas kartais komplikuojasi, nes sielvartas lieka

bevardis ir beveidis – moteris savo vaiko taip ir nepamato, dėl to jis išlieka nerealus,

o jo mirtis tarytum nematoma.

Klausiate, kodėl ginu abortus? Juk galima vaikus atiduoti į šeimą, galima

palikti vaikų namuose. Išprievartavo? Stokojate motinystės instinkto ir labai nesinori

vaiko? Atsakysite, jog yra gyvybės langeliai – atiduokite ten tą vargšą kūdikį, gal

kitur jis ras geresnę motiną. Keista, bet ideologija, kad moteriai nereikia jokių teisių,

kad jos pareiga tik gimdyti, remiasi įvairiausi žmonės. Griežtai prieš abortus dažniau

pasisako vyresnio amžiaus, menkesnio išsilavinimo, mažų pajamų, rajonų gyventojai.

Šiandien pasaulyje iš esmės vyrauja dvi žmogaus vaisiaus apsaugos

vertinimo kryptys, kurių atskaitos taškas yra gyvybės pradžios teorijos.

Vadinama „pro life“ teorija žmogumi asmenį pripažįsta nuo gyvybės pradėjimo. Kita

teorija, literatūroje įvardijama kaip „pro choice“, teigia, jog žmogų reikia ginti tik

nuo gimimo; kol vaisius yra įsčiose, jis vertinamas kaip moters kūno dalis, dėl kurios

vadovaujantis teisės į privatumą principu moteris yra laisva apsispręsti. Skirtingose

valstybėse, atsižvelgiant į kultūrinius, religinius, socialinius ir kitus skirtumus bei

ypatumus, šios konkuruojančios teisės yra skirtingai reglamentuojamos – kuo didesnė

apsauga yra suteikiama negimusiam asmeniui, tuo mažiau teisių į privatumą lieka

nėščiai moteriai.

Aborto priešininkai teigia, jog moteris turi teisę kontroliuoti save, bet ne

savo kūną. Remiamasi tuo, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo pat apvaisinimo

momento, todėl žudyti ką tik pradėtą vaisių yra tas pats, kas žudyti suaugusį žmogų.

Sudėtinga nustatyti, kuriuo momentu vaisius tampa žmogumi. Abortų draudimo

šalininkams atrodo, kad vaiko gyvybė prasideda beveik nuo lytinio akto. Amerikiečių

komikas George Carlin (Džordžas Karlinas) teigė, kad politikai, pasisakantys prieš

abortus, teikia pirmenybę negimusiems: „Jie viską padarys dėl negimusiųjų. Bet vos

tik tu gimsti, tu lieki vienas. Prieš abortus pasisakantys konservatoriai yra apsėsti

embrionų nuo pat apvaisinimo iki devinto nėštumo mėnesio. Po to jie nebenori

apie tave nieko žinoti. Jie nenori iš tavęs nieko girdėti. Absoliučiai nieko. Nenori

girdėti apie jokią naujagimių priežiūrą, jokią vaikų priežiūrą, jokią neturtingų šeimų

ikimokyklinio amžiaus rūpybą, jokius nemokamus mokyklinius pietus, jokias maisto

korteles, jokias socialines išmokas, absoliučiai nieko. Jeigu esi ikigimdyminio

amžiaus – viskas puiku, jeigu esi ikimokyklinio amžiaus – reikalai nekokie.“

Abortų šalininkai teigia, jog abortai suteikia galimybę

reguliuoti šeimos dydį, o kartu savo ir savo vaikų gyvenimo kokybę: įvaikinimas ar

globos namai nėra nenorimų vaikų problemos sprendimas. Abortų šalininkai teigia,

kad tai moters apsisprendimo teisė. Ir demokratinėje visuomenėje neturėtų būti

nurodinėjama piliečiams, kaip planuoti šeimą. Lietuvoje tarp trijų Baltijos šalių yra

brangiausia tiek kontracepcija, tiek ir abortai. Jei lietuvei kontraceptinės tabletės

kainuoja 27–59 Lt (8–17 eurų), tai estei toks apsisaugojimas per mėnesį – 10–25 Lt

(3–7 eurai), nes didžiąją dalį kainos kompensuoja ligonių kasos. Spiralės įvedimas

moteriai yra visiškai kompensuojamas Estijoje. Lietuvoje ši procedūra kainuoja 138–

559 Lt (40–162 eurai). Panašiai Lietuvoje kainuoja ir abortas. Tuo tarpu Estijoje iš

ligonių kasų padengiama 30 proc. chirurginio ir 50 proc. medikamentinio aborto.

Lietuvoje medikamentinis abortas yra draudžiamas. Lietuvoje nėra jokių

kontracepcijos prieinamumo programų, nėra dėmesio jauniems žmonėms, kurie

pradeda lytinį gyvenimą ties suaugusiųjų riba, o kontracepciją turi pirkti tomis

pačiomis kainomis kaip dirbantys žmonės. Visa tai parodo, kad valstybė neturi

lytinio ugdymo politikos. Juk niekas dabar neverčia moterų daryti abortų, vartoti

kontraceptikų, jei jos to nenori. Tačiau valstybė turi užtikrinti, kad žmogus turėtų

galimybę rinktis. Tarptautinė ir Lietuvos teisė pripažįsta moters pasirinkimą planuoti

Seime Lietuvos lenkų rinkimų akcija inicijavo abortų

draudimo įstatymą. Pagal jį, nutraukti nėštumą Lietuvoje galima būtų tik tada, jei jis

keltų grėsmę moters sveikatai ar gyvybei, ir tuo atveju, jei moteris pastojo po

išprievartavimo. Abiem atvejais abortas būtų leidžiamas tik tada, jei nuo nėštumo

pradžios praėjo ne daugiau kaip 12 savaičių. Lietuvoje užgimusi iniciatyva uždrausti

abortus grindžiama negimusio kūdikio teisėmis ir Bažnyčios mokymu. Moteris ir jos

vaisius yra visuma, o iš LLRA siūlomo projekto galima suprasti, kad kūdikis auga ne

moters kūne, tai kažkas atskira. Deja, moterys nėra informuojamos, kad nėštumas

kartais kelia kur kas didesnį pavojų sveikatai negu jo nutraukimas. Mat nėštumas taip

pakeičia moters organizmą, kad bet kada gali komplikuotis sveikata. Už legalius

abortus pasisakanti Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, jog reikia dėti visas

pastangas, kad nereikėtų nutraukti nėštumo. PSO rekomenduoja imtis reguliavimo

priemonių nuo pradžių – per lytinį ugdymą ir švietimą mokykloje, kvalifikuotas

gydytojų paslaugas dėl šeimos planavimo ir prieinamą kontracepciją už prieinamą

kainą. Reikia kalbėti apie moters teisę planuoti šeimą ir savo gyvenimą. Pirma,

Lietuvoje reikia imtis priemonių mažinti abortų poreikį – mokykloje įvesti lytinį

ugdymą, dalinti prezervatyvus (tai neskatins santykių, o darys juos saugesnius).

Lietuvos mokyklose nėra kokybiško lytinio ugdymo. Yra tik vienpusiškas,

katalikiškas, dogmatiškas, moralizuojantis, atgrasantis švietimas. O siūlomas LLRA

įstatymo projektu abortų draudimas yra grubus būdas kontroliuoti moters kūną.

Demokratinėje valstybėje moteris turi teisę pasirinkti, ką jai daryti su savo

gimdoje esančiu vaisiumi. Valstybė neturėtų įstatymais varžyti moterų, nes jomis

pasitiki, kad jos priims nesavanaudišką ir atsakingą sprendimą savo vaikų atžvilgiu.

Šis atsakingas sprendimas turi priklausyti tik joms, nes moteris nėra tik gimda su

kojomis, gimdanti vaikus pagal valstybės užsakymą. Moteris yra savarankiškas

individas, turintis pasirinkimų galią, kurią privalu gerbti.