NS valdyba: Lietuvos valstybė ir jos valdžia nesivadovauja EŽTT sprendimu

Į šalies aukščiausiuosius pareigūnus dėl  Gedulo ir vilties dienos kreipėsi  Nacionalinio susivienijimo valdyba.   

Savo kreipimesi NS valdyba primena, kad prieš šešerius metus  Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2019 metų sprendime byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“  pripažino, jog sovietų okupantų vykdytam sistemingam politinio ir etninio Lietuvos gyventojų elito naikinimui pritaikomos Genocido konvencijos nuostatos. Toks veikimas atitiko „genocidinės intencijos“ elementą, nukreiptą ne prieš atskirus asmenis, o būtent prieš lietuvius kaip etninę grupę. Tai esminis EŽTT sprendimo aspektas – SSRS vykdytiems represijų veiksmams oficialiai suteiktas teisinis genocido statusas pagal tarptautinę teisę. Taigi EŽTT suformulavo, kad sovietinės represijos prieš plačius visuomenės sluoksnius buvo etno-politinis genocidas – „sistemingas naikinimas, grindžiamas represine politika“.

Tačiau Lietuvos valstybė ir jos valdžia, kreipimesi akcentuoja NS valdyba, nesivadovauja šiuo teismo sprendimu. Tremtiniai iš esmės tebėra laikomi ne etninio genocido aukomis, o tik SSRS okupacinės valdžios represuota socialine-klasine grupe. Lietuvos valdžioje esama asmenų, kurių šeimų nariai aktyviai kolaboravo su okupaciniu režimu ir vykdė trėmimus, o visuomenėje tebėra palaikomas ir išlieka gajus požiūris į masinius gyventojų trėmimus kaip į pokario ,,pilietinio konflikto“ ir ,,kovos su liaudies priešais“ išraišką. Nors valstybė šiek tiek pasirūpino kompensacijomis ir socialinėmis garantijomis tremtiniams bei jų šeimų nariams, tačiau pažymėtina, kad okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai yra labiau privilegijuoti gaudami didesnes valstybines pensijas ir kitas socialines rūpybos paslaugas. Tai dar kartą patvirtina, kad tremtiniai šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, kaip kadaise  LSSR, neretai tebėra laikomi antrarūšiais valstybės piliečiais, rašoma kreipimesi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos vadovus.

Todėl, teigiama kreipimesi, valstybės istorinės atminties politika tremčių klausimu yra dvilypė ir prieštaringa. Nors Birželio 14-oji yra paskelbta Gedulo ir vilties diena, vyksta oficialūs ritualiniai tremčių minėjimo renginiai, bet valstybės institucijos deramai nesirūpina sovietų tremtyje žuvusiųjų atminimu, jo negerbia ir nesaugo. Šiurpi tautos tragedija iki šiol nėra įprasminta. Trūksta  pastangų valstybės lygmeniu išsaugoti gyvąją tremties kančių atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai. Tremties temai skiriama nepakankamai dėmesio mokinių bendrojo lavinimo programoje, o mokykliniuose  vadovėliuose ji pristatoma fragmentiškai kaip sausas praeities faktas.

NS valdyba kreipimesi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus ragina   įstatymiškai įteisinti visose šalies savivaldybėse privalomus iškilmingus Masinių trėmimų dienos minėjimus miestų aikštėse ir tremtinių atminimo vietose, dalyvaujant valstybės ir savivaldybių vadovams, tremtinių ir visuomeninėms organizacijoms, jaunimui. Nustatyti visoms mokykloms pareigą Masinių trėmimų dieną surengti pilietines pamokas apie okupacijas, tremtis ir jų pasekmes Lietuvai.

NS valdyba kviečia Birželio 14-ąją paskelbti nacionaline atminties kultūros diena, skirta kūrybai apie istorines Tautos laisvės kovas, netektis ir patirtas kančias bei didžiausių negandų metais puoselėtas Laisvės ir Atgimimo viltis ir pažymi, jog gyvas ir pagarbus atminimas gali apsaugoti tautą nuo istorinės atminties ištrynimo, o valstybę –  nuo tragedijos pasikartojimo.

Birželio 14-oji yra Gedulo ir vilties diena –  viena skaudžiausių Lietuvos istorijos datų, simbolizuojanti okupacijos žiaurumą ir nekaltų žmonių kančią.

Per visą sovietų okupaciją iš Lietuvos, skirtingais duomenimis,  buvo ištremta apie 200 tūkst. žmonių. Žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų (ryšininkų, rėmėjų, slėpėjų), o jų suimta ir represuota daugiau kaip 50 tūkst. Tai buvo politinio, kultūrinio ir ekonominio elito – valstybės tarnautojų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, verslininkų ir jų šeimų – sistemingas naikinimas.

Pridedamas visas Kreipimosi tekstas.