Nuo plyno lauko iki didžiausių Lietuvos kelių: beveik 30 metų kelių statybos inžinieriumi dirbantis V. Popovas apie profesiją, kurios niekada nekeistų

Kai Vitalijus Popovas prieš beveik tris dešimtmečius atvyko į savo pirmąjį objektą, kelio ten dar nebuvo – tik plynas laukas, tolumoje matomas miškelis ir vadovo žodžiai, kad būtent čia jis turės jį nutiesti. Šiandien „Kauno tiltų“ techninis direktorius važiuodamas per Lietuvą atpažįsta ne vieną kelią, estakadą ar aplinkkelį, prie kurio statybos pats prisidėjo. Kaip teigia V. Popovas, per visą profesinį gyvenimą jis taip ir neišbandė jokios kitos profesijos – ir dabar savęs kitur neįsivaizduoja.

„Pirma mintis, kuri ateina į galvą pagalvojus apie savo profesiją – neįsivaizduoju savęs kitur. Ir todėl, kad nesu bandęs kitos profesijos, ir todėl, kad savo darbe prasmės jaučiu labai daug“, – sako Vitalijus.

Pirmasis objektas – plyname lauke

„Kauno tiltuose“ V. Popovas pradėjo dirbti dar 1999 metais, iškart po studijų. Pasak jo, tuomet jis dar nelabai įsivaizdavo, kaip iš tiesų atrodo kelininko darbas, tačiau turėjo kelių inžinieriaus išsilavinimą, todėl įmonėje pradėjo dirbti darbų vadovu. Pirmasis objektas buvo „Via Baltica“ ruožas ties Vandžiogala – vos dviejų kilometrų atkarpa, kuri iki šiol jam išliko svarbiausia.

„Labai gerai atsimenu, kaip aikštelės vadovas atvežė mane į būsimą objektą. Išlipome iš automobilio, jis rodo į plyną lauką – dirbama žemė, toliau miškelis – ir sako: čia bus tavo objektas, čia turėsi nutiesti kelią. Žiūriu ir galvoju: kaip čia gali būti kelias? Tikrai išsigandau. Tada ir prasidėjo visas procesas – reikėjo semtis patirties iš žmonių, kurie tai išmanė, tartis su ilgamečiais darbuotojais ir po truputį pradėti tiesti kelią“, – prisimena jis.

Būtent šiandien, anot pašnekovo, labiausiai pasikeitė tai, kaip greitai jaunas specialistas gali gauti jam reikalingų žinių. Prieš beveik tris dešimtmečius atsakymo nebuvo galima per kelias sekundes susirasti internete – didelė dalis praktinės patirties buvo perduodama tiesiog iš žmogaus žmogui.

„Dabar yra dirbtinis intelektas, internete galima rasti visus atsakymus, o tada žinios vienareikšmiškai ėjo iš lūpų į lūpas. Ateini pas patyrusį kolegą ir klausi: nuo ko pradėti? Jis tau pasakoja, o tu turi suprasti, perprasti, ką daryti. Man pasisekė, nes įmonėje buvo daug patyrusių žmonių, kurie žinojo procesus ir galėjo padėti“, – pasakoja įmonės techninis direktorius.

Per pirmuosius penkerius metus Vitalijus dirbo darbų vadovu skirtinguose objektuose, 2004 metais tapo techninio direktoriaus pavaduotoju, o vėliau – techniniu direktoriumi. Vis dėlto, jo teigimu, būtent pirmoji dviejų kilometrų kelio atkarpa iki šiol išliko išskirtinė.

„Ji įsimintina ne tik todėl, kad buvo pirmoji. Tas kelias buvo statomas nuo pradžios, o Lietuvoje tokių projektų nėra daug – daugiausia rekonstruojame jau esamus kelius. Vėliau buvo Vilniaus vakarinis aplinkkelis, Gerosios Vilties estakada, Jakų žiedas Klaipėdoje, „Via Baltica“ prie Lenkijos sienos. Bet pirmasis objektas vis tiek lieka pirmasis“, – sako V. Popovas.

Nuo kuoliukų iki 3D sistemų

Per beveik tris dešimtmečius, anot AB „ Kauno tiltai” atstovo, kelininko darbas pasikeitė neatpažįstamai. Karjeros pradžioje vieni pagrindinių matavimo prietaisų buvo teodolitas ir nivelyras, o tai, ką šiandien technika apskaičiuoja ir parodo operatoriui automatiškai, darbų vadovams tekdavo matuoti ir žymėti objekte patiems.

„Viskas buvo daroma rankiniu būdu. Nuvažiuoji į objektą, sužymi kuoliukus, aukščius, o mechanizatorius pagal tas vizyrkes lygina kelią. Konstrukcijos sluoksniai, skalda – viską reikėjo sužymėti. Taip atrodė darbo pradžia“, – prisimena pašnekovas.

Ryškiausias technologinis lūžis, jo teigimu, prasidėjo maždaug 2005 metais, kai kelių statyboje atsirado GPS ir 3D sistemos. Jos pakeitė ne tik mechanizatorių, bet ir darbų vadovų kasdienybę.

„Kai atsirado skaitmeniniai projektai ir 3D sistemos, mechanizatorius jau galėjo matyti, kiek reikia kasti, kokiu gyliu, kokiu pločiu. Šiandien praktiškai nebeliko technikos, kuri nedirbtų su 3D sistema. Nebereikia kiekvieną kartą eiti kalti kuoliukų, matuoti aukščio ar pločio. Kai kuriuose procesuose darbai dėl to vyksta net dvigubai greičiau“, – teigia Vitalijus.

Vis dėlto, pasak techninio direktoriaus, kalbos, kad technologijos kelių statyboje netrukus pakeis žmogų, dar gerokai per ankstyvos. Dalis darbų iki šiol reikalauja žmogaus rankų, o ir moderniausius mechanizmus vis tiek turi valdyti savo darbą išmanantys specialistai.

„Yra armatūros rišimas – ją vis tiek turi sudėti, sutvirtinti. Yra rankinio kasimo darbų vietose, kur ekskavatorius tiesiog negali dirbti. Be abejo, žmogus turi valdyti ir pačius mechanizmus. Technologijų labai daug, bet žmogiškojo kapitalo šioje profesijoje dar tikrai reikia“, – sako jis.

Per beveik 30 metų stereotipai nepasikeitė: „Vis dar užgauna“

Nors per šiuos metus pasikeitė ir technika, ir pats darbo organizavimas, vienas dalykas, anot V. Popovo, išliko – kelininkų darbą visuomenėje lydintys stereotipai.

„Iki šiol girdžiu kaltinimus dėl kelių kokybės, yra ir seniai prilipusi etiketė, jog kelininkai yra nesąžiningi. Žmonės kelininkais nepatenkinti ir tada, kai reikia stovėti kamščiuose, kai užtvertas ruožas, pastatyti šviesoforai ar yra kitų eismo ribojimų. Dėl tų kaltinimų net nebesinori aiškintis – šiandien turime tiek daug priežiūros ir skaidrumo reikalavimų, kad man atrodo, jog tai akivaizdu ir pasiteisinimų nereikia“, – sako V. Popovas.

Vis dėlto labiausiai, pasak jo, užgauna dažnas palyginimas su kaimynine Lenkija – esą ten kelius pastatyti sugebama gerai, o Lietuvoje – vis dar ne. V. Popovo teigimu, vertinant tokius skirtumus dažnai pamirštama, kad kelių būklę lemia ne tik juos tiesiančių žmonių kompetencija, bet ir valstybės investicijų mastas bei tai, ar statomas naujas kelias, ar nuolat remontuojama sena infrastruktūra.

„Visada girdime: Lenkijoje keliai geri, o pas mus – ne. Mane kaip kelininką tai užgauna. Bet reikia suprasti, kad visai kas kita yra statyti naujai, kaip daug kur Lenkijoje, kur valstybė į kelius investuoja labai daug, ir visai kas kita – nuolat susidurti su finansavimo trūkumu. Kokybiniu ar technologiniu požiūriu mes nė kiek nenusileidžiame kitiems“, – pabrėžia jis.

Vitalijus neslepia, kad į tokius komentarus numoti ranka iki šiol nepavyksta. Priešingai – išgirdęs kategorišką nuomonę apie kelininkų darbą, jis sako dažniausiai įsitraukiantis į diskusiją.

„Labai nemažai diskutuoju su žmonėmis, kurie prie šio darbo neprisiliečia, nežino profesijos niuansų ir kitų subtilybių. Stengiuosi paaiškinti, parodyti, kas iš tiesų slypi už to darbo“, – pasakoja jis.

Būtent dėl to, kad ši profesija dažnai yra nepelnytai užmiršta ar neįvertinta, jaunam žmogui šiandien rinktis kelių inžineriją jis ne tik siūlytų, bet ir matytų tam labai aiškią perspektyvą. Pasak jo, sektoriuje trūksta tiek darbuotojų, tiek inžinierių, o pati profesija leidžia savo darbo rezultatą matyti dar daugelį metų

„Kartais važiuodamas keliu pagalvoju – šitą tiesiau aš prieš 27 metus. Ir tokių vietų Lietuvoje yra ne viena. Turbūt didžiausia šio darbo prasmė ir yra ta, kad matai, kaip tai, prie ko prisidėjai, tarnauja žmonėms“, – pokalbį baigia pašnekovas.