Nutapyti savo regioninio parko vidų: Vilniaus Rotušėje atidaroma Adelės Liepos Kaunaitės paroda

Spalio 6 d. 18.30 val. Vilniaus Rotušėje atidaroma tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės paroda „Regioninis parkas“. Iki spalio 29 d. veiksianti paroda kviečia į Lietuvos kraštovaizdį pažvelgti ne kaip į tiksliai atkartojamą vaizdą, o kaip į asmeninę, kūnišką ir atmintyje išliekančią patirtį. Panemunių šlaitai, Nemuno tėkmė, Sudargo piliakalniai, marių horizontai, augmenija ir žmogaus palikti ženklai menininkės drobėse tampa ne konkrečių vietų atvaizdais, bet atspirties tašku tyrinėti vidinį kraštovaizdį.

„Regioninis parkas – ne geografija. Tai būsena“, – teigia A. L. Kaunaitė. Jos parodoje regioninis parkas tampa metafora teritorijos, kurią kiekvienas nešiojamės savyje.

„Kiekvienas savyje auginame savo parką“

Menininkė pasakoja užaugusi miške, todėl gamtos vietas pažįstanti „beveik kaip savo kūno dalis“. Būtent šis labai asmeniškas santykis su gamta tapo vienu iš impulsų parodos idėjai.

„Kartą buvau lygiadienio šventėje ant piliakalnio. Užsikūriau laužą, buvo ramu, ir manyje atsirado labai graži vidinė būsena – šiltas, tikras buvimo toje vietoje jausmas. Netrukus pasirodė atlikėjai, kuriems, regis, buvo liepta „padaryti šventę“. Atsirado triukšmas, vaidinimas, ir staiga pati vieta tarsi išnyko“, – prisimena A. L. Kaunaitė.

Ši patirtis paskatino ją kitaip pažvelgti į patį regioninio parko apibrėžimą. „Tada pagalvojau: kad ir kiek kartų sakytume „regioninis parkas“, pirmiausia jis turi būti mūsų viduje. Kiekvienas savyje auginame savo parką. Ir jeigu tame vidiniame regioniniame parke neauginsime medžių, tuomet žodžiai „regioninis parkas“ liks tik užrašu ant lentelės“, – sako menininkė.

Tad A. L. Kaunaitės paroda, priešingai nei galėtume pagalvoti, nėra konkrečių vietų iš regioninių parkų katalogas. Tai bandymas tapybos priemonėmis kalbėti apie vidinį pasaulį. „Man tai yra daugiau nei tai, ką gali pasakyti, užrašyti ar tiesiog pamatyti. Galbūt tai galima išgroti. Galima ištapyti. Aš pasirinkau ištapyti – nutapyti savo regioninio parko vidų“, – teigia A. L. Kaunaitė ir priduria norinti, kad „kiekvienas pagalvotume apie savo vidinį regioninį parką ir galbūt jame susitiktume.“

Kraštovaizdis persikelia į kūną

Parodos kūriniuose realus kraštovaizdis yra savaip dekonstruojamas: peizažas yra „išardomas“, perleidžiamas per atmintį, kūną ir tapybos gestą, kol iš realaus kraštovaizdžio lieka jo būsena. Menininkė šį procesą vadina „regimąja ir jaučiamąja patirtimi“. „Kai labai daug laiko praleidi miške, parke, gamtoje, po kurio laiko kompozicijas pradedi matyti net užsimerkusi. Kraštovaizdis lieka ne tik atmintyje – jis kažkaip persikelia į kūną“, – pasakoja ji.

Ruošdamasi parodai A. L. Kaunaitė vaikščiojo su popieriumi ir anglimi, darė struktūrinius eskizus, ieškojo naujų kompozicijų, vietų ir netikėtų atradimų. Tačiau drobėje konkreti vieta nėra atkuriama tiesiogiai. „Ji pereina per daugybę regėjimo uždangų, atminties sluoksnių, pojūčių ir galiausiai tampa vidiniu parku“, – sako menininkė.

„Paveiksle man svarbu ne tai, ar galima atpažinti konkrečią vietą, bet tai, kas iš jos liko. Ką paslėpsime, ką išryškinsime – kaip gyvenime, taip ir tapybos paveiksle viskas vyksta panašiai“, – teigia A. L. Kaunaitė.

Asmeninis gamtos archyvas

Parodoje svarbi ir „asmeninio gamtos archyvo“ idėja. Jame kaupiasi ne tik vietos, bet ir žmonės, augalai, gyvūnai, vaikystės kraštovaizdžiai, patirtys ir tai, ko galbūt jau nebėra. A. L. Kaunaitės tapyboje šis archyvas nėra ramus. Menininkė pabrėžia, kad jai įdomiausios yra ne visada lengvai pasiekiamos ar tvarkingos gamtos vietos.

„Mano pačios regioninio parko archyvas turbūt prasideda ten, kur baigiasi tvarkingas parko takas. Iš parko dažniausiai nuklystu į draustinį, pelkę, brūzgynus – ieškau šešėlių, keistų vietų, netikėtų praėjimų“, – pasakoja ji.

Gamta ir gyvenimas tapytojos paveiksluose tampa neatskiriami. Regioninis parkas virsta metafora žmogaus vidinei teritorijai – joje yra ir atvirų erdvių, ir vietų, į kurias einama retai, ir tokių, kurios lieka saugomos. „Nuolat ieškai savo vidinio parko, o kai kurias jo vietas gal net sąmoningai uždarai – palieki savo vidiniame draustinyje. Ne viskas turi būti iš karto parodyta ar paaiškinta. Kai kurios vietos turi likti saugomos“, – sako A. L. Kaunaitė.

Adelės Liepos Kaunaitės tapybos parodos „Regioninis parkas“ atidarymas Vilniaus Rotušėje – spalio 6 d. 18.30 val. Paroda veiks iki spalio 29 d.