Spaudos centras
Spaudos centras
Jau šiandien Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Vilniuje, Antakalnio g. 6) pradeda veikti ekspozicija „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“. Čia, buvusiuose P. Vileišio rūmuose, 1907 m. Lietuvos visuomenė pirmąkart išvydo M. K. Čiurlionio tapybos ir grafikos kompozicijas. Dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui, ant rūmų menės sienų nušvis istorinių eksponatų galerija, lydima parodos rengėjų pašnekesio.
Projekcijas į buvusių P. Vileišio rūmų menės sienas papildys Pirmosios lietuvių dailės parodos dokumentų, artefaktų, nuotraukų, leidinių ekspozicija. Čia bus galima sužinoti, kas dalyvavo parodos atidaryme, ką Jono Basanavičius taisė viešos kalbos rankraštyje, kas lankėsi parodoje, kiek kainavo bilietai, kur spausdintos afišos, taip pat lankytojai galės išsiaiškinti, ar raštelis lietuvių kalba su M. K. Čiurlionio autografu buvo rašytas jo paties ranka.
Apie tai, kaip M. K. Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus metais pavyko įprasminti 1907-aisiais vykusią parodą, ir šios parodos istoriją kalbamės su projekto vadove humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja Nida Gaidauskiene.
Pirmoji lietuvių dailės paroda svarbi ne tik kaip pirmoji lietuvių menininkų darbų ekspozicija tuometėje Rusijos imperijoje, kurios dalimi buvo Lietuva, bet ir itin svarbus įvykis šalies kultūriniame gyvenime. Vykstant šiai parodai buvo suformuluoti Lietuvių dailės draugijos įstatai. Vėliau ši organizacija rengė parodas, konkursus, įkūrė Čiurlionio kuopą, rinko meno kolekciją, puoselėjo tautinio muziejaus idėją. Galima sakyti, kad šios draugijos veiklos tapo pagrindu steigiant Lietuvos nacionalinės kultūros institucijas. Be to, Pirmąją dailės parodą galima laikyti viena iš iniciatyvų, vedusių Lietuvą nepriklausomybės link.
Priminkite, koks buvo paties Čiurlionio vaidmuo rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą?
1906-aisiais Varšuvos dailės mokykloje studijavusį M. K. Čiurlionį pasiekė žinia apie Pirmąją lietuvių dailės parodą. Jis atvyko į P. Vileišio rūmus jai pasirengti ir buvo pakviestas į organizacinio komiteto posėdį aukštu žemiau veikusioje „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Čia Čiurlionis susipažino su Vilniaus lietuvių kultūros žiedu: trimis broliais Vileišiais, J. Basanavičiumi, K. Puida ir kitais (su A. Žmuidzinavičiumi jie buvo pažįstami dar iš Varšuvos laikų). Parodos atidaryme Čiurlionis pamatė ne tik miesto elitą, bet ir kitur gyvenančius žymius tautos šviesuolius. Užsimezgusios pažintys, įsitraukimas į lietuvių kultūrines iniciatyvas neabejotinai paskatino menininko sprendimą persikeli į Vilnių.
Rengiant šią parodą, Čiurlionis prisidėjo kaip talkininkas: kabino darbus ekspozicijai, atidarymo išvakarėse padėjo „Vilniaus kanklių“ chorui profesionaliau atlikti Tautišką giesmę (tuo metu jis dar nedirbo draugijos chorvedžiu); galimai kalbino parodoje dalyvauti savo mokytoją Kazimierą Stabrauską. Pagrindiniu organizatoriumi Čiurlionis tapo rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą. Pirmojoje jo paveikslai privertė susimąstyti lietuvių inteligentiją ar bent jos dalį, kas yra nemimetinis menas, kaip reiškiasi simbolizmas mene. Jis buvo visiškai kitoniškas, kėlęs klausimus apie metafizinę tikrovę – iš tąkart jo eksponuotų darbų užtektų paminėti ciklą „Pasaulio sutvėrimas“, paveikslą „Ramybė“...
Papasakokite, kam kilo mintis parengti šį mūsų istorijos momentą menančią ekspoziciją? Kuo rėmėtės atkurdami 1907-ųjų parodą su Čiurlionio darbais? Kaip vyko kūrybinis procesas?
Mintis parengti ekspoziciją, kuri primintų apie čia vykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, tai vienam, tai kitam iš mūsų, institute dirbančių kolegų, ėmė kirbėti jau senokai. Vis sušnekdavom apie šią idėją su instituto direktore Aušra Martišiūte-Linartiene, noriai įsitraukusia į kūrybinę komandą ir prisidedančia prie projekto įgyvendinimo.
Pradžioje ekspoziciją įsivaizdavome tradiciškiau, tačiau kultūros paveldo registre esančio ansamblio savitumai skatino ieškoti inovatyvesnių sprendimo būdų.
Vis dėlto, atkurti parodą turbūt nebuvo pagrindinis tikslas: šiuolaikinei ekspozicijai svarbu interpretuoti istorinę medžiagą, suaktualinant svarbiausius momentus, išryškinant, kuo ji svarbi dabarties žmonėms, ugdant jaunimo pilietinį sąmoningumą. Bet tarp daugybės žingsnių tikslo link yra ir istorinis tyrimas, ir tam tikri rekonstrukciniai judesiai.
Identifikuojant šios parodos eksponatus jau yra pasidarbavę muziejininkai, iš jų išskirsiu Laimą Bialopetravičienę, jos surengtą parodą, sudarytą katologą „Lietuvių dailė 1907−1914“; XX a. pradžios Vilniaus dailės gyvenimo panoramą yra gražiai atskleidusi meno istorikė, menotyrininkė Laima Laučkaitė. Tų tyrėjų – ne vienas.
Siekiant sukurti savo pasakojimą, ir man teko nerti į pirminius šaltinius – parodai rengiant vykusį susirašinėjimą, organizacinio komiteto pasitarimų protokolus − visą dokumentų šūsnį. Apie Pirmosios lietuvių dailės parodos eksponatus galima susidaryti vaizdą iš 1906 metais išleisto katalogo. Tiesa, jame paskelbti tik autoriai ir jų pateiktų kūrinių sąrašas. Ten nėra nuotraukų, tačiau turime nufotografuotų eksponatų, keletą parodos interjero vaizdų. Remdamasi visa šia medžiaga, ėmiau susirašinėti su muziejų fondų saugotojais, kitais darbuotojais – taip mūsų partneriais tapo penkios atminties institucijos, archyvai.
Kai surinktą vizualinę dalį parodžiau menininkui Sauliui Valiui, turinčiam didelę patirtį rengiant ekspozicijas, parodos koncepcijos vystymas įgavo pagreitį. Saulius vadovauja Čiurlionio draugijos valdybai, tad jo susidomėjimas buvo nuoširdus, o vizijos – drąsios, sykiu šiai erdvei labai tinkančios. Į kūrybinę komandą įsitraukė menininkai Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius, subtiliai jaučiantys dokumentinę medžiagą, išradingai ją vizualizuojantys. Esu dėkinga talkinantiems instituto kolegoms – Salomėjai Bandoriūtei-Leikienei ir kitiems.
Kuo išskirtinė ekspozicija „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“?
„Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“ sumanymas išsiskiria tuo, kad nėra buvę bandymų autentiškoje erdvėje iš istorinės medžiagos sukurti vaizdo projekcijų pasakojimą. Lankytojas pasijus tarsi atsidūręs ano meto menėje – jį apsups dviejose išlikusiose interjero nuotraukose kabantys paveikslai, po truputį ims atgyti jų spalvos... Žiūrovas simboliškai pereis tarsi per šešis kambarius (tiek jų užėmė istorinė paroda) per skirtingas temines atsklandas.
Yra išlikę įdomios medžiagos, kurią „prakalbinti“ bene paveikiausiai gali toks eksponavimo būdas – ryškėjant artefaktų detalėms, faktūroms. Be to, lankytojus sups per beveik 120 metų mažai pakitęs pastato vidaus dekoras. Įsivaizduokite, net parketas − tas pats, tos pačios grindų plytelės, koklių pečius fojė; turime iš Pirmosios parodos pas mus užsilikusią kėdę, jau nekalbu apie su paroda susijusius artefaktus, leidinius ar rankraščius.
Parodos atidarymas vyks net dvi dienas. Ko galime tikėtis atidarymo renginiuose?
Parodos atidarymo renginiai vyks gegužės 20 ir 21 dienomis – tuo metu vienas iš ansamblio pastatų pasipuoš per fasadą nusidriekiančiomis vėliavomis. Svečiai, kurių lauksime kieme, bus pakviesti įeiti pro duris, kurias varstė Pirmosios lietuvių dailės organizatoriai ir lankytojai. Tos durys – kaip kokiuose „Buratino nuotykiuose“ − buvo tarytum „pametusios raktą“, nevarstomos, o dabar ateinantiesiems atsivers gražiai restauruotos, apipavidalintos. Lankytojų lauks šeši vaidybiniai pristatymai-ekskursijos, kurie atskleis įdomių detalių apie šį moderniai lietuvių kultūrai taip svarbų įvykį. Kalbantis aktoriams, nuolat keisis trijose sienose šviečiančios vaizdo projekcijos, tad patartina nepamiršti dairytis (šypsosi). Tai ne 3D akiniai, bet vis tiek įdomi patirtis, sustiprinanti praėjusio laiko iliuziją.
Nepatekusieji į atidarymą (dėl erdvių dydžio vienu metu galime priimti iki 25 žmonių) nebus nuskriausti – šiokiadieniams esame sukūrę garso įrašą, kuris lydės vaizdo projekcijas.
Pridursiu, kad vykstant parodai bus galima pasiklausyti viešų paskaitų apie M. K. Čiurlionį ir jo amžininkus. Parengėme jų ciklą, tad kviečiame 150-o jubiliejui skirtos interneto svetainės ciurlioniui150.lt renginių kalendoriuje žvilgtelti į gegužės 23, birželio 6, 13, 20 dienas.
Parodos atidaryme bus galima išgirsti parodos rengėjų pašnekesį. Kaip jis vyks? Kokie ano meto personažai prabils?
Atidarymuose tarp paveikslų veiks teatro „Arbatvakariai“ aktoriai Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis, įkūnijantys A. Žmuidzinavičiaus ir Sofijos Gimbutaitės personažus.
Kodėl būtent jie? Žmuidzinavičius – buvo pagrindinis ano meto parodos organizatorius: jam buvo žinomos visos parodos detalės. O S. Gimbutaitė – nepelnytai užmiršta menininkų rėmėja − ji dalyvavo steigiant ne tik lietuvių, bet ir tarptautinę Vilniaus dailės draugiją, jos adresu buvo registruota Lietuvių dailės draugija... Daugiau išgirsite pristatyme. Šio pašnekesio scenarijų rašiau remdamasi visa šiandien prieinama memuaristine medžiaga, Pirmosios lietuvių dailės parodos recenzijomis – iš jų šaltinių ryškėja spalvingas XX a. pradžios kultūrinio sąjūdžio vaizdas.
2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.