Pagal Naujojo europinio bauhauzo dvasią Birštone atgimė unikali turizmo vieta

2025 m. pavasarį kavinė-ledainė „Vasara Birštone“, užbaigusi penkerius metus trukusią rekonstrukciją, atvėrė jaukią erdvę Birštono bendruomenei ir svečiams. Apleistas pastatas, kuriame prieš daugiau nei tris dešimtmečius veikė maitinimo įstaiga (alubaris ir pieno baras), itin didelio populiarumo sulaukdavusi garsiojo Birštono džiazo festivalio metu, virto unikaliu turizmo objektu, puoselėjančiu Naujojo europinio bauhauzo vertybes: tvarumą, estetiką ir įtrauktį. Tokios apimties transformacija, išsaugant seno pastato konstrukciją, architektūrinį charakterį, objekto istoriją ir pritaikant jį šiuolaikiniams kurorto poreikiams - unikalus pavyzdys Birštone, kuriantis miestui kultūrinę bei emocinę vertę.

Atgimimas prie Nemuno: iš baro griuvėsių į ramybės oazę

Šiandien „Vasara Birštone“ – jau ne tik kavinė-ledainė, bet ir vietos bendruomenės bei poilsiautojų atokvėpio erdvė. Dviejose salėse ir lauko terasoje vienu metu gali susiburti iki 90 lankytojų. Dinamiška pastato architektūra leidžia šiltuoju laiku suverti langus – tuomet visa kavinės vidaus erdvė tampa tarsi terasa, kviečianti mėgautis kurorto oru, garsais ir vaizdais. Lauke įrengta ledų stotelė, galinti pasiūlyti virš 100 rūšių ledų, – tikras vasaros traukos taškas tiek vaikams, tiek suaugusiems, keliaujantiems Nemuno krantine. Ši nauja vieta, kurta su atida istorijai, aplinkai ir vietos bendruomenei, yra skirta ne tik mėgautis maistu, bet ir neskubant patirti Birštoną, t.y. birštonuotis.

Kavinės pastato architektūrinis charakteris ir istorinis kontekstas žadina praeivių smalsumą. Kavinės šeimininkai šį objektą įsigijo 2020 metais. Visai šalia Nemuno, prie pagrindinės Birštono promenados, apsuptas aukštų pušų ir akacijų, apleistas statinys sudomino jau kelerius metus kurorte maitinimo verslą – priešais Šv. Antano Paduviečio bažnyčią stilingoje pašto karietoje įkurtą žalių kokteilių, vaflių ir kavos stotelę „4 Sezonai“ – vystančią Gerdos Kemežienės šeimą.

„Vaikščiojant Nemuno krantine, akį traukdavo įdomus, bet labai apleistas pastatas. Kartą iš smalsumo užlipau griuvėsiais, per lentomis ir šiukšlėmis apkrautus laiptus – norėjau pažiūrėti, kas viršuje. Užlipau ir pradėjau žiūrėti į Nemuną. Tada supratau, kad vieta yra ypatinga – jaučiau ramybę, Nemuno tėkmę, mačiau plaukiojančias gulbes, buvo nepaprastai gražu. Vėliau, kuo daugiau domėjausi, tuo labiau norėjosi šį pastatą prikelti – rūpėjo kūrybinis procesas, iššūkis. Man patiko, kad pastatas neturi nė vienos lygios sienos, intrigavo ir buvusio alaus baro istorija. Ir kaip tik tuo metu pastatas buvo pardavinėjamas. Kadangi mūsų vaikai jau buvo užaugę, su vyru nusprendėme rizikuoti ir imtis naujos veiklos. Susiradau savininką, prasidėjo ilgos derybos“ – apie sumanymą sutvarkyti ir įveiklinti ilgus metus neprižiūrimą kurorto objektą pasakoja Gerda.

Įsigyto statinio būklė buvo itin prasta – apgriuvusios sienos, kalnai šiukšlių, visur pilna vandens. Maždaug 1982 metais statytame pastate veikęs baras užsidarė, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ir patalpos liko be paskirties. Vėliau objektas keliavo per kelias savininkų rankas, nebuvo nei naudojamas, nei prižiūrimas. Tikėtina, kad dėl tokios būklės niekas taip ilgai ir nesiėmė pastato atgaivinimo.

Penkerių metų kelionė: lėtai ir įsiklausant

Pradinė idėja – įsigytame pastate sukurti vietą, kurioje atgytų istorija, bet gimtų naujas turinys. Kurti aludės šeimininkai nenorėjo. Šeimininkę Gerdą, aistringą keliautoją, žavėjo maži šeimyniniai svetingumo verslai Vakarų Europoje, kur savininkai bendrauja su svečiais, turi nuolatinių klientų ratą, o kiekviena vieta pulsuoja savita kultūra. Svarstymų eigoje, įvertinus visas žinomas alternatyvas, buvo pasirinktas „ledainės su pilnu meniu“ modelis – toks, kokį dažnai galima sutikti užsienyje.

Įsigijus apleistą pastatą, teko priimti esminį sprendimą – griauti ar rekonstruoti? Konsultuojantis su ekspertais, jautėsi spaudimas statinį nugriauti dėl būsimų didelių investicijų, reikalingų rekonstrukcijai. Vis dėlto šeimininkai, vertinantys kūrybinį procesą ir autentiškumą, ryžosi priešingam veiksmui – pastatą rekonstruoti ir pritaikyti šiandienos poreikiams. Tiesa, šis pasirinkimas nebuvo lengvai įgyvendinamas: pastato architektūrą ir interjerą teko „jaukintis“, reikėjo laiko bandymams, tinkamų statybų rangovų paieškai, o statybų procese teko priimti nemažai kompromisinių sprendimų. Siekta, kad pokyčiai nepakenktų nei pačiam pastatui, jo aplinkai ir istoriniam kontekstui, nei vietos žmonėms. 

Siekiant kurti verslą be paskolų, rizikuojant tik savo darbu ir nuosavomis lėšomis, rekonstrukcija buvo vykdoma etapais ir truko penkerius metus. Jos pradžioje, 2020 metais buvo nudažytas pastatas, suformuotas laikinas stogas, sutvarkytos sanitarinės patalpos, atliktas kosmetinis remontas, įrengta medinė terasa, apsodinta augalais – viskas tam, kad būtų galima pradėti kavinės veiklą. 2021-2022 metais – vykdytas gamybinių patalpų įrengimas, pakeista elektros instaliacija, parengtas statybos projektas. 2024 m. pavasarį įrengtas naujas stogas, įstatyti langai, sumontuota dalis terasos, įrengtas kavinės vidus, tuo tarpu vasarą, nenutraukiant kavinės veiklos, pastato fasadas apkaltas medinėmis lentelėmis, atlikti likę išorės statybos darbai, o žiemą -  pilnai sutvarkytos gamybinės patalpos.

Šiandien pastatas yra pilnai įrengtas ir įveiklintas, atviras naujoms lankytojų patirtims. Šeimininkai su pagarba prisimena pirmąjį pastato architektą Gintautą Petrą Likšą (1943-2009), su kuriuo, deja, nebeliko galimybės pasikalbėti. Tad pastato vingiai, grublėtos vidaus sienos ir kiti matomi architektūriniai sprendimai šiandien kalba sava kalba – jų prasmė lieka atvira tiek šeimininkų interpretacijoms, tiek lankytojų vaizduotei.

Naujojo europinio bauhauzo vertybės – be deklaracijų, bet tikrovėje

Šio verslo strategija labiau jaučiama nei aprašoma – šeimininkai veiklą vysto organiškai, o investicijos intuityviai nukreipiamos į tvarios, estetiškos ir įtraukios kurorto erdvės kūrimą.

Nuo pat pradžių verslas grindžiamas tvarumo principais, iš kurių svarbiausias – seno pastato pritaikymas naujai paskirčiai. Vietoje griovimo pasirinkta rekonstrukcija – sąmoningas sprendimas tausoti gamtinius išteklius, vengti taršos ir dalyvauti žiedinėje ekonomikoje. Statybų metu buvo naudotos natūralios medžiagos – medis, stiklas, metalas, o interjere, pavyzdžiui, palangėms ir stalams, pritaikytas „gyvas“ ąžuolas, kuris netinkamas masinei gamybai. Kavinėje naudojama „žalioji“ elektra, taip pat taikomos maisto švaistymo prevencijos priemonės.

Ypatingas dėmesys yra skiriamas estetikai. Kavinės stogo forma, išorės apdailos medžiagiškumas ir spalvos, apželdinti stogai, kavinės erdvę transformuojanti langų sistema, gyvi bei džiovinti augalai interjere ir lauko augmenija kuria sąlytį su gamta. Pastato istoriją menantys elementai ir jį supantis kraštovaizdis leidžia patirti bendrumo su šia erdve pojūtį. Kavinės šeimininkė pastebi, kad pirmaisiais metais čia užsukę lankytojai sugrįždavo kasmet – nepaisant vykdytų statybų, juos traukė ši vieta ir joje patiriama ramybė. 

Įtraukties vertybė kavinėje atsiskleidžia per nuolatinį dialogą su vietos bendruomene ir lankytojais, kurių nemaža dalis dar gerai prisimena senąjį barą. Įsiklausydama į jų pasakojamas istorijas, prisiminimus ir siūlymus, šeimininkė Gerda – buvusi muzikos mokytoja ir chorvedė – kartu su architektu Egidijumi Kasakaičiu ir dizainere Gintare Savickiene kūrė ir įgyvendino kavinės estetinę viziją. Vietos tapatumą toliau kuria natūraliai į kavinės kasdienybę įsiliejantys šio regiono menininkų darbai ir lankytojų įkvėptos valgiaraščio naujienos, taip pat ateityje laukiantys meno vakarai.

„NEB vertybėmis grįstos investicijos – tai ne vien fizinės erdvės atnaujinimas. Tai prasmingas indėlis į vietos gyvenimo kokybę, estetiką, patrauklumą. Tokios iniciatyvos kuria ilgalaikę vertę visam turizmo sektoriui – skatina tvarų turizmą, stiprina vietos gyvybingumą ir svetingumą“, – teigia Birštono turizmo informacijos centro direktorė Rūta Kapačinskaitė. – „Kavinės „Vasara Birštone“ pavyzdys atskleidžia, kaip šis vertybinis požiūris gali suteikti apleistai vietai naują gyvenimą ir paversti ją svarbia kurorto tapatybės dalimi“.

Verslas savo ritmu

Kaip sufleruoja pavadinimas, kavinė-ledainė „Vasara Birštone“ veiks tik šiltuoju metų laiku. Nors daugelį stebina, kad reikšmingos investicijos buvo nukreiptos į sezoninę veiklą nuo maždaug balandžio iki spalio, kavinės šeimininkė tvirtina: svarbu turėti laiko kūrybai, apmąstymui ir pokyčiams. Vasaros tempas ypač intensyvus, todėl laikas nuo vėlyvo rudens ir ankstyvo pavasario tampa galimybe atkurti vidinę pusiausvyrą: pabūti su šeima, ramiai įvertinti reikalingus pokyčius ir sugrįžti į darbą su nauja energija.

***
Naujasis europinis bauhauzas (NEB) – tai Europos Komisijos tarpdisciplininė iniciatyva, skatinanti sprendimus, kurie yra ne tik tvarūs, bet ir įtraukiantys bei estetiškai patrauklūs, kartu gerbiant Europos ir kitų šalių vietovių, tradicijų bei kultūrų įvairovę. Iniciatyva ragina visus europiečius įsivaizduoti ir kartu kurti tvarią ir įtraukią ateitį, kuri būtų graži mūsų akims, protams ir sieloms. Plačiau: neb.lt ir new-european-bauhaus.europa.eu.

Birštonas – tarptautinių sveikatinimo paslaugų kurortas Lietuvoje, garsėjantis unikalia gamta, Nemuno kilpų vingiais, mineraliniu vandeniu ir karališkomis šaknimis. Kurortas apdovanotas natūralios gamtos turtais: trykštančiais mineralinio vandens šaltiniais, gydomuoju purvu, švariu oru ir palankiu sveikatai klimatu. Kurortas didžiuojasi Europoje pripažintu ir vertinamu mineraliniu vandeniu, kurio sudėtyje yra daug bromo. 

Pridedama: kavinės-ledainės „Vasara Birštone“ šeimininkų suteiktos nuotraukos.