Pajamų nelygybė: neišsprendžiama ar nesprendžiama problema?

Pajamų nelygybė yra ne tik moralinė dilema, bet ir ekonominis iššūkis – ji atspindi struktūrinius šalies ūkio trūkumus. Kai pajamos ir turtas susitelkia nedidelės gyventojų dalies rankose, pasekmės pasireiškia lėtėjančiu ilgalaikiu ekonominiu augimu ir gilėjančia socialine įtampa. 

Komentuoja Rokas Budrauskas, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas

Dėl pajamų nelygybės didelė gyventojų dalis gauna santykinai mažas pajamas, todėl jų perkamoji galia yra ribota, o tai slopina vidaus vartojimą (paklausą). Namų ūkiai, kurie gauna mažesnes ir vidutines pajamas, paprastai išleidžia didelę savo pajamų dalį ir taip formuoja visuminę paklausą. Greičiau augantis vartojimas skatina produktyvias investicijas ir mažina nedarbą.  

Pajamų nelygybė taip pat gilina socialinę atskirtį, ribodama mažesnes ir vidutines pajamas gaunančių namų ūkių narių galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Šie veiksniai lemia darbo rinkos neefektyvumą, mažina Lietuvos darbo jėgos produktyvumą bei lėtina inovacijų kūrimą.

Didėjanti pajamų nelygybė taip pat prisideda prie politinės poliarizacijos ir stabdo sprendimų priėmimo procesus. Lėtai vykdomos reformos ir žemas surenkamų mokesčių ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis riboja Lietuvos finansines galimybes investuoti į strategines sritis – gynybą, infrastruktūrą ar klimato kaitos švelninimą. Dėl to nukenčia ilgalaikis šalies konkurencingumas, nes net ir augant realiajai ekonomikai, pajamų nelygybė išlieka stabiliai aukšta (žr. 1 pav.).

Pajamų nelygybei matuoti yra naudojamas Gini indeksas. Jei visi Lietuvos dirbantieji gale mėnesio gautų vienodą algą, Gini būtų lygus 0, o jei visas Lietuvos pajamas gautų vienas žmogus, Gini būtų lygus 100. Taigi žemesnis Gini byloja apie tolygesnį pajamų pasiskirstymą ekonomikoje. Lietuvos Gini po mokesčių 2024 m. siekė 35,3 – tai antras pagal blogumą rezultatas Europos Sąjungoje (po Bulgarijos). Vakarų Europoje Gini svyruoja ties 30, o Šiaurės Europos šalys turi dar mažesnę pajamų nelygybę dėl progresyvesnės mokesčių sistemos (laikotarpio vidurkis – 26,7). Eurostatas vertina disponuojamųjų pajamų nelygybę (įtraukdamas papildomas išmokas bei kapitalo grąžą po mokesčių), o šiame straipsnyje bus nagrinėjama draudžiamųjų pajamų nelygybė prieš mokesčius.  

„Sodra“ kas mėnesį skelbia apdraustų šalies gyventojų vidutinių pajamų analizę. Joje pateikiamia nuasmeninta mikroduomenų informacija: amžius, lytis, savivaldybė ir mėnesinės apdraustojo pajamos. Birželio mėn. duomenų rinkinyje buvo 1 179 151 apdraustasis. Tokios informacijos daugiau nei pakanka, kad galėtume apskaičiuoti tam tikrų socialinių grupių pajamų nelygybę prieš mokesčius. Lietuvoje birželio mėn. visų apdraustųjų Gini prieš mokesčius buvo 34,7. Tačiau šis dydis nėra konstanta – pajamų pasiskirstymas priklauso nuo socialinių veiksnių, pavyzdžiui, amžiaus (žr. 2  pav.) ar lyties (žr. 3 pav.).  

Amžiaus veiksnys  

Analizuojant nelygybę, nagrinėjami 20–65 m. apdraustieji. Iš 2 pav. matyti, kaip keičiasi pajamų nelygybė su amžiumi. Darbuotojui įsiliejus į darbo rinką (po mokyklos ar universiteto), nelygybė yra sąlyginai žema – ji pradeda augti ties 24-ais metais ir didėja iki 40-ies. Penktoje dešimtyje pajamų nelygybė stabilizuojasi, o šeštoje – mažėja (po senatvės pensijos amžiaus nelygybė vėl pradeda staigiai kilti). 

Šiais metais garsiai nuskambėjo pasaulinis laimės indeksas, kuriame Lietuvos jaunimas buvo įvertintas kaip laimingiausias pasaulyje. Daug kam tai sukėlė nuostabą, tačiau tokią padėtį galima paaiškinti tuo, kad jaunimo, įžengusio į trečiąją dešimtį, pajamų nelygybė yra žemiausia ir siekia 29,99 Gini. Ketvirtoje dešimtyje Gini kyla iki 33,79, o įžengus į penktąją dešimtį stabilizuojasi ties 35,66. Šeštojoje dešimtyje Gini nusileidžia iki 33,00. Taigi jaunimas gali mėgautis sąlyginai tolygiu pajamų pasiskirstymu. Jeigu mokesčių reforma ir toliau nebus vykdoma, senstant šis malonumas išnyks. 

Lyties veiksnys 

Pajamų pasiskirstymui taip pat labai svarbus yra lyties aspektas. Atviri „Sodros“ duomenys leidžia analizuoti ne tik bendrą nelygybę, bet ir išmatuoti atotrūkį tarp vyrų ir moterų uždarbio. Lyginant agreguotas lyčių pajamas, šių metų birželio mėn. skirtumas siekė 9,99 proc. Tai reiškia, kad Lietuvoje vidutiniškai moters alga yra 9,99 proc. mažesnė už vyro.  

Ši lyčių pajamų nelygybė nėra statiška ir keičiasi su amžiumi (žr. 3 pav.). Darbo karjeros pradžioje tiek vyrų, tiek moterų pajamų nelygybė juda kartu, tačiau pastebimi du išsiskyrimai po 24-ųjų ir po 32-ųjų gyvenimo metų. Lyčių pajamų nelygybė pradeda judėti kartu tik nuo 56-erių metų. Tad kyla natūralus klausimas – kodėl taip vyksta. Vienas iš galimų paaiškinimų – sprendimai, susiję su vaiko susilaukimu. Lietuvoje vidutinis gimdančių moterų amžius 2024 m. buvo 30,4 m., taigi išnaudojus visą vaiko priežiūros atostogų laiką, moteris turėtų grįžti į darbo rinką būdama 33,4 m. Panašiu metu duomenyse ir pastebime didėjantį išsiskyrimą tarp vyrų ir moterų. Jeigu iš tiesų, moters gyvenimo pajamos priklauso nuo sprendimų, susijusių su motinyste, į tai privalo atkreipti dėmesį sprendimų priėmėjai ir koreguoti šį darbo rinkos netobulumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mažesnė moterų pajamų nelygybė yra gerai. Tame yra tiesos – visos Lietuvos moterys pajamas pasidalija tolygiau negu vyrai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad moterys silpniau konkuruoja dėl aukščiausiųjų uždarbių – jie tenka vyrams. Tai atsispindi ir vidutinėse pajamose (žr. 4 pav.). Birželio mėn. nei viena darbingo amžiaus moterų grupė neuždirbo daugiau negu tokių pat metų vyrai. Lyčių pajamų skirtumas yra mažesnis už 100 eurų tik pasiekus 53-iuosius gyvenimo metus. 

ES Taryba rekomendacijas dėl nelygybės ir skurdo mažinimo teikia nuo 2012 m., taip pat pajamų nelygybės mažinimas yra įtrauktas į planą „Naujos kartos Lietuva (2021–2026)“. EBPO šiais metais rekomendavo didinti gyventojų pajamų mokesčio progresyvumą. Apie nelygybės mažinimą šnekama ir „Nacionaliniame pažangos plane 2030“ bei 19-osios LR Vyriausybės programoje.

Lietuvos pajamų nelygybė, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, ilgą laiką išlieka stabiliai aukšta ir nerodo mažėjimo tendencijos. Praeityje įgyvendintos gyventojų pajamų mokesčio reformos žadėjo didesnį sistemos progresyvumą, tačiau reikšmingo poveikio pajamų nelygybės mažinimui neturėjo. Mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių gyventojų finansinė padėtis išlieka priklausoma nuo kasmetinio neapmokestinamojo pajamų dydžio peržiūrėjimo ir minimaliosios mėnesinės algos didinimo.  

Norint iš tiesų mažinti nelygybę, reikia į šią problemą žiūrėti kompleksiškai ir ieškoti ilgalaikių sprendimų apimant skirtingas visuomenės grupes bei remiantis įrodymais grįsta politika. Tik valstybė, kuri užtikrina teisingą pajamų apmokestinimą ir tolygų pasiskirstymą, gali tikėtis ilgalaikio socialinio, finansinio ir ekonominio stabilumo. Dabartinių geopolitinių neapibrėžtumų akivaizdoje ypač svarbu imtis veiksmų šalinant šias ekonomikos ydas.