Spaudos centras
Spaudos centras
Nacionalinio susivienijimo surengto Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyviai priėmė rezoliuciją-kreipimąsi.
Rezoliucijoje pabrėžiama istorinė Sporto rūmų Vilniuje reikšmė. Tai vieta, kur prieš beveik keturis dešimtmečius vyko įvykiai, nulėmę Lietuvos laisvės atkūrimą. 1988 m. rudenį tūkstančiai delegatų iš visos Lietuvos, įkvėpti laisvės ilgesio, rinkosi Sporto rūmuose į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Čia pirmą kartą po okupacijos dešimtmečių atvirai ir drąsiai žmonės prabilo apie tautos suverenitetą, kalbą, kultūrą, žmogaus teises. Suvažiavimas virto galinga jėga, pakeitusia lietuvio sąmonę. Lietuvos žmonės tapo nebe pavieniais protestuotojais, o susitelkusia politine tauta, siekiančia nepriklausomybės. Čia kilo galingas troškimas išsilaisvinti iš okupacijos, čia gimė pažadas lietuvių tautai – išeiti iš priespaudos nakties ir uždegti laisvės ugnį.
Rezoliucijoje sakoma, jog Sporto rūmai nėra tik griūvantis pastatas. Tai – Laisvės lopšys, Sąjūdžio širdis ir Baltijos kelio pradžia.
Prisimindami poeto Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ žodžius, anuomet prikeltus legendinio maestro Vytauto Kernagio, minėjimo dalyviai savo rezoliucijoje-kreipimesi į tautiečius išreiškė viltį ir tikėjimą, jog kvietimas IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, dar galutinai neapleido Sporto rūmų, šiandien pasmerktų tautos dvasinio išsivadavimo atminties sunaikinimui.
„Šiandien mes vėl stovime čia prie Sporto rūmų – Sąjūdžio širdies ir Baltijos kelio pradžios. Stovime toje vietoje, kur mūsų Tauta pažadėjo palikti priespaudos naktį ir tapti laisvais žmonėmis“, – sakoma mitingo dalyvių priimtame rezoliucijoje- kreipimesi.
Minėjimo dalyviai rezoliucijoje akcentavo, jog prisimena ir visada prisimins, kad prieš 36-erius metus išeidami į Baltijos kelią lietuviai jau buvo supratę, ką reiškia tapti ir būti laisvos tautos laisvais žmonėmis. Tai reiškė, kad valdžia tarnautų Lietuvai ir jos žmonėms, o ne svetimiesiems; patiems spręsti, kam suteikti teisę įžengti į mūsų žemę ir leisti joje apsigyventi; kiekviename savo Tėvynės kampelyje laisvai susikalbėti gimtąja savo tėvų ir protėvių kalba; savarankiškai rašyti savo istoriją ir laisvai statyti paminklus savo didvyriams; būti savo valstybės kūrėjais ir šeimininkais, o ne jaustis prašalaičiais ir kampininkais savo šalyje.
Rezoliucija-kreipimasis buvo išplatinti Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Rezoliucijos-kreipimosi tekstas pridedamas
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Prof. dr. Vytautas Radžvilas
