Spaudos centras
Spaudos centras
„Galvojau, kad išprotėjau“, – taip kalba susidūrusieji su panikos ataka, kuri dar yra vadinama šio amžiaus jaunų žmonių liga. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, net ketvirtadalis europiečių kenčia nuo nerimo sutrikimų, o kiek dar yra patiriančių vienkartinių panikos atakų. Tik daliai jų nustatomas panikos sutrikimas.
Kviečia greitąją pagalbą
Panikos ataka, remiantis specialistės žodžiais, – tai staigios ir dažniausiai intensyvios baimės būsena.
„Dažnai būna mirties arba išprotėjimo baimė. Būsena tokia neraminanti ir sunkiai toleruojama, kad daugelis žmonių kreipiasi į GMP ar skubios pagalbos skyrių ir nustemba, sužinoję, kad yra „sveiki“, na, bent jau fizine prasme“, – sako LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
Simptomai, kuriuos patiria žmogus, gali būti įvairūs. Dažniausiai pasitaiko kardiologiniai ar kvėpavimo sistemos. Kartais stebimi depersonalizacijos-derealizacijos simptomai.
„Depersonalizacija – tai savo pasikeitimo jutimas, o derealizacija – tai aplinkos pasikeitimo jutimas. Šios būsenos yra tokios keistos, kad žmonės nežino, kaip jas apibūdinti. Vengia apie tai kalbėti, nes bijo, kad bus palaikyti „bepročiais“. Jei panikos atakos kartojasi, nustatome panikos sutrikimą“, – pasakoja R.Mazaliauskienė, kurios darbo kabinete lankosi ne vienas tokius simptomus patiriantis pacientas.
Nuo panikos sutrikimo dažnai kenčia 30-44 metų amžiaus žmonės. Būtent tuomet, kai gyvenime yra intensyvaus darbinio streso laikotarpis, be to, daugelis žmonių tuo metu augina vaikus.
Moterims dvigubai dažniau
Paklausta, ar gydytojai psichiatrai stebi augančius panikos atakų skaičius, R.Mazaliauskienė tvirtina, jog pažvelgus į procentinę išraišką, ji gal nėra didelė: 1-3 proc., tačiau jei visa tai įvertinsime realiais skaičiais, problema padidėja.
„Kiekvienais metais nemažai asmenų patiria panikos atakas. Beje, moterys dvigubai dažniau negu vyrai. Manoma, kad net 5 procentai gyventojų patirs panikos ataką per savo gyvenimą. Tačiau panikos sutrikimas yra tik vienas nerimo sutrikimų, todėl norisi akcentuoti, kad kai kurie asmenys gali patirti ne panikos sutrikimą, o, pavyzdžiui, generalizuoto nerimo sutrikimą ar socialinę fobiją. Tai irgi slegiančios būsenos, tačiau panikos ataka turi tam tikrą staigumą, „aštrumą“, kas daro ją labai bauginančia ir sunkiai pernešama“, – palygina R.Mazaliauskienė.
Gydytojai tenka girdėti įvairių pacientų, kurie panikos atakas patiria jau kuris laikas ir, atrodytų, gerai jas pažįsta, istorijų. Sako, net ir galvojant, kad vėl prasidėjo panikos ataka, pati būsena būna tokia nemaloni ir bauginanti, jog eilinį kartą kviečiama GMP ir vykstama į priėmimo-skubios pagalbos skyrių, nes pasireiškę simptomai palaikomi ne panikos ataka, o širdies veiklos sutrikimu.
Panikos atakų skaičiaus augimui įtakos galėjo turėti ir pandemija, ypač jos pradžia, kuri stipriai padidino gyventojų nerimo lygį. Tokios sąlygos palankios panikos atakos ir panikos sutrikimo formavimuisi. Be to, pandemijos pradžia buvo susijusi su didesniu dėmesiu sveikatai: žmonės su tam tikru nerimu ėmė stebėti save, o atsiradus COVID-19 simptomams itin bijojo ligos komplikacijų.
Minučių reikalas
Panikos ataka vidutiniškai gali trukti iki pusvalandžio. „Dėl individualių svyravimų kai kurie žmonės įvardija tik kelias minutes trunkančią būseną, o kiti aiškina, kad tai trunka valandomis ar net dienomis. Tačiau dažniausiai, kaip ir minėjau, tai minučių reikalas“, – akcentuoja gydytoja.
Tenka girdėti nė vieną istoriją, kuomet besikartojančios panikos atakos neigiamai paveikia žmonių socialinį gyvenimą, santykius su šeimos nariais.
„Panikos būsenos iš tiesų apriboja žmonių gyvenimus, įskaitant santykius, laisvalaikį, darbus, įsipareigojimus. Pradedama vengti situacijų, kurios vertinamos, kaip galinčios provokuoti panikos būsenas. Vengiama vietų, kur bijoma, kad nebus suteikta pagalba. Kartais netgi bijoma vienam likti namuose. Taigi, panikos atakos sukelia nemenką diskomfortą pačiam žmogui ir aplinkiniams. Be to, ir aplinkiniai nesupranta, kas vyksta su žmogumi, nes nemato jokios „realios ligos“. O laikydamiesi mūsuose gajos nuomonės, kad su psichikos sutrikimais reikia „susitvarkyti pačiam“, duoda netinkamus patarimus, taip tarsi paneigdami žmogaus problemą ir blogindami santykius“, – apie pacientų sunkumus pasakoja gydytoja.
Paklausta, kas gali išprovokuoti panikos ataką, medikė sako, jog reikia vertinti daugybę jos atsiradimą sąlygojančių veiksnių. Panikos debiutas dažnai būna jauname amžiuje.
„Vaikystė yra svarbi viso to dalis. Mano manymu, labai svarbu ir artimieji, jų panikos atakos ar tiesiog padidintas nerimas. Žmonės kartais galvoja, kad „tokia genetika“, tačiau kartais paveldimi tiesiog tam tikri elgesio modeliai, būdingi tam tikrai šeimai. Kartais tenka girdėti, kad „mūsų šeimoje visos moterys patiria nerimo būsenas“. Tokiu atveju, esant nerimastingai mamai, vaikas irgi gali augti turėdamas padidėjusį nerimo lygį, o prisidėjus kokiems nors papildomiems veiksniams – brendimui, stresui ir t.t. – gali vystytis panikos ataka. Todėl rekomenduočiau į viską žiūrėti kompleksiškai ir kiekvieną žmogų atidžiai vertinti būtent jo gyvenimo kontekste“, – sako R.Mazaliauskienė.
Tenka girdėti apie pirmosios panikos atakos atsiradimą po alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.
Pagalbos ratas – platus
Visgi gydytoja psichiatrė R.Mazaliauskienė nuramina, jog panikos atakos šiuo metu yra pakankamai efektyviai gydomos, ypač taikant psichoterapijos ir medikamentų derinį.
„Psichoterapija yra ilgalaikis procesas, trunkantis mėnesius ir metus. Taigi rezultatai pasiekiami negreitai. Medikamentinis gydymas duota greitesnį rezultatą, o psichoterapija padeda tuos rezultatus išlaikyti ir tada, kai medikamentinis gydymas nutraukiamas“, – paaiškina medikė.
Tiesa, jei panikos mechanizmą sąlygojęs veiksnys išsisprendžia, šis nemalonus žmogaus gyvenimą stipriai apsunkinantis sutrikimas gali praeiti ir savaime.
„Dažnai žmonės, sužinoję, kad jiems yra panikos atakos, padaro svarbius žingsnius, tvarkydami darbo ir poilsio režimą, miego klausimus, mitybos bei psichoaktyviųjų medžiagų, įskaitant ir alkoholį vartojimo klausimus bei sprendžia santykių problemas. Tikriausiai viso to negalime vadinti „gydymu“, tačiau kai kuriais atvejais tai veikia neblogai“, – pabrėžia R.Mazaliauskienė.
Specialistei sunku duoti vieną patarimą, kaip elgtis, ištikus panikos atakai. Pasak jos, pagalbos priemonių spektras – platus, tad kiekvienam reikia rasti savąjį variantą. Pirmiausiai, sako ji, – padaryti ką nors, kas sumažintų nerimo lygį.
„Kartais tenka girdėti iš paciento, kad tik atvažiavus GMP ir dar nepradėjus teikti pagalbos, panikos ataka „išsikvepia“. Kodėl taip atsitinka? Tiesiog padidėja saugumo jausmas, o tai sumažina nerimą – panikos ataka gesta. Kai kurie žmonės moka „nukreipti“ dėmesį į kitus dalykus. Teko girdėti apie sėkmingus ar nelabai sėkmingus bandymus įverti siūlą į adatą ar panašius dalykus“, – pasakoja R.Mazaliauskienė, pridurdama, jog dažnai psichoterapijos eigoje mokomasi įvairių būdų, kaip tvarkytis su savo panikos ataka. Šiuo atveju gali būti naudingi ir kvėpavimo pratimai.
Kaip atpažinti panikos priepuolį?
Projektą „Pagalbos tiltai“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
