Spaudos centras
Spaudos centras
2025 m. rugpjūčio 20 - 30 d. pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusioje Antano ir Anastasijos Tamošaičių galerijoje "Židinys" bus eksponuojama Ramunės Butrimaitės paroda "Istorinio veltinio rekonstrukcija".
Paroda „Istorinio veltinio rekonstrukcija“ surengta gavus Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją projektui „Istorinio veltinio paieška, tyrimai ir rekonstrukcija“. Archeologinėje medžiagoje organinės kilmės radiniai yra itin reti, todėl kiekvienas, nors ir menkas, toks radinio fragmentas yra ypač vertingas moksline prasme. Ypač mažai žinome apie vieną iš neaustinės tekstilės rūšių – veltinį. Pavieniai veltinio radiniai aptinkami tik drėgnuose archeologiniuose kultūriniuose sluoksniuose, kur dėl pakankamos drėgmės jie užsikonservuoja ir išlieka keletą amžių. Vilnos vėlimas į veltinį greičiausiai prasidėjo tada, kai buvo pradėti auginti smulkieji raguočiai, šiuo atveju avys, ožkos, ir tikėtina, kad pirmieji amatininkai užsiėmę vilnos vėlimu buvo avių ganytojai. Patys ankstyviausi veltinio radiniai yra iš dabartinės Turkijos datuoti 5900 m. pr. Kr. Europoje pavieniai įrodymai išlikę iš vidurinių amžių, kai pradėjo augti amatų gildijų sistema. Viduriniais amžiais vilnos vėlimas Europoje vystėsi tiek namudinėmis sąlygomis, tiek amatų dirbtuvėse. Lietuvoje 1684 m. susikuria veltinio arba fetro kepurių bei apsiaustų gamintojų cechas.
Išanalizavus rašytinius šaltinius, ikonografinę medžiagą bei Lietuvos muziejuje saugomus veltinio radinius, buvo pagamintos jų rekonstrukcijos, kurios atskleidė visą šiuo metu Lietuvoje iš archeologinės medžiagos žinomą XVI-XVIII a. veltinio įvairovę. Didžiausią parodos dalį sudaro galvos dangalai, kurie XVI-XVIII a. buvo reikšmingi kostiumo elementai. Tai įvairių formų kepurės ir skrybėlės, kurios buvo ne tik galvos apsauga nuo lietaus, karščio ar šalčio, bet ir socialinio statuso demonstravimo būdas. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje esančioje latrinoje aptikta fetro tipo skrybėlė greičiausiai buvo nešiojama rūmų didiko, kai tuo tarpu kitos plačiakraštės skrybėlės, aptiktos kitose vietovėse, buvo pagamintos iš prastesnės vilnos. Tyrimai parodė, kad kepurių ir skrybėlių forma ir nešiojimo būdas neatsiliko nuo to meto Vakarų Europoje dėvimų galvos apdangalų. Parodoje taip pat eksponuojamos pavienės apavo rekonstrukcijos, tačiau jos savo reikšme ir praktiškumu nustebins ne vieną lankytoją. Vilniuje, Šiaulių g. 5 archeologinių tyrimų metu aptiktas veltinio autas – veltinio gabalas, kuris dėvimas apsukant jį aplink žmogaus pėdą. Kostiumo istorijoje žinomi austiniai autai, tačiau veltinio autas aptiktas pirmą kartą. Prie veltinio apavo dalių priskiriamos ir veltinio įklotės (vidpadžiai). Jau net rašytiniuose šaltinuose minima, o archeologiniai radiniai tą patvirtina, kad į odiniu batus, šilumos ir komforto poreikiams, buvo klojama vilna, kuri, žmogui avint batus, susiveldavo į vientisą veltinį. Įdomu tai, kad buvo naudojama ne tik avių vilna, bet ir ožkos. Toks vidpadis buvo rastas Vilniuje, Didžioji g. 32 archeologinių tyrimų metu. Taigi, vilnos panaudojimas ne tik siūlams verpti, bet ir gaminti iš jos įvairios paskirties veltinio gaminius, Lietuvos teritorijoje neabejotinai buvo praktikuojamas nuo XVI a. Lietuvos tautinio kostiumo aprangos detalės – kepurės, veltinio batai yra žinomi tik iš XIX a. - XX a., tačiau nežinoma kokios yra vilnos vėlimo amato ištakos bei tradicijos Lietuvoje? Ką byloja archeologinė ir istorinė medžiaga? Kokius seniausius veltinio dirbinius saugo Lietuvos muziejų fondai? Projektas „Istorinio veltinio paieška, tyrimai ir rekonstrukcija“ leidžia atsakyti į šiuos klausimus, o parodoje ir susipažinti su šiais veltinio gaminiais.
Kviečiame apsilankyti parodoje
Antano ir Anastasijos Tamošaičių galerija "Židinys", Dominikonų g. 15, Vilnius (2025 m. rugpjūčio 20 - 30 d.)
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneriai - Antano ir Anastasijos Tamošaičių galerija "Židinys", Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
