Spaudos centras
Spaudos centras
Europai čiaudint nuo JAV įvestų muitų, čia ir dabar reikėtų ieškoti būdų, kaip gelbėti šalies apdirbimo pramonę. Aritmetika itin paprasta: Plungės, Panevėžio ar Ukmergės gerovė tiesiogiai susijusi su didžiųjų gamyklų apsukomis. Jos suneša didžiąją dalį medaus į šių savivaldybių finansinius korius.
Suomijos laivų statyklos ar švedų metalo apdirbimo įmonės karštligiškai ieško sprendimų, kaip pagelbėti savo pramonės flagmanams. Visiems aišku, kad savo gamybą reikia paremti, kad ji nesustotų, kad išliktų darbo vietos ir mokestinės pajamos.
Pats tiesiausias kelias – didinti savo produkcijos patrauklumą. Tad reiktų pirkti prekę švedišką, suomišką ar lietuvišką arba tiesiog „Made in Europe“ gaminį. Mums gal būtų solidžiau „Made in Europe: Lithuania“, kur ir šalies vardas būtų paminėtas.
Dar 1994 m. kartu su Aloyzu Sakalu pasiūlėme šalies pramoninkams jungtis prie iniciatyvos „Pirk prekę lietuvišką“.
Prieš 15–20 metų Lietuvą buvo apsėdusi parodų manija. Tautiečiai lyg kokio išsigelbėjimo laukdavo ir „Pirk prekę lietuvišką“ ekspozicijų, iš kurių išgraibstydavo baldus, mėsos gaminius ar drabužius. Galbūt mokėmės iš savo šiaurietiškų kaimynų: švedai visada mieliau rinkosi „Volvo“ automobilius, o štai suomiai neieško už „Fiskars“ geriau pjaunančių krūmapjovių, nes jų tiesiog nėra.
Panašiai ir lietuviai tradiciškai linkę mėgautis lietuviškais lašinukais užkandant mūsų šiltnamiuose užaugintais ir kiek paraugintais agurkais. Neapsieinama ir be pačios skaniausios lietuviškos juodos duonos. Tad maisto industrijoje „Rinkis prekę lietuvišką“ ratas sukasi be trikdžių.
Tačiau ką daryti su šalies apdirbimo pramone, kurios gaminamų šimtų kilometrų laidų ar dešimčių tonų vinių šalyje neparduosi, nes vietos rinka tiesiog per maža.
Vertėtų atidžiau panagrinėti „Engineering in Germany“ pavyzdį, kur Vokietijos inžinieriai gausybę buitinės ar gamybinės technikos gaminių sumeistrauja patys, jie tampa nacionalinio pasididžiavimo pavyzdžiu ir mielai perkami vokiečių.
Pirmas neatidėliotinas žingsnis – Europos Sąjungos (ES) rinkos apsauga nuo kitų šalių protekcionizmo, 10–15 proc. muitų įvedimas ne Europos šalių gamintojams, kad ir iš Kinijos, Turkijos ar Indijos.
Dolerio kursui nukritus į žemumas ir ES plačiai atlapojus vartus ši produkcija tiesiog plūstelėjo į mūsų šalį, o tai gerokai susilpnina mūsų apdirbamosios pramonės pozicijas. Jas dar klibina ir Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių nesilaikymas. Tuomet atsakomieji muitų tarifai ir turėtų būti skirti tam, kad padėtų ES gamintojams, o ne kitų kraštų verslams.
Antra, mūsų įmonės turėtų ieškoti galimybių išskaidyti eksporto rinkas ir nedelsiant imtis žygių, kad gautų visus būtinus atitikties sertifikatus. Įvairiausio rango šalies valdininkai turėtų teikti konkrečius pasiūlymus mūsų gamybos įmonių vadovams, kaip persiorientuoti ir atrasti naujas rinkas.
Trečia, praėjo jau keli mėnesiai nuo JAV įvestų muitų, bet ar dabar yra bent koks aiškumas, kada ir kokia bus atsakomoji ES pozicija. Ženklų apie kiniškos produkcijos invaziją į Europą jau dabar daug. Kinai jau dabar perka uostų krantines Švedijoje, Latvijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Jos skirtos užtvindyti senąją Europą „Made in China“ gaminiais.
Užmigti meškos miegu ir laukti, kad kažkas kažkada mūsų pramone pasirūpins – kelias į pražūtį. Verslininkai sprendimus priima vos ne kas valandą, kad tik spėtų persiorientuoti ir išlaikyti gamybą. Būtų apmaudu, jeigu dėl savo pačių neveiklumo rudenį tektų dejuoti dėl įmonių užsidarymo ir naujos bedarbių armijos Panevėžyje ar Ukmergėje.
Remiantis praėjusiais metais paskelbtais buvusių Italijos premjerų Mario Draghi ir Enrico Letta bei Suomijos buvusio prezidento Sauli Niinisto pranešimais, Europos Komisija paskelbė aiškius planus kaip atkurti Europos Sąjungos strateginės industrijos šakas ir padidinti konkurencingumą. „Made in Europe“ programa ir būtų paskata gamybai. Tam numatoma skirti pritraukti daugiau nei 800 mlrd. eurų. Šie pinigai būtų skirti gamybai, investicijoms, inovacijoms ar konkurencingumui skatinti.
Supraskime, Lietuva negali ramiai laukti manos iš dangaus. Mes privalome numatyti tas prioritetines pramonės sritis, kurioms būtų skiriamas strateginis dėmesys.
Į strateginės šakos statusą tikrai gali pretenduoti mūsų žemės ūkio ar maisto gamybos industrija. Mūsų žaliavos turi būti ne išvežamos, o perdirbamos čia pat vietoje: būtent Lietuvoje pagaminta produkcija turėtų būti eksportuojama su užrašu „Made in Europe: Lithuania“. Apjungdami trumpąsias maisto tiekimo grandines bei logistikos pajėgas patys savimi galėtume didžiuotis.
Tas pats sakytina ir apie kitas potencialias pramonės šakas įskaitant ir gynybos bei saugumo industriją. Belieka mums patiems susitarti, kurių pramonės sričių raidą norime išlaikyti bei stiprinti, ir tam sutelkti visas savo pajėgas.
Pabaigai nedidelis reziumė – iššūkių supratimas, įsiklausymas į pramonininkų pagalbos šauksmą yra kiekvieno politiko priedermė.
Vytenis Povilas Andriukaitis, europarlamentaras, Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) narys