Prie naudotų rekvizitų savo kūryboje grįžtanti A. Kišonaitė apie naująją instaliaciją: tai tylus, bet galingas kvietimas pamatyti vaiką 

Ar vaikystė gali įkvėpti kurti? Į ši klausimą menininkė Agnė Kišonaitė atsako itin paprastai – vaikystė jos kūryboje ne vien tik nostalgija, bet ir kvietimas kiekvienam į save pažvelgti giliau. Klaipėdoje augusi menininkė, apie savo vaikystę pasakoja su didžiuliu džiaugsmu, mat ryškiausi vasaros prisiminimai prabėgo prie jūros. Apie savo naująją meninę instaliaciją, kurioje seni pliušiniai žaislai vėl atranda prasmę, prakalbusi kūrėja, teigia, jog tai yra tylus, bet galingas kvietimas pamatyti vaiką, kuriam reikia pagalbos. Menininkės A. Kišonaitės eksponatas sufleruoja apie svarbią žinutę – norą padėti vaikams būti pastebėtiems ir išgelbėtiems. 

Savo kūriniu A. Kišonaitė siekia patraukti žiūrovo dėmesį ir netikėtai jį sustabdyti, išprovokuoti emociją ar apmąstymą. Kokia buvo menininkės vaikystė? Kas įkvepia kurti ir kokios subtilybės slypi už šios instaliacijos? Ar menas gali tapti terapija ir gydyti? Apie vaikystę sovietmečiu, tėčio kūrybą ir atsikartojančius kūrybinius pėdsakus, tvarų meną iš perdirbtų objektų, – sutiko papasakoti menininkė A. Kišonaitė. Dar visai neseniai išėjusi nauja SOS vaikų kaimo kampanija – „Išgirsk pagalbos šauksmą", apie vaikus, kurie išgyvena krizes nebyliai, inspiravo menininkę sukurti instaliaciją, kurioje dalis panaudotų žaislų surinkti iš SOS vaikų kaimo šeiminių namų bei SOS tetų. Anot menininkės, šie žaislai atkreipia dėmesį į nuolatinę globą ir taip skatina susimąstyti apie pagalbą vaikui.  

– Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar prisiminimai apie vaikystę turi ypatingą reikšmę Jūsų gyvenime ir kūryboje?  

Mano vaikystė buvo šviesi ir kupina smagių akimirkų, nors dažnai sirgdavau. Buvau pagrandukė, todėl sulaukdavau ypatingo dėmesio iš visos šeimos. Augau Klaipėdos daugiabučių rajone su tėčiu, mama, seserimi ir kate Fukse. Artimiausias draugas buvo kaimynas Arvydas – augome kartu nuo pat kūdikystės ir iki šiol palaikome ryšį. 

Ryškiausi vaikystės prisiminimai – vasaros prie jūros, iškylos šeimos laivu iš Klaipėdos į Nidą, kelionės į kaimą, ekskursijos po Lietuvą su sesers klase, žaidimai kieme. Svajojau daug keliauti, šis noras iki šiol išliko labai gyvybingas. 

Tėtis buvo talentingas stalius, inkrustatorius, kūręs vienetinius baldus iš medžio, metalo ir gintaro, o jo darbai buvo įvertinti ne vienu apdovanojimu. Iš jo paveldėjau ne tik kūrybiškumą, bet ir estetikos pajautimą. Tėtis mėgo vaizduoti žmogaus figūras ir portretus, pastebiu, kad ši kryptis atsikartoja ir mano darbuose. 

Mama kūrė kasdienybėje: piešė, mezgė, mokė mane derinti spalvas ir aprangą. Ji yra artimiausias žmogus mano gyvenime, nuolatinė palaikytoja ir įkvėpėja. 

Užaugau sovietmečiu, kai visko trūko – žaislų, daiktų, net laisvės svajoti. Būtent tai mane išmokė kūrybiškai naudoti tai ką turiu po ranka, vertinti kiekvieną medžiagą, kiekvieną detalę. Ši patirtis iki šiol labai aiškiai atsispindi mano kūryboje – tai perdirbti objektai, netikėtos medžiagos ar daiktų atgimimas per estetiką. 

 –  Ką šiandien Jūsų kūryboje reiškia žodis „vaikystė“? Kaip šis etapas atsispindi Jūsų darbuose – galbūt tai yra simboliai ar spalvomis? 

Vaikystė mano kūryboje – tai ne vien nostalgija, o kvietimas pažvelgti giliau į save, į emocinę atmintį, į tai kas mus formavo. Ryškios spalvos, aiškios formos ir vizualinė švara yra sąmoningas pasirinkimas, kuriuo siekiu pažadinti žiūrovo prisiminimus. 

Užaugau sovietmečiu, laikais, kai vaikystė buvo kupina trūkumų, bet kartu ir kūrybiškumo. Neturėjome daug žaislų, todėl kiekvienas daiktas buvo ypatingas, saugomas ir perdaromas. Ši nuostata iki šiol atsispindi mano darbuose. Kūryboje nuolat grįžtu prie naudotų rekvizitų, suteikdama jiems naują gyvenimą. 

Visai neseniai, meno rezidencijos Pietų Korėjoje metu, sukūriau žvirblį iš senų ženkliukų – tokių, kokius vaikystėje kolekcionavome ir segdavome ant drabužių. Taip pat Vilniaus šviesų festivaliui 2025 gimė kūrinys „Užsisvajojusi saulė“ iš senų teniso kamuoliukų – jo forma ir nuotaika primena vaikystės pasakų iliustracijas. 

Labiausiai vaikystei dedikuotas kūrinys, kurį šiuo metu vystau – tai „Tylu“. Jis gimsta iš senų minkštų pliušinių žaislų, kuriuos drauge su žmonėmis renkame instaliacijai. Šis kūrinys kalbės apie vaikystės tylą – tiek šviesią, tiek skaudžią – ir kvies ne tik žiūrėti, bet ir atpažinti, išgirsti tai, ko neištarėme būdami vaikai. 

–  Kas Jus inspiravo sukurti šią meninę instaliaciją? 

Šios parodos idėja gimė gavus kvietimą iš organizacijos SOS vaikų kaimai Lietuva. Žinodama jų svarbią veiklą ir tai, kiek daug vaikų patiria skriaudą, atskirtį ar nepriežiūrą, noriu perduoti žinutę, kad vaikas turi būti pastebėtas ir išgelbėtas. 

Instaliacijai pasirinkau senus, minkštus, pliušinius žaislus – jie tiesiogiai simbolizuoja vaikystę. Savo kūriniu noriu ne tik vizualiai patraukti žiūrovo dėmesį, bet ir netikėtai jį sustabdyti – išprovokuoti emociją, apmąstymą. 

Ši instaliacija – tai tylus, bet galingas kvietimas pamatyti vaiką, kuriam reikia pagalbos. Tą, kuris galbūt nesugeba kalbėti apie savo patirtis, bet kurį vis tiek galime išgirsti jei tik žiūrime atidžiai. 

–  Ar menas, Jūsų nuomone, gali būti terapija? Ar Jums pačiai kūryba padeda išgyventi, išlaisvinti emocijas, atrasti vidinę ramybę?  

Aš asmeniškai, atskiriu meno terapiją nuo profesionalios kūrybos. Meno terapija, kai žmogus išlieja savo emocijas ir jos nugula drobėje, kaip savotiškas atspindys. 

Mano kūryba – tai sąmoningas, estetiškai išgrynintas darbas, kurio tikslas nėra emocijų iškrova, bet kvietimas mąstyti. Per savo darbus siekiu ne išsipasakoti, o sudominti, įtraukti žiūrovą, pasiūlyti jam erdvę interpretacijai. Mano tikslas – vizualiai paveikūs, estetiškai harmoningi kūriniai, keliantys klausimus apie tai, kaip galime padėti vieni kitiems, ypač vaikams. 

–  Kaip menas Jums padeda save išreikšti? Kokie jausmai Jus lydi kūrybos procese? Kokios nuotaikos ar emocijos dažniausiai dominuoja Jūsų darbuose? 

Kūrybos metu mane lydi dvi pagrindinės būsenos: džiaugsmas ir susikaupimas. Kūryba – tai mano būdas komunikuoti, ne žodžiais, bet forma, spalva, medžiaga. Mano darbuose dominuoja estetika ir ryškumas, net kai kalbu apie sudėtingas temas. Tai tarsi spalvotas kodas, kurį kviečiu žiūrovą iššifruoti. Kiekvienas kūrinys, ne tik vaizdas, bet ir kvietimas kalbėtis, kurti ryšį. 

Šią meninę instaliaciją bus galima pamatyti keliautojams Vilniaus Oro uosto atvykimo erdvėje, ne Šengeno zonoje, nuo birželio 12 dienos. Paroda truks du mėnesius.