Prikelk naujam gyvenimui – tikėjimo ir bendrystės dovana mažoje palapinėje

Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato si’ primena, kad visi esame vienos kūrinijos vaikai ir turime rūpintis bendraisiais namais – mūsų Žeme. Tai nėra tik ekologinis raginimas, bet ir gili evangelinė žinia: mylėdami Kūrėjo dovanotą pasaulį, tampame dėkingesni, nuolankesni ir artimesni vieni kitiems. Popiežius šią iniciatyvą įteisino atsižvelgdamas į Ortodoksų Bažnyčios vadovų – Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus ir Pergamo metropolito Jono – siūlymą. Ortodoksų tradicijoje Kūrinijos diena minima jau kelis dešimtmečius. Dar patriarchas Dimitrijus I pakvietė visą krikščionių pasaulį kasmet rugsėjo 1-ąją dėkoti Dievui už kūriniją ir melsti, kad Jis ją globotų bei išsaugotų sveiką.

Atsiliepdami į šį popiežiaus kvietimą, ir mes Šiluvos atlaiduose jau septintus metus kviečiame tikinčiuosius į ypatingą susitikimo vietą – religinės tematikos daiktų mainytuvių palapinę Liaudato Si: „Prikelk naujam gyvenimui“. Čia kiekvienas gali atnešti maldaknygę, rožinį, ikonėlę ar kitą religinį daiktą, kuris galbūt vienoje šeimoje jau išmaldavo gausių malonių, o dabar gali tapti nauja dovana kito žmogaus tikėjimo kelionei.

Ši iniciatyva kviečia mus mokytis dalytis ir priimti – dovanoti su meile, o gavus – padėkoti malda. Tokiu būdu mažiname ne tik vartojimą ar perteklinį pirkimą, bet ir augame bendrystėje, nes tikėjimo dovanos, perduotos iš rankų į rankas, tampa ryšiu, jungiančiu širdis Kristuje.

Tokiu būdu mainytuvės „Prikelk naujam gyvenimui“ tampa ne tik vieta daiktams keistis – jos tampa malonės erdve, kurioje auga mūsų širdžių jautrumas. Čia galime prisiminti, jog kiekvienas rožinis, kryželis ar maldaknygė yra tarsi tylus liudytojas, lydėjęs žmogaus tikėjimo kelionę, o dabar galintis atverti naujas maldos duris kitam.

Ruošdamiesi į Šiluvą, nepamirškime, kad tikroji dovana – ne pats daiktas, bet mūsų noras tarnauti, pasidalyti ir sustiprinti artimo kelią pas Viešpatį. Taip drauge įprasminame Popiežiaus Pranciškaus kvietimą rūpintis bendraisiais namais, pradedant nuo savo širdies ir paprastų darbų.

Dažnas iš mūsų savo namuose turime religinių daiktų, kuriuos stumdome iš kampo į kampą, padedame į spintas ar palėpes, kur jie tyliai dulka. Kartais mums nepatogu jų išmesti, nes tai šventi dalykai, bet kartu nesusimąstome, kad jie galėtų prikelti naujam gyvenimui kitą žmogų. Juk autentiškas, gal kiek senoviškas Jėzaus ar Marijos atvaizdu papuoštas paveikslas gali kažkam tapti brangiu prisiminimu – priminti vaikystę, kai močiutės namuose, jos ranka vedami, klaupėmės pirmųjų poterių maldai.

Onutė, atnešusi močiutės paveikslėlius atvirauja: „Ilgai juos laikiau spintelėje, nežinojau, ką daryti – mesti atrodė negera, o namuose jie tik dulko. Bičiulė maldos grupelėje prieš pat atlaidus papasakojo apie ypatingą palapinę, kur šie daiktai yra laukiami. Kai atvežiau juos į mainytuvę, pajutau, kad atidaviau dalelę savo vaikystės ir tikėjimo istorijos. Tačiau širdį užliejo begalinė ramybė, jog šie paveikslėliai ras naujus namus ir vėl įkvėps maldai.“

Išties, būkite drąsūs, tokie daiktai nėra tik paprastos interjero detalės. Jie yra tikėjimo liudytojai, išsaugantys širdžių šilumą, giminės tradicijų atspindį, o neretai – ir patį Dievo artumo jausmą. Atiduodami juos kitam, mes tarsi dalijamės savo tikėjimo istorijos dalelėmis, leisdami, kad ji tęstųsi kitose širdyse.

Tomas, atradęs Švč. Jėzaus Širdies paveikslą pasakoja: „Kai pamačiau jį palapinėje, supratau, kad tai Dievo dovana man. Parsinešiau paveikslą namo ir pakabinau ant sienos. Dabar, kiekvieną kartą į jį pažvelgęs, prisimenu, kad esu mylimas ir globojamas – jaučiu Šv. Jėzaus Širdies artumą ir Marijos globą. Tai tapo mano kasdienės maldos ženklu.“

Tad neužmirškime: kas mums atrodo nebereikalinga ar pasenę, kitam gali tapti šviesos šaltiniu, padrąsinimu ar gyvu ženklu, jog Viešpats yra arti.

Aldona, senjorė: „Palikau kelias senas močiutės rožančiaus dalis ir maldaknygę. Iš pradžių buvo truputį graudu atsisveikinti, bet pajutau, kad padariau gera – juk gal kažkas kitur to labai laukia. Maldoje padėkojau už visą giminės tikėjimą, kuris per šiuos daiktus buvo perduotas ir man.“

Ir jei neturi ką atvežti ar atiduoti, vis tiek būtinai užsuk į palapinę „Prikelk naujam gyvenimui“. Galbūt ten atrasi dovaną, skirtą ne tau, o tiems, kurie negalėjo atvykti į atlaidus – savo artimiesiems, ligoniams ar vienišiems kaimynams. Tokia maža dovana gali tapti tilteliu tarp tavo širdies ir jų gyvenimo.

Eglė ir Mantas, jauna šeima su vaikais: „Kaip visuomet vaikai išvargo atlaiduose, tad vaikštinėjome aplink, bandydami bent taip dalyvauti mišiose, netikėtai radome palapinę, o joje kaip manėme tik tam kartui vaikams skirtą maldaknygę su spalvotais paveikslėliais. Grįžę namo perskaitėme vieną trumpą maldelę kartu – mūsų penkiametis pats paprašė melstis. Jautėmės, tarsi Viešpats būtų davęs ženklą, kad šeimos malda gali tapti kasdienybe.“

Paulius, studentas juokiasi ir prisimena: „Užsukau tik pasižvalgyti ir netikėtai paėmiau mažą kryželį. Įsidėjau jį į kuprinę. Dabar jis keliauja su manimi į paskaitas, egzaminus ir keliones. Tas paprastas kryželis tapo man priminimu, kad nesu vienas – Kristus eina kartu.“

Tai tik keletas liudijimų, bet gal būtent tu pats, vartydamas paveikslėlius, maldaknyges ar senas relikvijas, netikėtai prisiminsi savo vaikystę – pirmuosius poterius, kai dar nedrąsiai kėlei širdį į dangų. O gal atmintyje iškils ir sunkesni laikai, kai tikėjimo ženklus reikėjo slėpti nuo priespaudos, bet mažas Marijos ar Jėzaus atvaizdas prie širdies suteikdavo jėgų iškęsti išbandymus ir ištverti už didesnę Dievo garbę.

Tokie prisilietimai prie atminties ir tikėjimo istorijos yra daugiau nei sentimentai – tai gyvi ženklai, kad Dievas visada eina su mumis per gyvenimą, per šviesą ir tamsą, per laisvę ir išbandymus. Ir šiandien jie gali tapti nauju įkvėpimu kasdienybėje, kurioje taip pat esame pašaukti liudyti Kristų.

Liaudato Si palapinės savanoriai džiūgauja, jog ši iniciatyva tampa gražiu liudijimu, kad Šiluvos atlaidai – tai ne tik malda ir susitikimas su Dievo Motina, bet ir konkreti meilės artimui praktika, kuri mus daro tikrais Evangelijos liudytojais šiandieniniame pasaulyje.

Dalijimasis sukuria bendrystę, o dėkingumas už priimtą dovaną atveria širdį Dievo veikimui. Tad tegu kiekvienas paliktas daiktas tampa ne vien tik materialiu perduotu lobiu, bet ir meilės sėkla, galinčia užauginti naują tikėjimo daigą.

Viktorija, mama, prižiūrinti sergančią mamą: „Radau paveikslėlį su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir parnešiau jį ligonės motinai. Ji apsiverkė iš džiaugsmo sakydama, kad tai lyg senasis jos jaunystės paveikslėlis, kuris buvo dingęs. Nuo tada ji kas vakarą prie jo meldžiasi už mus visus.“

Savanoriai laukia kiekvieno: Tegul Viešpats laimina mūsų dalijimąsi, o Marija – Šiluvos Globėja – palydi kiekvieną, kuris dovanoja ar priima šiuos tikėjimo ženklus.

Tegul ši palapinė tampa maža oaze, kurioje kiekvienas galime išgyventi Evangelijos paprastumą: „Dovanai gavote – dovanai duokite“ (Mt 10,8).

PALAPINĖ VEIKS VISŲ ATLAIDŲ METU NUO 10 KI 18 VAL.

VIETA – AIKŠTĖS GALE, ŠALIA PILIGRIMŲ INFORMACIJOS CENTRO

Joana Cironkaitė

Kauno arkivyskupijos kurija