Prof. dr. Jolanta Urbanovič. Žvilgsnis į Trijų jūrų regiono ateitį – kas yra esminis plėtros variklis?

Prof. dr. Jolanta Urbanovič, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo administravimo instituto profesorė.

Trijų jūrų iniciatyva (3SI), pradėjusi kaip infrastruktūrinis projektas, šiandien turėtų vis labiau virsti geopolitine platforma, kuri atkreiptų dėmesį ne tik į fizinį, bet ir į intelektinį regiono sujungiamumą. Nors regiono lyderiai aktyviai siekia tokių projektų kaip „Via Carpatia“ ar „Rail Baltica“ įgyvendinimo pažangos, vis akivaizdesnė tampa būtinybė peržengti asfaltuotų kelių ir kabeliais sujungtų tinklų ribas. Jei 3SI nori iš tiesų tapti inovacijų varikliu ir ilgalaikės konkurencijos centru, būtina atsigręžti į dar per menkai išnaudotą potencialą – mokslą, tyrimus ir technologijomis grįstą partnerystę. Būtent į esamo disbalanso tarp fizinės ir žinių infrastruktūros mažinimą atsiremia ir atsakymas į klausimą, ar Trijų jūrų iniciatyva sugebės išnaudoti savo, atrodytų, neišsemiamą potencialą.

Balandžio pabaigoje Varšuvoje įvyko jubiliejinis, dešimtasis, Trijų jūrų iniciatyvos (3SI) viršūnių susitikimas, subūręs 13 Europos Sąjungos valstybių vadovus bei strateginius partnerius. Susitikime dalyvavo aukščiausio lygio vadovai (prezidentai ir premjerai) iš Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Kroatijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Austrijos ir Graikijos. Taip pat dalyvavo svečiai iš Ukrainos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Ispanijos, Turkijos bei Europos Komisijos atstovai.

Pagrindinis dėmesys susitikime buvo skirtas transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros sujungiamumui regione. Buvo pristatyta pažanga įgyvendinant projektus, tokius kaip „Via Carpatia“, „Rail Baltica“, ir elektros tinklų sinchronizavimas.

Varšuvos susitikimas ne tik patvirtino 3SI aktualumą geopolitiniame kontekste, bet ir parodė brandesnį požiūrį į regioninę lyderystę. Iniciatyva peržengė infrastruktūrinių projektų ribas ir tapo strateginio bendradarbiavimo platforma, kurianti ilgalaikę vertę visam Vidurio ir Rytų Europos regionui.

Tačiau kalbant apie regiono augimo potencialą, tampa vis aiškiau, kad fizinė infrastruktūra – tik vienas iš sėkmės pagrindų. Jei Trijų jūrų regionas siekia būti ne tik transporto koridoriumi, bet ir inovacijų erdve, būtina atkreipti dėmesį į kitą – nematerialią – jungiamumo formą: mokslo ir tyrimų tinklą. Varšuvos susitikime akcentuota strateginė svarba investicijoms, tvarumui ir skaitmenizacijai išryškina tai, ką iki šiol 3SI dar per menkai išnaudojo – mokslo ir inovacijų vaidmenį stiprinant regiono konkurencingumą.

Šiuo metu daugelyje 3SI  šalių inovacijos vis dar grindžiamos praktiniu modeliu – Doing, Using, and Interacting (DUI), o ne mokslu ir technologijomis paremtu STI (Science, Technology, and Innovation) modeliu (Eurostat, 2023; OECD STI Scoreboard; European Innovation Scoreboard, 2023).  Šių dviejų požiūrių sintezė galėtų žymiai pagerinti regiono inovacijų rezultatus.

Deja, R&D investicijos daugelyje 3SI šalių vis dar nesiekia 2 proc. BVP (ES vidurkis 2,3 proc.; EBPO – 2,7 proc.), o tai riboja tiek mokslinę infrastruktūrą, tiek tarptautinį konkurencingumą. Šią situaciją gilina ir nelygi dotacijų iš Europos programų, pavyzdžiui, „Horizon 2020“, distribucija: Vakarų Europos šalys gauna apie 80 proc. viso finansavimo, tuo tarpu 3SI šalims tenka kelis kartus mažesnė dalis (Horizon 2020 Dashboard; European Commission, 2023).

Tai reiškia ne tik mažesnį finansavimą, bet ir ribotą 3SI šalių poveikį bendriems projektams – jos dažniausiai veikia kaip partnerės, o ne kaip koordinuojančios institucijos, todėl neturi galimybės formuoti tyrimų darbotvarkės. Be to, daugelis regiono universitetų patiria struktūrinių sunkumų konkuruojant dėl didelio masto grantų – jiems dažnai trūksta patirties paraiškų rengimo ir projektų valdymo srityse, kur Vakarų Europos universitetai turi ženklią persvarą.

Norint iš esmės pakeisti šią padėtį, būtina investuoti ne tik į infrastruktūrą, bet ir į kompetencijų stiprinimą – ypač universitetuose ir tyrimų institutuose. Stipresni tarpvalstybiniai mokslinių tyrimų tinklai, regioniniai koordinaciniai centrai ir paskatos universitetams imtis lyderystės tarptautiniuose projektuose galėtų sumažinti šią sisteminę asimetriją.

Ypač svarbu skatinti bendrus tyrimus tarp regiono šalių, kuriuose būtų sprendžiami bendrai patiriami iššūkiai, pavyzdžiui, demografiniai pokyčiai, klimato kaita, energetinė transformacija, saugumas ir pan. Taip pat vertėtų svarstyti galimybę įsteigti bendrą analitinį centrą – 3SI think tank’ą – kuris galėtų jungti nacionalinius analitinius centrus, koordinuoti akademinius prioritetus ir siūlyti mokslo žiniomis grįstas politikos rekomendacijas.

Apibendrinant galima teigti, kad moksliniai tyrimai yra ne tik viena iš sričių – tai horizontalus, visas kitas sritis jungianti kryptis. Jie turi tapti esmine Trijų jūrų iniciatyvos dalimi, jei siekiame pažangaus, atsparaus ir bendradarbiaujančio regiono.