Spaudos centras
Spaudos centras
2023-ųjų liepą Lietuva Jungtinėms Tautoms (JT) teiks savo darnaus vystymosi tikslų vykdymo ataskaitą, o rugsėjį vyks viršūnių susitikimas darnaus vystymosi klausimu, kuriame dalyvaus JT valstybių narių atstovai. Kokia darnaus vystymosi situacija šiuo metu Lietuvoje ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?
Kauno Technologijos universitete dirbantis prof. emeritas, habil. dr. akademikas Jurgis Kazimieras Staniškis, tarp kurio mokslinių tyrimų krypčių yra aplinkos sistemos bei darni pramonės plėtra, buvo vienas iš 15 pasaulio mokslininkų, dalyvavusių specialios JT ataskaitos apie darnų vystymąsi rengime. Ataskaita, paskelbta 2019 metais, vadinasi „Future is Now: Science for Achieving Sustainable Development“ (Ateitis yra dabar: mokslas darniam vystymuisi).
Prof. J. K. Staniškis taip pat yra mokslinės monografijos „Transformation of Business Organization Towards Sustainability: Systems Approach“ (Verslo organizacijų transformavimas siekiant darnumo: sisteminis požiūris) bendraautorius. Joje moksliškai paaiškinama, kaip sistema turi funkcionuoti ir pagrindžiama, kodėl vietoj BVP reikalingas kitas ekonomikos rodiklis, kurio centre turi būti žmogus.
Pokalbis su profesoriumi vyko š. m. rugsėjo pradžioje.
Kaip pastarųjų metų įvykių tiek pasaulyje, tiek ir mūsų regione kontekste atrodo darnus vystymasis? Kiek jis pasistūmėjo ir į kurią pusę?
Sunku vertinti, bet nėra abejonės, kad jis vyksta žymiai prasčiau, nei buvo numatyta. Pastaruosius ketverius metus dirbau Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, kur buvo sudaryta speciali penkiolikos mokslininkų grupė iš viso pasaulio. Mes įvertinome, kaip pasaulis vystosi, ir parašėme ataskaitą. Ji daugiau mokslinė, bet rašyta daugiausia valstybių vadovams, politikams. Nustatėme daug dalykų ir įvardijome keturias pagrindines šiandieninio pasaulio problemas: tai skurdas ir nelygybė, klimato kaita, bioįvairovės mažėjimas arba nykimas, ir neatsakingas vartojimas bei nedarni gamyba, kitaip tariant – tarša ir jos keliamos problemos aplinkai.
Žiūrint iš šio taško, pasaulis ne tik kad neina į priekį – jis eina atgal. Tai yra pagrindinė mūsų planetos tragedija.
Toje ataskaitoje mes labai ryžtingai paskelbėme, kad jei per ateinančius dešimt metų iš esmės nieko nepakeisime, tai maždaug po dešimtmečio ar net mažiau planetoje prasidės – ir jau faktiškai prasidėjo – negrįžtami pokyčiai ekosistemoje. Tai reikš, kad tada jau darykim ką norim, bet jų atstatyti nepavyks. Ką reiškia pokyčiai „iš esmės“? Tai, kad skubiai reikalingos socialinės, ekonominės ir aplinkosaugos sistemos transformacijos. Ne šiaip pamokymai ar smulkūs darbeliai, o pačios sistemos transformacija.
Ar yra žinomi konkretūs veiksmai, kurių reikia imtis?
Yra. Moksliniu požiūriu visiškai aišku, ką reikia daryti. Be abejo, moksle visada yra nežinomųjų, bet šiuo atveju teorinė dalis ir dalis praktinės, politinės – visa tai yra žinoma. Bet čia reikia visiems keisti mąstymą, o tai yra sunkiausia.
Pasakysiu moksliškiau: tam, kad sėkmingai vykdytume darnaus vystymosi tikslus, yra du lygiai – tai būtinos ir pakankamos sąlygos. Būtinos sąlygos yra uždavinys mums visiems: turime taupyti išteklius, energiją, minimizuoti taršą arba visai jos išvengti ir pan. Tą kiekvienas iš mūsų privalo daryti, o metodų yra galybės. Tai yra būtina, bet nepakankama. O pakankama sąlyga yra ta, kad valdžia, vyriausybės privalo transformuoti socialinę-ekonominę sistemą tam, kad kiekvieno iš mūsų teisingi veiksmai būtų įteisinti ir skatinami. Reikalingos transformacijos privalo spręsti tas keturias pagrindines problemas – mažinti skurdą, ypač atskirtį, mažinti klimato kaitą, sustabdyti bioįvairovės nykimą ir apsaugoti žmones bei Žemę nuo beprotiškos taršos.
Mano minėtą ataskaitą rašė mokslininkai, o diplomatinis korpusas ją adaptavo diplomatinei kalbai, tad ją skaityti nėra lengva. Ji buvo svarstyta JT Generalinėje asamblėjoje, kur pasisakė apie 70 šalių prezidentų – visi žadėjo, kad imsis veiksmų, tačiau manau, kad grįžus iš Niujorko užpuolė kitos problemos ir turbūt mažai kas ką daro. Toks liūdnas reikalas.
O visa tai kyla iš to, kad socialinė-ekonominė sistema, kurioje mes gyvename, yra jau atgyvenusi. Ji mus privedė prie situacijos, kurią turime šiandien. Vadinasi, pagal A. Einšteiną, jeigu sistema pridarė klaidų, reikia ją keisti, nes pati sistema savo klaidų neištaisys, o gal net ir jų nepripažins.
Bėda su ekologinėmis problemomis yra ta, kad jos lyg ir nematomos, o kai jas pamatai, ištaisyti būna per vėlu. Nenoriu būti visiškas pesimistas, tačiau visa tai iš tikrųjų vyksta. Ir ateityje bus nė kiek ne lengviau, nes pasaulis darosi dar neramesnis, o dar prisidės ir ekologinės bei socialinės katastrofos. Galbūt tada, kai bus visiškai blogai, visas pasaulis ir puls kažką daryti, bet jau bus vėlu.
Apie visus šiuos dalykus kalbame ne pirmus metus ir net ne pirmą dešimtmetį. Kad ir skurdas: progreso jį mažinant kaip nesimato, taip nesimato, nepaisant begalės pažadų. Kyla įtarimas, jog galbūt tinkamų veiksmų nesiimama tyčia.
Čia yra visko. Kuo skiriasi laisvos rinkos ekonomika ir ką siūlo darnus vystymasis? Svarbiausia čia tai, kad laisvos rinkos ekonomikoje nėra žmogaus. Užtat yra BVP, pelnas – grynai ekonominiai rodikliai. O darnus vystymasis yra pirma socialinė-ekonominė sistema, kuri teigia, jog vystymosi centre yra – turi būti – žmogus ir jo harmonija su aplinka. Negalima daryti nieko, kas yra prieš žmogų ir prieš mus supančią aplinką, sistema to neturi leisti. O dabar leidžia ir dar kaip – ištekliai eksploatuojami už dyką, tarša nebaudžiamai ore, dirvoje, vandenyje…
Kodėl nemažėja skurdas? Na, pažiūrėkime, kokiais rodikliais jis dabar matuojamas. Jungtinės Tautos apie tai kalba, bet padaryti nieko negali, nes tai tik diplomatinė organizacija. Tol, kol orus žmogaus darbas, gyvenimas, sveika aplinka, švietimas ir kiti panašūs dalykai nebus įdėti į pagrindinį vystymosi rodiklį, tol niekas ir nesispręs. Sistemų teorija sako labai paprastai: jei kažkas nėra tiksliai apibrėžta, – šiuo atveju vystymosi kriterijuje – tas ir nebus vykdoma. O šių mano išvardintų dalykų valstybių vystymosi tiksluose nėra. Pagrindiniame – ekonominio vystymosi – tiksle jie nėra įrašyti. Kaštai, kuriuos patiriame dėl didelės taršos, kuomet žmogus dėl jos suserga, jam reikia gydytis, jis patiria daug nuostolių – to vystymosi rodikliuose nėra.
Kaip, Jūsų žiniomis, vyksta ruošimasis Lietuvos darnaus vystymosi ataskaitai, kitąmet vasarą pristatysiamai JT?
Yra sudaryta priežiūros komisija, kurios narys aš esu, ir yra konsultacijai pasamdyta firma, kuri ją rengia – planuojama užbaigti ateinančių metų sausį. Be abejo, ataskaitoje bus rasta, kuo pasigirti, paminėta kokia nors darni iniciatyva. Tačiau tikrųjų problemų tai neišspręs. Ataskaita bus parašyta, žinoma. Klausimas, kaip viskas iš tikrųjų vyksta gyvenime.
Akivaizdu, visuomet yra entuziastingų žmonių, kurie gyvenime savo iniciatyva užsiima darnia veikla, bet man jų gaila, nes jų niekas nepalaiko. Iš jų veiklos neatsiranda joks naujas įstatymas ar direktyva, kuri sudarytų tinkamas sąlygas ir kitiems daryti tai, ką kažkuris entuziastas pademonstruoja. Todėl tokios iniciatyvos užgęsta, nes kiek gali egzistuoti, jei nėra palaikymo. Iniciatyva pasmerkta, o turėtų būti palaikyta ir atkeliauti į mūsų gyvenimo normas. Tada apsimokėtų rodyti iniciatyvą, atitinkamai gyvenimą tvarkyti ir kitiems padėti tai daryti.
Deja, bet darnaus vystymosi rezultatus didžiąja dalimi nulemia vyriausybės, faktiškai viskas yra jų rankose. Jie turi būti profesionalūs ir aiškiai viską suvokti. Tačiau, pavyzdžiui, rengiant Lietuvos Pažangos strategiją 2030, net sąvokos „Darnus vystymasis“ joje nebuvo, ir tik po aštrių diskusijų ji buvo įtraukta. Tikiuosi, kad Pažangos strategijoje 2050 šalies darnus vystymasis bus pakankami atspindėtas.
Ar manote, kad tikras, o ne apsimestinis progresas yra įmanomas?
Taip. Sunku, bet įmanoma. O mums pirmiausia reikia išeiti iš provincinio mąstymo, kai galvojame tik apie save ir tikimės, kad kažkas kitas mums turi viską duoti. Ne, mes esame vienoje valtyje su Azija, Afrika, Pietų Amerika… Be jų – gaudyk tą CO² kiek nori: jei besivystantis pasaulis normaliai negyvens, globalios problemos neišsispręs. Ir kalba toli gražu turi eiti ne tik apie CO²: skurdas, nelygybė, tarša yra viena didžiulė problema, ir iš jos ištraukus vieną aspektą gali jį nagrinėti kiek nori, bendrą vaizdą jis mažai pakeis. Vien technologinėmis priemonėmis visko išspręsti negalima, kiekvienas planetos žmogus turi sąmoningai dalyvauti šiame procese.
O kaip jiems atsirinkti, kas iš tiesų yra svarbu? Žmonių dėmesys iškraipomas į visas puses, ypač socialiniuose tinkluose, žiniasklaida nuolat baugina, esą pavojus tyko absoliučiai visur ir visi yra priešai, nuolat kartojama „karas, karas, karas“...
O sakykit, ar šitas karas nesako, kad mums reikia užsiimti vietine pramone? Ar nesako, kad reikia patiems ką nors gaminti, nes vieną gražią dieną vadinamieji globalizacijos ryšiai nutrūks ir reikės kažkaip išgyventi? Ar nederėtų apsižiūrėti aplink save ir pagalvoti, kaip tu išgyvensi, jei parduotuvės rytoj užsidarys?
Globalizacija iš esmės yra naudingiausia tik didžiosioms korporacijoms. Aplinkai, žmonėms – ne. Dabar visi atsigrįžo: o kur vietinė pramonė? Ką patys darom – ar sėjam, gaminam?
Esu dirbęs Vietname. Ten supratau, kodėl JAV pralaimėjo karą Vietname: amerikiečiai tikėjosi, kad modernios technikos pagalba sugriaus Vietnamo ekonomiką ir taip jį užkariaus. Bet jie nesuvokė, kad centralizuotos Vietnamo ekonomikos beveik nėra – ten kiekviena šeima žino, kaip išgyventi. Ir išgyveno visą karą, vieni.
O pas mus miestiečiai, atsikraustę į kaimą, dažnai pirmiausia pasistato krepšinio stovą, iškloja dirvą trinkelėmis – vietoj to, kad vaikus išmokytų atpažinti daržoves ar vaisius ir kaip patiems jų užsiauginti. Vienas ekonomistas man įrodinėjo: sako, žinai, ką tu augini savo sode ir darže – niekas neapsimoka. Sakau jam: jei taip kalbi, tu jau nebe ekonomistas. Ekonomika čia yra ne morkos ar obuolio kaina eurais, ne. Įvertinti reikia viską: šviežių, švarių daržovių poveikį mano, šeimos sveikatai, mano sodo ekosistemai, bendruomenei... Į ekonomiką privaloma įskaičiuoti ir jos poveikį žmogui, aplinkai ir jų abiejų sveikatai. Yra toks puikus posakis: „Net jei žinai, kad rytoj bus karas –šiandien sodink medį.“
Korsikoje mačiau ant vieno namo kitą šūkį, kuris daug kam jau yra gerai žinomas: „Kai nukirsi paskutinį medį ir sugausi paskutinę žuvį, suprasi, kad pinigai yra nevalgomi.“
O žiūrint iš moralinės pusės, bendros Lietuvos žmonių sąmonės – ar prošvaisčių, kad galime susitelkti ir apsaugoti save bei savo aplinką?
Mūsų istorija daro didelę įtaką. Atėjom iš tokių laikų, kai rinka buvo tuščia, tad dabar visko norisi. Bet dabar jau reikia gyventi kitaip, pirkti mažiau daiktų, pirkti tokius, kurie ilgai tarnaus – nors jie brangesni. Baiminamasi, kad reikės mažiau vartoti. Tačiau vartoti reikia ne mažiau, o kitaip – labai apgalvotai. Ir ne tik kitaip vartoti, bet ir gaminti kitaip: dabar pramonė gamina taip, kad daiktas greitai sugestų ir greičiau pirktum naują. Tai yra nusikaltimas. Siekiant taupyti išteklius, energiją, darbo sąnaudas privalu gaminti tik ilgai tarnaujančius, lengvai ir pigiai pataisomus gaminius. O dar geriau – gaminius keisti paslaugomis.
Verslininkai nenori apribojimų, tačiau iš tikrųjų darniai vystantis verslas ir liks verslu, tik pasikeis žaidimo taisyklės. Verslas turi būti efektyvus, nes be jo mes apskritai sustosime – tik jis turi žaisti pagal kitas taisykles. Tad jam būtina persitvarkyti.
Arba mada: tai didžiulis pasaulinis verslas, darantis didžiulį poveikį žmonėms, ypač moterims, jų mąstymui, vartojimui, gamybai… Turi keistis kultūra, mąstysena, turime suvokti, kad žmogus gražus ir nebūtinai tas vadinamąsias madas sekdamas. O reklamos apskritai turėtų nebūti, ir mes tą aiškiai parašėme savo ataskaitoje. Žmogui turi būti pateikta objektyvi informacija, o ne reklama, kuri sugalvota tik tam, kad apgautų pirkėją. Eikvojami milžiniški ištekliai, pinigai ir pažeidžiama žmonių, ypač vaikų, sąmonė.
Su mokslininkų grupe važinėjant po pasaulį, visur buvo supratimas, kad darnus vystymasis visų pirma yra mąstysenos, kultūros, vertybių klausimas. Čia labai svarbus darželio, mokyklos, tuomet aukštosios mokyklos vaidmuo. Mano karta – mes jau kaip nors išgyvensime, bet tai yra jaunųjų kartų reikalas. Moksleiviai turi būti labai sąmoningi šiais klausimais, labai aktyvūs, jie turi išeiti į gatves ir reikalauti: kodėl nesprendžiamos tikrosios globalaus vystymosi problemos?
O kaip manote, profesoriau, kaip reikėtų nevyriausybiniam sektoriui ištransliuoti šią žinutę? Kokie būtų efektyviausi metodai?
Mano nuomone, nevyriausybinis sektorius turi veikti per valdžią, nes jis yra tarpininkas tarp visuomenės ir valdžios. Kaip ir mokslininkai. Turite imti geras iniciatyvas ir spausti valdžią visais būdais.
Ketverius metus dirbau Švedijoje, Lundo universitete. Ten universitetas visai kitoks nei Lietuvoje: jis bendrauja su visuomene, verslu, vyriausybe ir kitais, yra visur matomas. Pasišnekėti su mokslininkais, studentais įmonių direktoriams yra prestižo reikalas – tik pakviesk. Studentas paskambina į gamyklą ir jam suteikiama visa reikalinga informacija – tik daryk, gal kas protingo ir naudingo išeis.
Ten dirbdamas turėjau susitikimų su įvairių pramonės įmonių vadovais. Ypač įsiminė nutikimas su „Electrolux“ vadovu. Sakau jam: dirbate neblogai, bet ar bijotės inspektorių? Oi, tikrai ne, sako jis. Klausiu: nieko nebijote? Jis atsako: bijau savo vaikų. Na, kodėl? Ir papasakojo, kad jo vaikai dar darželyje, bet pareina namo ir sako: tėvai, mums darželyje aiškina, kad jūs, pramonininkai, teršiat vandenį, orą, dirvą, mūsų gyvenimo sąlygos blogėja ir jūs stumiat pasaulį neteisinga kryptimi. Direktorius sako pradėjęs savo vaikui aiškinti, kad ne, jie taip nedarą. O vaikas jam: ne, tėvai, ateisi į darželį ir ten paaiškinsi visiems, nes man nepatogu prieš kitus vaikus, kad turiu tokį teršiantį tėvą. Ir dar liepė nuvesti visą darželį į ekskursiją ir įrodyti, kad tai, ką jis sako, yra tiesa. Va taip.
UNESCO irgi teigia, kad mokykloje įprastinės pamokos yra pasyvios priemonės ir jų turi mažėti, o turi daugėti diskusijų, praktinio darbo ir mokymo kitų. Toks vaikas moko namiškius: išjunkit šviesą, jei nenaudojat, be reikalo nedarykit to ir ano, nes man mokykloje sakė taip ir taip… Suomijoje daug pamokų vyksta gamtoje ir taip vaikai supranta, kad gamtoje yra visko ir kad uogos ne parduotuvėje užauga. Reikia daugiau praktinių dalykų, išeiti į gamtą ir suvokti jos harmoniją ir ryšius – juk gamtoje be reikalo niekas nevyksta. Viskas yra suderinta, adaptyvu. Gamtai jokių transformacijų nereikia, o mums – taip.
Užsiminėte apie akademinės srities partnerystes su verslu. Lietuvoje jų yra, tik galbūt nepakankamai?
Lietuvoje tai irgi vyksta, bet kitaip – čia vadovaujamasi lozungu, esą aukštasis mokslas turi tarnauti verslui. Bet mokslas juk yra nepriklausomas, jis turi ir likti mokslu. Su verslu jis gali bendrauti tiek, kiek kartu jie gali padėti spręsti visuomenės problemas. Universitetas yra viešasis gėris, ne verslas, ir jis turi tarnauti visuomenei. Kodėl bendruomenė yra prastos nuomonės apie mūsų universitetus? Nes mes jai mažai duodame, su ja nebendraujame, tik kovojame dėl projektų, kad gautume pinigų, tada rašome mokslinius straipsnius, kurių visuomenė neskaito. Universitetai visų pirma turi būti su visuomene, su žmonėmis.
Profesoriau, ar matote vilties?
Vilties visuomet yra. Jaunimui yra vilties, jeigu bus įgyvendintos tos būtinos ir pakankamos sąlygos, kurias minėjau anksčiau. Tačiau jei jauni žmonės bus apolitiški, nevisuomeniški, tik sukišę galvas į kompiuterius ir žiūrėdami, kaip išvykti iš Lietuvos… Reikia labiau tikėti savimi. Mąstyk globaliai, veik lokaliai. Gerokai mažiau žiūrėti televizijos, pradėti galvoti savo galva, daugiau mąstyti apie pasaulį, aplinką, gyvenimą ir jo kokybę. Jei sugrįžtume į tokias vertybes, tuomet, be abejo, vilties yra. Be vilties gyventi neverta.
Darnus vystymasis teigia, kad konkurencija daug kur turi būti pakeista bendradarbiavimu, nes juo galima išspręsti daug daugiau problemų nei konkurencija, kuri dar ir skaldo visuomenę. O suskaldžius visuomenę, ji tampa bejėgė ir valdžia gali su ja daryti ką nori. Vadinamasis interfeisas mokslas–valdžia–visuomenė yra puikus pavyzdys, kad bendradarbiavimas visais lygiais yra darnaus vystymosi sėkmės kalvis.
