Spaudos centras
Spaudos centras
Naujųjų technologijų naudojimas, ypač paspartėjęs pandemijos metu ir po jos, ne tik atvėrė plačias galimybes teigiamiems pokyčiams, bet ir gerokai išaugino kibernetinių nusikaltimų mastą. Deja, tai pasakytina ir kalbant apie seksualinės prievartos prieš vaikus internete atvejus. Naujausioje Europos Komisijos kovos su seksualine prievarta prieš vaikus strategijoje pabrėžiama, kad visame pasaulyje yra pralaimima kovoje su vaikų išnaudojimu internete.
Iki šiol taikytų priemonių, siekiant sumažinti šios problemos pasireiškimą, neužtenka. Todėl 23 institucijos iš 14 Europos šalių ir dar aštuonios institucijos partnerės iš viso pasaulio ėmėsi įgyvendinti projektą „Prevencija ir apsauga teikiant pagalbą“ („Prevent & Protect Through Support, 2PS“), kurio tikslas – rasti naujų veiksmingų būdų kovai su vaikų seksualiniu išnaudojimu. Projekte dalyvauja Belgija, Čekija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Lenkija – šalis koordinatorė, Lietuva, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija.
Vilniaus universitetui (VU) tarptautiniame projekte atstovaujanti VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė, Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė pasakoja apie projekto aktualumą ir situaciją Lietuvoje.
Kodėl buvo sumanytas šis projektas ir kokia yra jo esmė?
Projekto sumanymas kilo dėl to, kad seksualinė prievarta prieš vaikus pastaraisiais metais, nepaisant įvairių šalių dedamų pastangų sumažinti jos mastus, smarkiai išaugo. Viena pagrindinių šio reiškinio augimo priežasčių – sparti naujųjų technologijų plėtra ir prieinamumas. Pasaulinio vaikų saugumo instituto „Childlight“ duomenimis, praėjusiais metais nuo seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos internete nukentėjo daugiau nei 300 milijonų vaikų, jaunesnių nei 18 metų. Potencialiems nusikaltėliams technologijos padidino galimybes susikurti netikrą tapatybę, pasiekti vaikus tiesiogiai ar naudotis seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga ir pan.
Pirminės ir tretinės prevencinės priemonės, kurios dažniausiai taikomos, deja, ne visada pasiekia rezultatų. Priminsiu, kad pirminė prevencija yra visuomenės švietimas apie tai, kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus, kokios jos priežastys ir pasekmės, kokius žingsnius reikia atlikti, siekiant jos išvengti. Tretinės prevencijos atveju jau privalu dirbti su nusikaltusiais prieš vaikus asmenimis, siekiant mažinti tokio nepageidautino elgesio recidyvą ateityje. Šio projekto metu daugiau dėmesio skiriama antrinei prevencijai, kurios tikslas – dirbti su asmenimis, besidominčiais seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga, bet dar nepadariusiais nusikalstamos veikos pagal egzistuojančias teisės normas konkrečioje šalyje. Svarbu paminėti, kad šios normos gali skirtis priklausomai nuo šalies: tam tikros veikos vienoje šalyje gali būti laikomos nusikalstamomis, o kitoje – ne (pavyzdžiui, vaikų pornografijos vaizdų žiūrėjimas be atsisiuntimo).
Mūsų projektas pabrėžia būtent pagalbą ir prevenciją, nes geriau yra užkardyti nusikalstamą veiką, nei vėliau atlyginti jos padarytą žalą. Kaip sako suomių kolegos iš organizacijos „Protect Children“, jei savo darbais apsaugosime bent vieną vaiką, tai jau bus labai daug, nes gydyti pasekmes yra daug sudėtingiau ir kainuoja daug brangiau – ir visuomenei, ir konkrečiai nukentėjusiam vaikui. Taigi keliamos įvairios iniciatyvos paskatinti asmenis, kurie dar nepadarė nusikaltimo, bet susiduria su savo seksualinio potraukio problemomis, kreiptis anonimiškai pagalbos ir ją gauti.
Projekte tiesiogiai ir kaip partnerės dalyvauja institucijos iš įvairių šalių. Ar situacija kiekvienoje iš jų skiriasi?
Šalys skiriasi savo įstatymais, apibrėžiančiais, kas yra seksualinė prievarta, ypač turint galvoje technologijų kontekstą. Vis dėlto, jei pastebima, kad asmuo lankosi tam tikruose tinklalapiuose, tai vertinama kaip signalas, nes tarp tokio turinio žiūrėjimo ir jo parsisiuntimo į savo įrenginį, kas jau dažnu atveju yra nusikalstama veika, – labai mažas žingsnis. Pastaruoju metu taip pat pastebėta, kad nepilnamečiai, seksualiai susidomėję savo bendraamžiais arba jaunesniais asmenimis, dėl įvairių priežasčių (noro patikti, patraukti dėmesį ir pan.) dalinasi savo ar bendraamžių kūno ar jo dalių nuotraukomis. Vertėtų žinoti, kad jei nepilnametis siunčia tokią medžiagą, tai vertinama kaip vaikų pornografijos platinimas, net jei vaizduose yra pats siuntėjas. Taigi negalime ignoruoti jaunuolių seksualinės raidos ypatumų ir kartu – iš jų veiksmų kylančių problemų, kurios vėlesniuose šių jaunų žmonių gyvenimo etapuose gali padaryti nemažai žalos tiek siekiant karjeros, tiek tarpasmeniniuose santykiuose.
Vienas iš projekto tikslų – pasiekti auditoriją, žiūrinčią arba besidominčia seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga. Suomių kolegos turėjo galimybę apklausti ne vieną tūkstantį asmenų, žiūrinčių vaikų pornografiją (dažniausiai tamsiajame internete), ir nustatė, kad bent pusė iš jų norėjo nustoti tai daryti. 61 proc. tyrime dalyvavusių asmenų norėjo gauti pagalbą, bet jos yra per mažai, nėra informacijos apie ją arba jos visai nėra. Labai svarbu būtų pradėti dirbti su šiais asmenimis, nes tikimybė, kad žiūrėjimas pereis prie sunkesnių veiksmų, yra gana didelė (tyrimas „CSAM Users in the Dark Web: Protecting Children Through Prevention“). Tokio tipo medžiaga sužadina, ilgainiui žiūrimas turinys sunkėja, asmens savireguliacija silpnėja, ypač pavartojus psichoaktyviųjų medžiagų. Tyrimų rezultatai rodo, kad nemažai asmenų, kurie žiūrėjo tokią medžiagą, po to turėjo ketinimų kontaktuoti su vaikais – susisiekti elektroninėmis priemonėmis arba susitikti gyvai (44 proc.); šiek tiek daugiau nei trečdalis (37 proc.) iš jų ir kontaktavo po tokio turinio peržiūros. Projekto tikslas yra sumažinti tokio elgesio pasireiškimą, suteikiant galimybę šiems asmenims kreiptis pagalbos ir keisti savo elgesį.
Žinoma, dažniausia reakcija, galvojant apie panašius asmenis, yra mintis, kad juos reikia bausti. Tačiau svajojimas apie nusikaltimą dar nėra nusikaltimas. Visgi mintys gali tapti labai įkyrios, o kad jų atsikratytum, reikia kalbėtis apie kylančius sunkumus. Projektu siekiama, kad panašios mintys ir fantazijos netaptų nusikalstamu veiksmu ir kad galėtume apsaugoti kuo daugiau vaikų.
Kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti tikslus?
Projektas turi keletą darbinių grupių, kurių tikslas – sukurti pagalbos priemones tokiems asmenims tiek dirbant gyvai, tiek nuotoliniu būdu su profesionaliu specialistu arba nuotolines savipagalbos priemones. Šiuo metu yra apmokomi įvairių šalių specialistai, dirbantys teisėsaugoje, vaikų teisių, psichikos pagalbos srityje, psichologai: vyksta trenerių, kurie savo šalyse perduos šias žinias kitiems specialistams, mokymai. Netrukus startuos projekto metu sukurta platforma „StepTo.Support“, kurioje bus pateikiama visa informacija apie specialistų pagalbos ir savipagalbos galimybes minėtiems asmenims.
Kokie tyrimai buvo vykdomi Lietuvoje ir kokie jų rezultatai?
Su kolegomis atlikome kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo psichikos sveikatos specialistai. Klausėme, kiek jie savo praktikoje susiduria su asmenimis, kurie būtų išreiškę savo seksualines fantazijas vaikų atžvilgiu ar kalbėję panašiomis temomis, ir kaip šie specialistai teikė pagalbą, ar turėjo žinių ir pan. Išryškėjo keletas pagrindinių dalykų. Mūsų specialistai retai susiduria su tokiais klientais, o jei ir susiduria, dažnai nežino, kaip jiems padėti, ką daryti su kliento išsakyta problema. Esama ir specialistų nenoro dirbti su tokiais asmenimis dėl vidinių nuostatų, ypač jeigu specialistai ir patys turi vaikų. Be to, stinga žinių seksualumo tema – mūsų švietimo sistema suteikia mažai žinių apie tai. Tačiau visi pripažino, kad problema yra opi ir kad labai reikėtų pagalbos priemonių – bent jau žinoti, kur būtų galima tokius asmenis nukreipti.
Taip pat atlikome kiekybinę apklausą, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 specialistų psichologų ir teikiančių emocinę pagalbą savanorių, dirbančių emocinės paramos linijose. Apklausa parodė, kad nuostatos seksualiai vaikais susidomėjusių klientų atžvilgiu, nenuostabu, yra nelabai palankios. Be to, trūksta žinių ir įgūdžių, kaip dirbti su tokiais asmenimis, ar visais atvejais privaloma pranešti atsakingoms institucijoms ir pan. Dalis atsakiusiųjų teigė, kad būtų naudinga daugiau žinoti, suprasti šios klientų grupės ypatumus – pagalbos būtinybė suvokiama kaip svarbi, nes ji veikia prevenciškai.
Pavasarį surengėme ir fokusuotą grupinę diskusiją, kurioje dalyvavo policijos, vaiko teisių, probacijos ir kalėjimų tarnybų, nevyriausybinių organizacijų specialistai, užsiimantys seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis klausimais, pristatėme pagal šį projektą kuriamą seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentą HEXAGON. Šis instrumentas apibrėžia rizikos ir apsauginius veiksnius, kurie padeda įvertinti konkretaus asmens pavojingumą ir jo galimybes keistis.
Aš pati, dirbdama kriminalinio elgesio rizikos vertinimo srityje daugiau nei du dešimtmečius, galiu patvirtinti, kad mūsų šalis stokoja seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentų. Mes turime tik vieną Lietuvos kalėjimų tarnybos patvirtintą naudoti instrumentą – Seksualinio smurto rizikos vertinimo metodiką („The Sexual Violence Risk-20“), kuri yra šiek tiek pasenusi šiandienos kontekste. Fokusuotos grupinės diskusijos dalyviai apie naujai kuriamą HEXAGON pasisakė labai pozityviai: jie pripažino, kad tokių instrumentų labai reikia. Beje, panašios grupinės diskusijos vyko ir kitose šalyse – Vokietijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu yra lyginami šiose šalyse gauti rezultatai. Be abejo, rengiama publikacija, daromi pranešimai konferencijose, bet sykiu tikslas yra užbaigti rengti šį instrumentą ir pasiūlyti naudoti specialistams ne tik Europoje, bet ir pasauliniu mastu.
Kuo ypatingas šis rizikos vertinimo instrumentas?
Lietuvoje yra įvairių rizikos vertinimo instrumentų, pavyzdžiui, visi nusikaltę asmenys, patenkantys į kalėjimų arba probacijos tarnybų priežiūrą, yra vertinami Teisės pažeidėjo įvertinimo sistema OASys (The Offender Assessment System). Vis dėlto šis instrumentas nėra jautrus vertinant seksualinio smurto riziką, todėl reikalingas labiau specializuotas vertinimas, siekiant tikslingai dirbti su nuteistu asmeniu ir keisti jo nuostatas bei elgesį. Jei matoma, kad seksualinio nusikaltimo rizika yra vidutinė arba aukšta, ypač pastaruoju atveju, reikia intensyvios priežiūros ir atitinkamų programų, kurios leistų daug dėmesio skirti tų asmenų resocializacijai, elgesio keitimui ir pan.
Minėjote Suomijos kolegų tyrimą, kuris parodė, kad dalis žiūrinčiųjų neleistinus vaizdus norėtų to nebedaryti. Ar jie turi galimybę kreiptis pagalbos?
Išties dalis tokių žmonių (ne visi) norėtų gauti pagalbą. Lietuvoje mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti šioje srityje. Gera žinia yra ta, kad netrukus pasirodysiančioje platformoje „StepTo.Support“ bus prieinama informacija ir lietuvių kalba – tiek apie specialistų teikiamą pagalbą, tiek apie įvairias savipagalbos priemones. Tokio pobūdžio platformose yra klausimynai, kaip save įsivertinti, ir informacija, kur gauti pagalbą, kokiomis kalbomis yra pasiekiamos anoniminės konsultacijos linijos. Kai kurios šalys iš projektinių lėšų, turėdamos sutarimą aukščiausiu politiniu lygiu, teikia tokią pagalbą, o besikreipiantys asmenys nėra baudžiami už tai, kad ją gauna (dar kartą pabrėžiu, kad nebaudžiama už minčių ar fantazijų turėjimą, tačiau bet koks nusikalstamas veiksmas prieš vaiką yra baudžiamas). Vokietijoje ar Čekijoje anoniminė pagalba yra galima gyvai ir net kompensuojama iš ligonių kasų. Lietuvoje tokią sistemą kol kas sunkiai galėčiau įsivaizduoti, nes tai susiję su viešumo problema, susidorojimo grėsme ir pan.
Žinoma, mes nekalbame apie atvejus, kada nusikaltimas jau yra padarytas. Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus visose šalyse yra baudžiami, bet skirtingose šalyse po to įvairiai dirbama su nusikaltusiais asmenimis, arba visai nedirbama, kaip yra pas mus. Lietuvoje turime didelę problemą todėl, kad asmenis, baudžiamus už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, o ypač mažamečius – iki 14 metų amžiaus, paskatinti dalyvauti elgesio keitimo programose yra beveik neįmanoma. Nors mes turime specializuotą programą dirbti su seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusiais asmenimis, problema yra ta, kad gavę bausmę jie neturi galimybės, kaip kiti, prabuvę tam tikrą laiką laisvės atėmimo vietose, prašyti lygtinio paleidimo ar kitų alternatyvių bausmių – jie turi išbūti visą bausmės laiką pataisos įstaigoje.
Ką tai reiškia? Jie išbūna visą skirtą laiką, tačiau kai išeina iš pataisos namų, neturime su jais jokio ryšio. Būdami laisvės atėmimo vietoje ir neturėdami motyvacijos keistis, jie labai retai kreipiasi pagalbos ir su jais mažai dirbama. Jei nusikaltę asmenys gauna alternatyvią bausmę, jie būtinai turi būti probacijos tarnybos priežiūroje – dalyvauja tam tikrose programose, jiems skiriamos įvairios kontrolės ir stebėsenos priemonės. Todėl neretai girdime, kad išėję į laisvę tokie asmenys vėl padaro panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką. Svarbu prisiminti, kad minima asmenų grupė dažniausiai turi problemų mezgant tarpasmeninius santykius, įsidarbinant, neretai turi vartojimo problemų. Su jais reikia dirbti. Tiesa, kalbu apie nusikalstančiuosius kontaktiniu būdu. Internetinių nusikaltėlių asmenybės profilis šiek tiek skiriasi ir darbo su jais ypatumai taip pat turėtų būti kiek kitokie.
Kaip Jūs patekote į šį projektą – jo tema susijusi su Jūsų tyrimais?
Išties jau daugiau nei ketvirtį amžiaus tyrinėju seksualinės prievartos temą. Būdama doktorantė porą metų stažavausi Berlyno teismo psichiatrijos institute, kuriame daug dėmesio buvo skiriama ekspertiniam seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų vertinimui ir mokslinei analizei. Vokietijoje gautos žinios ir praktika buvo labai naudingos, nes Lietuvoje tuo metu mes dar mažai ką turėjome. Šalia tos veiklos grįžusi įsitraukiau ir į kriminalinio elgesio rizikos vertinimo tyrimus. Tad šios temos lydi visą mano, kaip mokslininkės, gyvenimą.
Dalyvauti projekte mane pakvietė lenkų ir britų kolegos, kurie vadovauja projektui, o rekomendavo projekto patariamoji ekspertė, mano kolegė profesorė Elizabeth J. Letourneau iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV). Šiame universitete esu praleidusi metus, pagal Baltijos–Amerikos laisvės fondo remiamą programą stažavausi Moorų šeimos remiamame seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos moksliniame centre.
Jau pirmuose partnerių susitikimuose iš karto sakiau, kad projekto tema mūsų šalyje yra visiškai neišplėtota. Dabartiniame etape – apie tai neseniai buvo diskutuojama ir fokusuotoje grupėje Lietuvoje – kol kas nėra aišku, kiek ir kaip mes galime pasiekti tuos asmenis, kurie seksualiai domisi vaikais. Deja, tyrimams atlikti mes neturime tokios infrastruktūros ir galimybių, kaip užsienio kolegos, pavyzdžiui, mano minėti suomių mokslininkai, kurie savo atliktų tyrimų rezultatus pristato pasauliniu mastu, taip pat ir Europos Parlamente. Tuo tarpu kolegos iš Norvegijos tiesiogiai dirba su minėta asmenų grupe ir tyrinėja intervencinių priemonių naudingumą. Mes darome, ką galime: renkame informaciją, atliekame tyrimus, bendradarbiaujame įvairiose darbo grupėse, stengiamės, kad medžiaga būtų prieinama ir lietuvių kalba. Pavyzdžiui, prisijungėme prie pasauliniu mastu atliekamos apklausos „Our Voice“ („Mūsų balsas“), skirtos asmenims, kurie būdami vaikai patyrė seksualinę prievartą. Jų atsakymai apie turėtas patirtis ne tik padės geriau suprasti seksualinio smurto patyrimo kiekvienoje šalyje ypatumus, bet ir leis pasiūlyti praktines rekomendacijas prevencijai įgyvendinti.
Mūsų pagrindinis tikslas yra švietimas ir pradinis postūmis, kad mes bent jau pajudėtume iš mirties taško. Lietuvoje kol kas ši tema, kaip ir apskritai su seksualumu susijusios temos, vis dar dažnai išlieka tabu. Vis dėlto neigti problemą būtų pats blogiausias dalykas, todėl svarbu suprasti, kas vyksta, ir atitinkamai reaguoti.
