Reformacija vedė modernios ir europietiškos Lietuvos link

Reformacija buvo pagrindinis impulsas, lėmęs ankstyvųjų naujųjų laikų kultūrinį perversmą, Lietuvos visuomenės modernėjimą. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė net du dešimtmečius skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Reformacijos tyrimams. Remdamasi naujais istoriniais duomenimis ji atkūrė pagrindinių Lietuvos Reformacijos veikėjų portretus ir ryšius su Europos protestantizmo židiniais, įvertino Lietuvoje plitusias protestantiškąsias idėjas ir italų evangelizmo įtaką. Išsamiau apie tai – interviu su mokslininke.

Kokios Lietuvos Reformacijos ištakos ir eiga? Ar pas mus šis judėjimas plito panašiai kaip ir kitose Europos valstybėse?

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, stambaus politinio ir kultūrinio vieneto Centrinės ir Rytų Europos naujųjų laikų istorijoje, Reformacijos eiga sulaukė ypatingo tyrėjų dėmesio, ji vertinama kaip šio Europos regiono modernėjimo ir europėjimo veiksnys. Jos tyrimams daug dėmesio skyrė XX a. Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų užsienio šalių tyrėjai, o štai Lietuvos istorikai – nepalyginamai mažiau.

Vienas pradinių mano tikslų buvo išsiaiškinti, kas subrandino religinių reformų idėjas ir prielaidas vos antrą šimtmetį skaičiuojančios LDK katalikiškoje kultūroje, kurioje, beje, jau buvo įsitvirtinusi ir gili bizantiškosios krikščionybės tradicija.

Reformacijos gimimo ir sklaidos keliai Europos šalyse buvo gana įvairūs. Jos centriniu židiniu tradiciškai laikomoje Vokietijoje tai buvo intensyvus politinis ir sociokultūrinis procesas, įtraukęs visus visuomenės sluoksnius bei sukėlęs pilietinius karus. Su germaniškąja kultūra susijusios šalys – Prūsija, Livonija, Skandinavijos valstybės – patyrė tiesioginį Reformacijos sklaidos iš Vokietijos impulsą, jų posūkis į protestantizmą buvo iš dalies politinis sprendimas, ilgainiui paskatinęs socialinę konversiją. Visuomenės protestantizacijos procesai šiose šalyse nebuvo staigūs ir apėmė beveik visą XVI a. Lietuvoje šis liuteriškosios reformacijos variklis veikė nežymiai ir radikaliau neangažavo nei politinio elito, nei juo labiau žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Nors Vitenbergo universitetas ir suvaidino svarbų vaidmenį pirmųjų Lietuvos intelektualų Stanislovo Rapolionio, Abraomo Kulviečio ir kitų biografijose, vokiškasis liuteronizmas LDK Reformacijos istorijoje netapo pagrindiniu jos plėtros postūmiu. Ieškodama LDK Reformacijos impulsų, detaliai tyriau pirmųjų svarbiausių LDK Reformacijos veikėjų intelektualinę aplinką, europinės tinklaveikos intensyvumą. Manau, pavyko įrodyti, kad ji ir lėmė Reformacijos užuomazgas šalyje, kurioje tuo metu nebuvo nei universiteto, nei filosofinės ir teologinės minties tradicijos.

Plačiau papasakokite apie savo tyrimus. Ką naujo, netikėto atradote? 

Reformacijos tyrimams renkuosi skirtingus įrankius, perspektyvas. Pirmiausia jungdama į visumą ir vertindama naujausią užsienio istoriografiją, žvelgdama į Lietuvos Reformaciją tiek pagrindinių protestantiškųjų doktrinų centrų (Vokietijos, Šveicarijos), tiek Italijos religinių procesų šviesoje, atradau anksčiau mūsų istoriografijoje neidentifikuotus europietiškuosius Lietuvos Reformacijos židinius ir tinklus. Tai ankstyvasis italų evangelizmas, Europos religiniai disidentai, bėgantys nuo inkvizicijos Italijoje, naujosios protestantiškosios disciplinos Šveicarijoje grupės, LDK Reformacijos lyderio ir Bažnyčios įkūrėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo įvairialypės – liuteroniškosios, kalvinistiškosios ir antitrinitoriškosios – tinklaveikos pobūdis ir kt.

Kitas itin svarbus mano tyrimo tikslas buvo atskleisti Reformacijos raštijoje užfiksuotą religinę ir filosofinę mintį, jos raidą. XVI a. Lietuvoje filosofinė mintis formavosi tik reformacinių įtampų pagrindu, tačiau šiuo požiūriu, o ir daugeliu kitų, Lietuvos Renesanso ir Reformacijos minties šaltiniai beveik netyrinėti. Pirmiausia tyriau ankstyviausio Lietuvos Reformacijos teksto autoriaus Abraomo Kulviečio intelektualinę aplinką ir jo Confessio fidei (liet. „Tikėjimo išpažinimas“) atsiradimo aplinkybes. Vėliau analizavau pirmojo į Reformaciją pasukusio Lietuvos politinio elito lyderio, Evangelikų bažnyčios įkūrėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo religinę veiklą, mintį, santykius ir tinklaveiką su protestantiškosios Europos elito atstovais. Dar vėliau – pagrindinių radikalių Reformacijos minties srovių atstovų (Petro Gonezijaus, Simono Budno) minties refleksiją. Parodžiau, kaip Lietuvos Reformacija per gana trumpą kelių dešimtmečių laikotarpį patyrė itin daugialypius impulsus, iki tol LDK kultūroje neregėtą religinės krikščioniškosios minties intensyvumo ir įvairovės bangą, kuri nulėmė jos pirmą didžiulį kultūrinį proveržį ir, krikščioniškojo elito vertinimu, buvusiai „barbarų“ valstybei sudarė sąlygas įsilieti į Europos intelektualinį kontekstą. Intelektualinių jėgų fragmentacija, kuri iš dalies kilo dėl intensyvios minties plėtros XVI a. antroje pusėje, prisidėjo prie galutinės Kontrreformacijos pergalės XVII a. LDK Reformacija laikytina ne tiek realizuota institucine sistema, kiek pirmu galingu krikščioniškosios minties refleksijos procesu, kurio variklis buvo nepriklausomos asmenybės, daugiausia pasauliečiai.

Atliekant tyrimus beveik viskas buvo netikėta. Niekada nesiimu tikėtinų ir saugių sričių, nesu ir vienos temos tyrėja. Jau daugiau nei 20 metų tyrinėju Lietuvos Reformacijos tekstus ir kontekstus, jos religinės minties vingius. Per tą laiką man reikėjo ne tik daryti apibendrinimus, bet ir mokytis įgyjant iki tol visiškai neturėtų ir filologijos studijų metu neugdytų kompetencijų. Buvo įdomu, nes akino smalsumas. Buvo jaudinamų patirčių dirbant Belgijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos archyvuose. Vis dėlto tikriausiai labiausiai mane stebino Reformacijos proceso įvairovė ir šakotumas, dinamika ir prieštaringumas. Tai labai nevienalytis, sudėtingas ir, be jokios abejonės, įdomiausias bei spalvingiausias Vakarų krikščionybės istorijos procesas, kurį galima palyginti nebent su krikščionybės pradžia.

VISAS INTERVIU SU MOKSLININKE – PATEIKTAME PRIEDE.