Spaudos centras
Spaudos centras
Ar Lietuvos valstybė privalėtų kapitoną Joną Noreiką iškelti, kaip tautos didvyrį, ar apgailestauti, kaip Holokausto talkininką? Ar Lietuvoje toksai pokalbis iš viso reikalingas ir įmanomas?
Kas paprieštarautų Lietuvos genocido centrui?
2018 m. birželio mėn. 15 d. Lietuvos pilietis Grant Gochinas kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“. J.Noreikos anūkė Silvia Foti pritarė jo išvadoms, savo laišku Centrui tvirtindama, „Istorinio tyrimo duomenys ir mano pačios patirtis rodo, kad Jono Noreikos kaip Lietuvos Aktyvistų Fronto vado ir Holokausto vykdytojo vaidmens nuslėpimas yra vienas iš didžiausių praeito amžiaus sąmokslų Lietuvoje.“ Lietuvos valstybės istorijos politiką vystantis Centras atsisakė naujai tirti kpt. J.Noreiką.
G.Gochinas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skųsdamas Centro neišsamumą, šališkumą ir piktnaudžiavimą valdžia. 2019 m. kovo mėn. 27 d. teismas atmetė jo skundą, pabrėždamas, kad „teismas negali perimti Centro nustatytų funkcijų ir įgaliojimų“. Kitais žodžiais, teismas nesiima spręsti, ar Centras meluoja, o tik spręsti ar Centras atsakinėjo G.Gochinui taip, kaip valdžios įstaigai priklauso - išsamiai, nešališkai, ir nepiktnaudžiaujant valdžia.
Centras, laimėjęs bylą, savo svetainėje davė suprasti, kad teismas patvirtino Centro istorines išvadas, nors iš tikrųjų teismas jų išvis nevertino. Centras tą pačią dieną paskelbė savo papildomas išvadas, kad J.Noreika nekolaboravo naciams, nesuvokė, kad geto žydai bus žudomi, ir padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams, kaip antai Šiaulių viceburmistrui Vladui Paužai. (Iš tikrųjų, Šiaulių „Tėvynės“ redaktorius Vladas Pauža kurstė etninį valymą ir reikalavo, kad Šiaulių geto žydai būtų išžudyti.)
2019 m. balandžio mėn. 11 d. Centrui paprieštaravo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, būtent jos pirmininkas Emanuelis Zingeris, ir visa Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisė, išskyrus Centro genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių Arūną Bubnį. Pasirašantys mano, kad „yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti [Jono Noreikos] atminimo įamžinimui“, „...visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J.Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą“. „Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų“. Nacių nusikaltimų pakomisei nepritarė Sovietų nusikaltimų pakomisės pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Centras savo svetainės puslapyje apie Joną Noreiką visai nemini Holokausto, užtat apibūdina jį, kaip trijų okupacijų rezistentą, nacių kalintą Štuthofo koncentracijos stovykloje ir sovietų sušaudytą MGB pastato rūsyje. Lietuvos spaudoje Joną Noreiką - Generolą Vėtrą kaip visapusiškai pavyzdingą tautos didvyrį gina Prof. Vytautas Landsbergis, Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas, Adolfo Damušio (pritarusio „atšaukimui svetingumo žydų tautinei mažumai“) demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (Lietuvių nacionalistų partijos įpėdinės) Garbės pirmininkas Jonas Burokas, ir „Pro patria“ patriotinio jaunimo sambūrio pirmininkas Vytautas Sinica, rengiantis vasario 16-tos eitynes paskui plakatą „Mes žinome savo tautos didvyrius“.
Kas paprieštarautų žymiausiems Lietuvos patriotams?
Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą.
Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas.
Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.
Silvia Foti kviečia visus peticiją pasirašyti lietuvių kalba (peticijos.com) ir anglų kalba (change.org)
Garbės signatarais sutiko būti:
Deacon Franco Foti, Gabriel Foti, Grant Gochin, Russell James Lyon, Bryce Gochin-Lyon, Terry Jordan, Bronislovas Pocius, Zita Paulauskaitė, Dalija Epšteinaitė, Evaldas Balčiūnas, Rachel Kostanian, Linas Vildžiūnas, Birutė Dilpšienė, Adolfas Kokštis, Dovid Katz, Chaimas Bargmanas, Hektoras Vitkus, Valdas Valiūnas, Eglė Bendikaitė, Josifas Buršteinas, Tomas Venclova, Violeta Kelertas, Monika Greičiuvienė, Lina Savickienė, Geoffrey Noah Vasil-Jakulis, Giedrius Grabauskas, kun.Feliksas Baliūnas, Rūta Vanagaitė, Rita Gabis, Živilė Pipinytė, Rasa Rimickaitė, Kazimieras-Kenneth J. Stewart, Michael Berenbaum, Stephen Feinberg, Efraim Zuroff, Arkadij Kurliandcik, Dobilas Kirvelis, Faina Kukliansky, Jūratė Jakelienė, Vytautas Jakelis, Richard Bloom, Sania Kerbelis, Andrius Kulikauskas, Jonas Kulikauskas, Henrikas Juodiška, Roza Bieliauskienė, Regina Kopilevich, Cesia Rozental Kingston, Marylin E. Kingston, Celia Cynamon, Darren Bergman, Dalia Vitkus, Mark Berez, Daiva Markelis, Howard Wolinsky, Audre Budrys Nakas, Rev. John T. Pawlikowski, OSM, Rabbi Ahud Sela, Haskel Levi, Eugene Fisher, Danny Ben-Moshe, Alex Kozlowsky, Lydia Cox, Lin Chalozin-Dovrat, Brenda Harris, Lionel Nixon, Brother David Ellison-Bey, Thomas Gajdosik, Bela Segal, Rabbi Kalev Krelin, Danutė Vervečkienė, Antonio Chiaese.
Garbės signatarais buvo kviečiami visi, išdrįsę pasakyti, kad J.Noreika nelaikytinas didvyriu. 2002 m. plungiškiai Bronislavas Pocius ir Zita Paulauskaitė taip parašė Centrui, bet tesulaukė iš jo atsakymo, kad „tai buvo kitas Jonas Noreika“. Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį. Jais sutiko būti žymūs taikdariai, žydų, katalikų ir maurų dvasininkai, žydė partizanė ir skautas vytis. Kartu su S.Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos Our Lady of the Snows diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti. Kartu su G.Gochinu pasirašė jo vyras, Russell James Lyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon, ir G.Gochino sesutė, Lietuvos pilietė Terry Jordan.
Garbės signatarais buvo kviečiami tik pokalbį palaikantys žmonės.
Kaip paminklais nežeisti, o atjausti nukentėjusius Lietuvos žmones?
S.Foti pasirengusi visą gyvenimą atjausti J.Noreikos nuskriaustus žmones. Ji savo svetainėje www.silviafoti.com įsteigė Kapitono Jono Noreikos muziejų, archyvą ir forumą. Kuratorius Andrius Kulikauskas kviečia visus pasiklausyti jo pranešimo, „Kaip pokalbiu atsisakyti paminklinių vaizdinių 1941 m. lietuvių tautos valios reiškėjams nusikaltusiems žmonijai“, kurį skaitys prof. Antano Andrijausko rengiamoje konferencijoje, „Estetikos, meno filosofijos ir meno istorijos saveikų teritorijos: Tarpkultūriniai atvaizdo funkcionavimo laukai“, 2019 m. balandžio 26 d., penktadienį, Lietuvos kultūros tyrimo institute, Saltoniškių g. 58, Vilniuje. Pranešimu 18:00-18:20 užsibaigs trečiasis posėdis, kurį moderuos prof.A.Andrijauskas ir dr.Jūratė Landsbergytė. Po pranešimo visi kviečiami pasisakyti ilgesniame pokalbyje, Kaip paminklais nežeisti, o atjausti nukentėjusius Lietuvos žmones? ir Kaip mums jungtis pokalbiui atsakyti už Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį?
Supratingas pokalbis turbūt neįmanomas su anonimine, neatsakinga spauda, kaip antai: ekspertai.eu, bukimevieningi.lt Jau vien dėl to gerbtini tikrų Lietuvos asmenybių portalai, kaip www.alkas.lt, www.propatria.lt, www.defendinghistory.com, www.vilner.lt, www.musuzydai.lt, www.lzb.lt Kapitono Jono Noreikos muziejus, archyvas ir forumas palaikys visus, kalbančius savo vardu, nepaisant požiūrių.
S.Foti įsijungia į pokalbį savo laišku:
Nuimkite atminimo lentą: Lietuvai atėjo laikas pripažinti savo vaidmenį Holokauste.
Mano senelį, Joną Noreiką, pagerbianti lenta Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje, yra supriešinusi tuos, kurie tiki, kad jis ir toliau gerbtinas kaip didvyris, ir tuos, kurie tiki, kad jis yra nusikaltęs nes savo noru dalyvavo Holokauste.
Per ilgai atidėjome pokalbį apie Lietuvos vaidmenį 1941 m. išžudant 200 000 žydų. Mums buvo per daug skausminga patirti bendros kaltės jausmą.
Buvo pernelyg lengva kaltinti visus, tik ne lietuvius. Būtent vokiečiai „privertė“ lietuvius žudyti žydus, arba pačios aukos to nusipelnė. Juk vis dėl to žydai neva buvo komunistai, įskaitant kūdikius ir močiutes. Neva žydai vogė iš lietuvių, kurie užtat neturėjo kito pasirinkimo, kaip ginti savo šalį ir garbę. Žydų žudymas reiškė komunistų žudymą, ir viskas.
Šitokio pobūdžio neigimai ir klaidinimai tarnavo sovietinės okupacijos metu, kai lietuviams nebuvo leista gilintis į savo istoriją, kai buvo draudžiama aptarinėti bet ką, išskyrus tai, kas buvo nurodoma.
Bet dabar, kai šalis jau beveik 30 metų laisva, Lietuva turi laisvę - ir atsakomybę – atverti akis į savo veiksmus Holokausto metu.
Privalome atsigręžti į savo senelių nusižengimus. Jau laikas.
Mano senelis sutiko būti Šiaulių apskrities viršininku nacių okupacijos metu. Niekas jo „nestūmė“ į tas pareigas. Tai buvo didžiulis paaukštinimas. Jam buvo tik 30 metų. Niekas „nevertė“ jo gyventi geriausiame name Šiauliuose ar imti 1000 rub / mėn. atlyginimą. Jam tai buvo garbė ir jo šeima gyveno pasiturinčiai.
Tiesą sakant, jis bandė įtikinti kitus lietuvius užimti vadovaujančius vaidmenis vyriausybėje nacių okupacijos metu. Tai patvirtina dokumentai. Keletas lietuvių atsisakė. Jie žinojo, ką reiškė būti viršininku tuo laikotarpiu. O ar mano senelis nenutuokė?
1941 m. rugpjūčio mėn. 22 d. niekas „neprivertė“ pasirašyti dokumento žydus išsiųsti į Žagarės getą. Mano senelis buvo puikus teisininkas, kariuomenės kapitonas, taip pat kūrybingas rašytojas. Jam tikrai pakako vaizduotės suprasti, kas nutiks šiems žydams, kai jie bus užspeisti gete.
Du mėnesius ankščiau jis vadovavo sukilimui Žemaitijoje. Jo būstinė įsikūrė Mardosuose, šalia Plungės. Iki 1941 m. liepos vidurio, 1800 žydų buvo sulaikyti sinagogoje, kuri tarnavo kaip getas, nuvaryti į mišką ir sušaudyti. Deja, Plungė pasižymėjo, kaip pirmasis miestelis visoje Europoje, kur Antrojo pasaulinio karo metu tokiais mastais buvo išžudyti visi žydai. Mano senelis buvo viso to sūkuryje, dar prieš atvykstant ženklesniam nacių skaičiui, ir tai nebuvo atsitiktinumas.
Taip, naciai tai pradėjo. Taip, naciai „įsakė“ lietuviams žudyti žydus. Bet kodėl lietuviai negalėjo vilkinti? Teisintis? Sukurti kliūtis? Vietoj to, jie „vykdė įsakymus“, dirbdami taip uoliai ir įnirtingai, kaip tik galėjo padėdami naciams naikinti žydus.
Aš visada girdėjau, kad mano senelis priešinosi naciams, kai tie norėjo, kad Lietuva prisijungtų prie SS. Jis buvo išsiųstas į nacių koncentracijos stovyklą 1943 m. kovo mėn. Yra šiek tiek daugiau informacijos: Heinrichas Himmleris padarė jį „garbės kaliniu“. Tai reiškia, kad jis turėjo savo lovą su patalyne, neprivalėjo dirbti, ir galėjo laisvai vaikščioti po stovyklą. Jis nepatyrė to ką patyrė žydai. Kodėl, jūsų manymu, jis išgyveno šioje stovykloje?
Prašau, gilinkitės į savo krašto istoriją ir apmąstykite šiuos klausimus:
• Kodėl jis nesipriešino 18 mėnesių anksčiau, 1941 m. vasarą ir rudenį, kai visi žydai buvo žudomi?
• Kodėl jis 1941 m. antroje pusėje tylėjo?
• Kodėl jis neatsisakė pasirašyti dokumentų, siunčiančių žydus į getą 1941 m.
• Kodėl jis neatsisakė pasirašyti dokumentų, raginančių dalinti žydų turtą, po to kai jie buvo nugabenti į getą?
• Jei jis galėjo pasipriešinti naciams, kad lietuviai neprisijungtų prie SS, kodėl jis nesipriešino naciams, kai buvo „įsakyta“ dalyvauti žydų žudyme?
• Kodėl Himmleris padarė jį garbės kaliniu? Ką nuveikė mano senelis, kad buvo toks „garbingas“ Himmlerio akyse?
• Jis gyveno dar šešerius metus po to, kai visi žydai buvo išžudyti. Jei jam būtų buvę gaila, kas atsitiko su žydais, jei jis buvo „priverstas“ arba „įveltas“, kodėl jis neparašė bent vieno straipsnio, išreiškiančio apgailestavimą?
Kai mano mama, savo mirties patale, paprašė parašyti knygą apie jos tėvą, aš maniau, kad rašysiu apie didvyrį. Bet kai pradėjau tirti nacių okupaciją, ypač savo senelio vaidmenį šiuo „sudėtingu“ laikotarpiu, supratau, kad mano senelis nebuvo didvyris.
Kaip turėčiau naujai žiūrėti į savo senelį? Kaip jo anūkė, esu nusprendžiusi jį mylėti, nes jisai vis dėl to yra mano senelis. Bet neapkenčiu jo nuodėmių, ir esu pasirengusi liudyti visą jų siaubą, kad kiti suprastų, kad jo veiksmai nebuvo teisingi.
Tai, kad lietuviai nukentėjo nuo rusų, nesuteikė lietuviams teisės persekioti žydų.
Ši „tragiška figūra“ nenusipelnė paminklinės lentos. Turėtume raudoti dėl to ką jis padarė, ir gailėtis dėl jo veiksmų, ryždamiesi padaryti viską, ką tik galime, kad mūsų mylimos Lietuvos ateityje nebebūtų daugiau tokių „tragiškų figūrų“.
Pagarbiai,
Silvia Foti, Čikaga
