Rimo Tumino gimtadieniui paminėti – legendinio „Maskarado“ gastrolės

Sniegą galime išvysti daugelyje spektaklių, tačiau, ko gero, tik viename jis įtraukia į tokį jausmų, prisiminimų ir asociacijų sūkurį, kuriame norisi būti kuo ilgiau. Tai – legendinis Rimo Tumino „Maskaradas“. Šis spektaklis unikalus ne tik tuo, kad raiškiausiai įkūnija Tumino stilių, meninį mąstymą ir pasaulėjautą, bet ir tuo, kad beveik per tris dešimtmečius, kiek yra vaidinamas, jis nepavirto muziejiniu eksponatu, o išliko gyvas meno kūrinys, gebantis užmegzti ryšį su pačia įvairiausia publika. Tuo dar kartą galės įsitikinti visų didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai: nuo lapkričio iki vasario „Maskaradas“ bus rodomas Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. 

Žiemos įkvėptas spektaklis

Kitų metų sausio 20 d. Vilniaus mažojo teatro įkūrėjui Rimui Tuminui būtų sukakę 74-eri. Jis gimęs tą pačią dieną, kaip ir garsusis italų kino meistras Federico Fellini. Nuostabus likimo pokštas, kad Tuminas daugelio buvo vadinamas „lietuvių teatro Felliniu“. Žiema jam buvo ypatingas metas: „Tai – pats teatrališkiausias metų laikas“, – yra sakęs režisierius. Todėl žiemos įvaizdžių prisotintas ne vienas Tumino spektaklis. O „Maskarado“ kūrimas ir prasidėjo nuo žiemos keliamų įspūdžių, vaizdų ir pojūčių kolekcionavimo. 

„Prisimenu, kadaise po pamokų vakarus praleisdavome kieme. Jeigu būdavo atodrėkis, statydavome pilis, kočiodavome sniego kamuolius, kartais į juos netyčia įvyniodami pirštinę ar šaliką. Dažnai tekdavo iš namų ašarojant grįžti ir ieškoti tos pamestos pirštinės – daužyti sniego tvirtovę, kamuolius... Šie prisiminimai turbūt brangūs ne tik man – visi taip žaidėme, visi gyvenome idiliškoje, pažadėtoje žiemos ramybėje, gražiame įmygyje. Tuomet kiemuose ar parkuose buvo kuriamas savotiškas teatro pasaulis, išaustas iš šalčio ir svajonių. Visa tai norėjosi perkelti į sceną“, – 1997-aisiais, repetuodamas „Maskaradą“, teatro kritikui Valdui Gedgaudui pasakojo Rimas Tuminas.

Atrodytų – kas gi bendro tarp romantinės XIX a. pjesės ir mūsų, mūsų tėvų žiemiško vaikystės kiemo? Bet čia ir slypėjo režisieriaus talentas: pasitelkus klasiką, pasakoti apie mus pačius – vaikytės namus, neišsipildymus, šventės ilgesį. Tuminas sakydavo, kad per kūrybą siekia grįžti į vaikystę, kad suvoktų tai, kas liko nesuvokta, ir išgyventų tai, kas liko neišgyventa. 

Tuminiškasis romantizmas 

„Kad ir kokio laikotarpio kūrinį statyčiau, perkeliu jį į romantizmo epochą“, – ne sykį yra sakęs Tuminas. Tiesa, romantizmą jis supranta savaip: šioje sąvokoje jam telpa ir požiūris į gyvenimą kaip žaidimą, ir ryšys su kultūros istorija, ir polinkis sieti tarpusavyje, regis, visai nederančius dalykus. Įdomu tai, kad romantinės pasaulėžiūros yra persmelkti ne tik XIX a. kūrinių, tokių kaip Michailo Lermontovo „Maskaradas“, pastatymai, bet ir šiuolaikinių pjesių – Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ ir „Mistro“ – sceninės versijos. 

Gana retai statoma Lermontovo romantinė melodrama – tai savotiška Shakespeare’o „Otelo“ versija, kurioje nevaldomas pagrindinio veikėjo Arbenino pavydas ir aukštuomenės aplinkoje klestinčios intrigos lemia nekaltos aukos – ištikimos Arbenino žmonos – žūtį. Tačiau režisūrinė Tumino išmonė remiasi ne tiek konkrečiu tekstu, kiek jo kontekstu. „Maskarado“ tekstą režisierius smarkiai kupiūravo, išblukino kelių siužetinių linijų kontūrus ir sukeitė akcentus, ypač daug dėmesio skirdamas antraeiliams veikėjams ir tiesiogiai su dramine kolizija nesusijusiems dalykams. 

Spektaklyje svarbiausia – šventės atmosfera ir grožio nykimo nuojauta. Šią nuotaiką sustiprina jausmingas Aramo Chačaturiano valsas ir Fausto Latėno nostalgijos kupina muzika. Spektaklyje galima atpažinti nuorodas į XX a. Europos režisierių Bertoldo Brechto ir Georgio Strehlerio teatrą, Fellinio filmus, Brodvėjaus tradiciją, taip pat į senąsias teatro formas – visų pirma commedia dell’arte. Tačiau tai ne citatos, o veikiau asociacijos, kurias Tuminas išgauna lengvai, lyg juokaudamas. Šiuo požiūriu režisierių iš tiesų galima lyginti su jo paties sugalvotu spektaklio veikėju – Tarnu, Kiemo žmogeliu, Žiemos žmogumi, Įsimylėjėliu, visur esančiu, bet nepastebimu, nebyliu „Maskarado“ istorijos pasakotoju. Jis tarsi prižemina „Maskarado“ istoriją, suteikia jai naują žiūros perspektyvą. Spektaklis prasideda sniege žaidžiančio komiškojo tarno scena, kuri taps viso kūrinio raktu, nors tas žaidimas pasirodys ne toks jau nekaltas. „Maskarado“ pabaigoje mažutė gniūžtė taps didžiuliu sniego kamuoliu, pasiglemžiančiu visa, kas pasitaiko jo kelyje. 

Tuminas „Maskarade“ kartu su scenovaizdžio dailininku Adomu Jacovskiu žaidžia ir su XIX a. melodramų pastatymų stiliumi: čia, lyg Viktorijos laikų teatre, sproginėja ugnys, sceną juosia vandens žiedas, gausu kitokių scenos efektų. Visi šie triukai – tai kvietimas publikai žaisti, kone vaikiškai įsitraukti į naivių teatro burtų ir negudrių stebuklų pasaulį. „Maskarade“ niekur neslepiama butaforinė šių dalykų prigimtis, tačiau režisierius ja žavisi ir juokiasi kartu su žiūrovais. Vis dėlto, nepaisant stebinančio išmonės šėlsmo, spektaklis sklidinas šviesaus liūdesio ir tikro žmogiško skausmo. 

Aktorių kartų dialogas 

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje „Maskaradą“ repetavo tokie Lietuvos scenos grandai kaip Regimantas Adomaitis, Vytautas Šapranauskas, Gediminas Girdvainis – jie savo sniego pilis stato jau aukštybėse. Spektaklyje nebevaidina ir Andrius Žebrauskas bei Adrija Čepaitė, kuriuos pakeitė kiti Vilniaus mažojo teatro aktoriai. Tačiau aktorių ansamblis skamba darniai kaip tie erdvę užpildantys muzikiniai akordai. Pagrindinį veikėją Arbeniną jau beveik trisdešimt metų vaidina Arvydas Dapšys, o jo scenos partnerė – trapioji Nina – tai aktorė Indrė Patkauskaitė. Greičiau irzlus nei nesuvaldomas, ambicingas nei aistringas Dapšio Arbeninas neatitinka romantinio veikėjo stereotipo, ir šis neatitikimas leidžia manyti, kad Patkauskaitės veikėjos įkūnytą grožį ir tyrumą nužudo vidutinybė, kuri galbūt net pavojingesnė už aistros demonus. Taip spektaklis įgauna netikėtą sąskambį su šiandiena. Tačiau vis dėlto ne fatališkas Arbenino apsigavimas yra spektaklio ašis, o grožio nykimas ir naikinimas. Tai viena pagrindinių Tumino kūrybos temų. 

Aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis Kunigaikštį Zvezdičių vaidina jau taip pat ne vieną dešimtmetį. Šis veikėjas irgi žaidžia, o ne veidmainiauja ir apgaudinėja. Jis rimtai ir nuoširdžiai įsitraukia į maskarado slėpynes ir flirtą. Bet pabaigoje režisieriaus valia žaidimo taisyklės negailestingai sulaužomos, ir pažemintas Zvezdičius susiduria su žeidžiančia tikrove. 

Nešiuolaikiškas Tumino spektaklių šiuolaikiškumas 

Kai kurie tyrėjai kiek anksčiau tvirtino, kad Lermontovo „Maskarado“ neįmanoma pastatyti mūsų laikais, nes tai – tipiškas romantizmo epochos kūrinys, anaiptol nepasižymintis tokiu universalumu kaip Shakespeare’o kūriniai scenai. Pjesė sunkiai pasiduotų postmodernistiniam dekonstravimui ir perteikimui kabutėse, o ištikimybė tekstui padarytų spektaklį juokingai senamadišką. Nors ironija Tuminui anaiptol nesvetima, jis „Maskarado“ nespraudė į jokias postmodernizmo kabutes. Jis tiesiog kūrė savo romantinį pasaulį, kuriame karaliauja žaidimas. O žaidimas niekada nepraranda aktualumo. Todėl jau tiek metų vaidinamas spektaklis nenusidėvi, neišeina iš mados. 

„Maskaradas“ sukurtas didžiajai scenai, todėl vaidinamas kitų teatrų, ne Vilniaus mažojo, erdvėse. Sostinėje jau lapkričio 26 ir 27 dienomis jį bus galima išvysti Vilniaus senajame teatre. Gruodžio 10 d. spektaklis svečiuosis Klaipėdoje, kultūros centre „Žvejų rūmai“, sausio 9 d. – Kaune, KKC „Girstutis“, o sausio 14 d. – Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Vasario mėnesį spektaklis aplankys ir Šiaulius. 

O Vilniaus mažajame teatre galima pamatyti kitus du ilgaamžius Tumino spektaklius, sukurtus pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjeses – „Madagaskaras“ ir „Mistras“. Tai – dar kitokia, tačiau ne mažiau aktuali tuminiškojo romantizmo versija. 

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė