Spaudos centras
Spaudos centras
Niekas net nesistengia slėpti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas projektas panaikinti automatinį įtraukimą į antrosios pakopos pensijų fondus ir leisti atsiimti iš jų reikšmingą dalį sukauptų lėšų arba išvis pasitraukti, yra politinis sprendimas. Tačiau jo priėmimas turės didžiulės neigiamos įtakos tiek būsimiems pensininkams, tiek būsimiems darbuotojams, tiek valstybės biudžetui.
Pagal dabar galiojančią tvarką, valstybė prisideda raguoliu ir botagu: kaupiantiesiems taikomos mokestinės lengvatos bei daugiau ar mažiau priverstinis įtraukimas į kaupimo sistemą. Toks modelis yra palyginti gerai subalansuotas, nes valstybė šiandien netenka dalies pajamų, užtat jos piliečiams užtikrinama finansinė pagalvė ateityje. Tik ji gali būti gerokai per kieta, jei nemaža dalis dirbančiųjų nuspręstų kaupti vien „Sodroje“.
Šiuo metu Lietuvoje į pensiją pasitraukusių žmonių pajamos tesiekia 38 procentus buvusio atlyginimo. Pagal šį rodiklį smarkiai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris sudaro 61 proc. Numatytas tikslas pasiekti bent 50 proc. pakeitimo normos yra labai sveikintinas, tačiau siūlomi pensijų sistemos pokyčiai niekaip neprisidės, kad jis būtų įgyvendintas. Greičiau priešingai.
Jau šiuo metu yra problemų, kadangi automatiškai į pensijų kaupimą antrosios pakopos fonduose įtraukiami dirbantys pagal darbo sutartis, tačiau gausėja žmonių, kurie verčiasi vien individualia veikla ir šioje sistemoje nedalyvauja.
Leidus norintiems pasitraukti iš antrosios pakopos ir pensijai kaupti vien „Sodros“ sąskaita, fonduose liktų mažiau lėšų. Tačiau jų administravimo išlaidos yra fiksuotos, todėl nusprendusiems kaupti toliau prieaugis jau būtų mažesnis.
Savo ruožtu „Sodra“ ilguoju laikotarpiu ims stigti lėšų, jei bus siekiama, kad pakeitimo norma sudarytų bent 50 proc. buvusio atlyginimo. Juk visuomenė senėja, pensininkų gausėja, o naujų dirbančiųjų į rinką ateina vis mažiau. O tai reiškia, kad pastariesiems teks daugiau mokėti mokesčių.
Lietuvos banko atlikti skaičiavimai parodė, kad iš antrosios pakopos pensijų fondų pasitraukus bent 40 proc. dalyvių (o toks scenarijus visiškai tikėtinas), pensijų draudimo tarifas, kuris dabar siekia 8,72 proc. pajamų, turėtų būti didinamas: jei norima, kad pakeitimo norma sudarytų 50 proc., 2050 metais į pensiją išeisiantiems žmonėms jis turėtų siekti 10,9 proc., o 2070-aisiais – net 15,56 proc.
Kokie būtų papildomo finansavimo šaltiniai, dabar net neužsimenama. Tačiau stebuklų nebūna: arba teks didinti socialinio draudimo įmokas, arba „Sodrą“ dosniau finansuoti biudžeto sąskaita, o kad ši neištuštėtų, gali tekti kelti mokesčius. Visa pensijų sistema taptų dar labiau priklausoma ne nuo to, kiek žmogus sukaupė pats, o nuo valdžios sprendimų.
Daliai kaupiančiųjų sugrįžus į „Sodrą“ trumpuoju laikotarpiu būtų galima didinti pensijas, bet vėliau kils didelių problemų, jei nebebus užtikrinamas ilgalaikis kartų solidarumas.
Suprantu, kad įvykus ypatingai skausmingoms nenumatytoms situacijoms, kurioms išspręsti reikalingi finansiniai ištekliai, būtų sąžininga suteikti galimybę pasinaudoti pensijų fonde sukauptomis lėšomis, tačiau jei neatsakingai leisime išnaudoti didelę dalį sukauptų atsargų, tai ateities pensininkams ir ateinantiems į darbo rinką gyventojams padarysime milžinišką meškos paslaugą.