Šarūnas Legatas. Nepriklausomų kandidatų į prezidentus pažiūros šeimos, lyties, abortų ir kitais klausimais

Šarūnas Legatas, LVI tyrėjas

2024-ieji Lietuvoje yra tikra demokratijos šventė – šiemet vyksta net treji rinkimai ir vienas referendumas. Artimiausiu metu – gegužės 12 d. rinksime Respublikos Prezidentą. Susirungs 8 kandidatai, iš kurių 4 yra nominuoti politinių partijų, ir tiek pat – išsikėlę savarankiškai. Dėl šios priežasties nevyriausybinė organizacija Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI) nusprendė atlikti tyrimą ir išsisaikinti Prezidento posto siekiančių asmenų politines nuostatas visai visuomenei ir demokratijai Lietuvoje svarbiais šeimos, lyties, negimusios gyvybės apsaugos, tėvų teisių, religijos laisvės ir kitais klausimais, kurie bendriausia prasme įvardijami kaip vertybiniai arba moraliniai. Šiam tikslui pasiekti buvo parengtas visiems kandidatams skirtas, iš 16 atvirų klausimų sudarytas klausimynas – susipažinti su klausimynu ir kandidatų atsakymai galima čia.

Apžvalgininkai jau spėjo pastebėti, jog šiuo metu vykstanti Prezidento rinkimų kampanija yra, palyginti, nuobodi ir formali. Šiai pozicijai tikrai galima paantrinti ir LVI atliekamo tyrimo kontekste: nors visiems pretendentams dar vasario mėnesį buvo išsiųsti klausimai, vėliau jie ne kartą įvairiausiais būdais priminti ir paprašyta paaiškinti savo pažiūras minėtomis temomis, tą ryžosi padaryti vos 4 kandidatai. Nepaisant to, LVI užsibrėžė tikslą apžvelgti visų kandidatų nuostatas – tiek LVI apklausoje išsakytas, tiek ir rinkimų programose, pasisakymuose žiniasklaidoje, kituose tyrimuose ar politinių sprendimų priėmime išryškėjusias pozicijas.

Ignas Vėgėlė

Pradėkime nuo nepriklausomų kandidatų. Iš jų į LVI užduotus klausimus gana išsamiai ir aiškiai atsakė Ignas Vėgėlė. Drąsiai galima teigti, jog šis kandidatas yra didžiausia artėjančių rinkimų sensacija – naujas, nepartinis, gana nesisteminėmis politinėmis nuostatomis pasižymintis visuomenės veikėjas, kuris, jeigu tikėti visuomenės apklausomis, populiarumu nusileidžia tik dabartiniam šalies vadovui. Iki 2021 m. I. Vėgėlė buvo labiau žinomas tik teisininkų bendruomenėje – kaip mokslininkas ir Advokatų tarybos pirmininkas. Tiesa, visai netrumpą laiką jis priklausė Lietuvos krikščioniams demokratams, buvo šios partijos pirmininko pavaduotoju ir laikinuoju pirmininku, tačiau, jiems susijungus su Tėvynės sąjunga,  atsisakė tęsti karjerą naujame politiniame darinyje, argumentuodamas nepritarimu Tėvynės sąjungos vykdomai politikai. Plačiojoje visuomenėje I. Vėgėlė išgarsėjo 2021 m. pasisakydamas prieš COVID-19 pandemijos metu vyriausybės taikomus ribojimus ir skiepijimo politiką. 2023 m. jis paskelbė apie kandidatavimą artėjančiuose Prezidento rinkimuose ir, panašu, neišsižadėjo savo krikdeminių nuostatų – nurodė ginsiąs krikščioniškąsias vertybes ir kovosiąs su „lytiškumo ir LGBT propaganda“. LVI tyrėjai pamėgino detaliau pasiaiškinti I. Vėgėlės nuostatas šiais ir kitais klausimais .

Visų pirma, paklaustas apie LR Konstitucijos reikšmę šiandienėje Lietuvoje kandidatas nurodė manantis, jog 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“ kartais Lietuvos politikų yra užmirštama. I. Vėgėlė išsakė požiūrį, jog Konstitucijos 18 straipsnyje „įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad žmogaus teisės ir galimybės jas įgyvendinti kyla ne iš valdžios malonės, o iš prigimtinio žmogaus orumo“. Aptardamas konstitucinį Prezidento institucijos statusą I. Vėgėlė labiau atsiskleidė kaip aktyvaus, vien užsienio ir gynybos politikos sritimis neapsiribojančio, prezidentinio valdymo šalininkas:  „<...> Prezidento teisinis statusas sietinas ne tik su vykdomąja valdžia, bet ir su visos valstybės vadovo statusu, kuris peržengia kurios nors vienos valdžios šakos įgaliojimų rėmus.“ Kandidatas pridūrė, jog „<...> paskutiniu metu dažnai pamirštama, jog ministrai yra ne tik pavaldūs Ministrui Pirmininkui, bet ir atsakingi Respublikos Prezidentui.“ Aptardamas konstitucinės santvarkos būklę šalyje I. Vėgėlė išsakė nusivylimą dėl tinkamai neveikiančių tiesioginės demokratijos institutų (referendumo, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos), ydingos konstitucinės rinkimų teisės reglamentavimo naujajame Rinkimų kodekse (diskriminuojančios nepartinius kandidatus ir komitetus), valstybės vadovų pasyvumo politinės korupcijos atvejais ir vangios prokuratūros reakcijos į viešojo intereso pažeidimus. Kandidato nuomone, dėl šių priežasčių „konstituciniai imperatyvai neretai tampa deklaracijomis, o piliečiai ima abejoti, ar Konstitucija apskritai veikia“.

Pasidomėjus kandidato palaikoma šeimos samprata ir vykdytina šeimos politika, I. Vėgėlė nurodė, jog palaiko konstitucinę šeimos sampratą – vyro ir moters kuriamą šeimą, o valstybė turėtų „sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimti ir augti vaikams – visokeriopai skatinti, remti, stiprinti ir puoselėti santuokines vyro ir moters šeimas“.

Pasiteiravus, kokią lyties teoriją – prigimtinę ar socialinę – palaiko, I. Vėgėlė trumpai ir aiškiai atsakė nepalaikąs lyties „pagal susitarimą“ sampratos ir manąs, jog žmonės gali būti tik dviejų lyčių – vyrai ir moterys. Kandidatas laikėsi konservatyvių nuostatų ir daugeliu kitų klausimų: nurodė, jog lytiškumo ugdymas yra ne mokymo įstaigų, o tėvų prerogatyva; išreiškė prieštaravimą kai kuriose Vakarų šalyse legalios surogatinės motinystės įteisinimui; prieštaravo dirbtinio apvaisinimo praktikos liberalizavimui; nurodė įžvelgiantis Lietuvoje bandymus nutildyti krikščioniškos pasaulėžiūros asmenis, dalyvaujančius politikoje, ir apibūdino tai kaip cancel kultūrą, „kuri rodo liberalių/kairuoliškų jėgų polinkį į prievartinį savo požiūrio primetimą visai visuomenei, išstumiant iš viešojo diskurso kitas, nepatogias nuomones“.

I. Vėgėlė taip pat teigė tikintis būtinybe saugoti negimusią gyvybę nuo embriono užsimezgimo momento, tačiau susilaikė nuo platesnių komentarų abortų legalumo ir moralumo aspektais: „Linkėčiau išsaugoti gyvybę, o jei reikalinga pagalba, siūlyčiau kreiptis į krizinio nėštumo centrus.“ Vienareikšmiško atsakymo kandidatas nepateikė ir paklaustas apie kai kuriose Vakarų šalyse teisėtos ir populiarėjančios eutanazijos problemą: nors nurodė, kad niekas neturi teisės tyčia dirbtinai sukelti kito asmens mirties, taip pat išreiškė nepritarimą beviltiškai sergančio ir kenčiančio žmogaus „užsispyrėliškam gydymui“.

Nepaisant plačiai žiniasklaidoje nušviesto I. Vėgėlės paslydimo su Pranciškumi „azijiečiu“, klausiamas apie Bažnyčios poziciją Lietuvos visuomenėje, jis išreiškė gana stiprų pritarimą jos socialiniam mokymui, kuris, kaip teigia kandidatas, „pateikia teisingos visuomenės principus“, ir nurodė, jog šiuos principus būtina įvertinti valdant valstybę. Be to, kandidatas pabrėžė, kad į katalikų Bažnyčios pozicijas visuomeniniais klausimai būtina atsižvelgti ir dėl to, kad ji išreiškia didelės visuomenės dalies pažiūras.

Apibendrinant I. Vėgėlės pasaulėžiūrinį portretą, galima teigti, jog bent jau pagal deklaruojamus įsitikinimus tai yra konservatyviąją Lietuvos dalį atstovaujantis politikas. Reikia pabrėžti – konservatyviąją, o ne konservatorišką, jei vartojame populiariąją partijų terminologiją. Juk ir pačią TS-LKD I. Vėgėlė jau spėjo įvardinti kaip „kairės jėgą“, kurioje „nebeliko krikščioniškų vertybių“. Greta vertybinių aspektų svarbu pažymėti, jog jo programa aiškiai nukreipta į dabartine politine sistema nusivylusių Lietuvos piliečių gretas: „Svarbiausias mano tikslas – atkurti visuomenės pasitikėjimą valdžia“, – teigia I. Vėgėlė. Šio kandidato skelbiamos vertybės aiškios, o apie realius darbus Lietuvai kol kas galime tik spėlioti, kadangi jis yra visiškai naujas politikas.

Eduardas Vaitkus

Iš nepriklausomų kandidatų gana savotišką atsiliepimą į LVI klausimus pateikė ir Eduardas Vaitkus. Kaip ir I. Vėgėlė, jis plačiojoje visuomenėje išgarsėjo 2021 m. kritikuodamas pandemijos valdymo ir ypač vakcinacijos politiką. Iki tol jis buvo žinomas labiau kaip medicinos srities mokslininkas. Tiesa, laimę politikoje E. Vaitkus bando ne pirmą kartą ­– 2008 m. iškeltas Darbo partijos, o 2020 m. – „Drąsos kelio“ dalyvavo  Seimo rinkimuose. Pastaruoju metu E. Vaitkus dažniausiai linksniuojamas dėl savo, švelniai tariant, „pragmatiškos“ pozicijos santykių su Rusija, Baltarusija ir karo Ukrainoje klausimais.

Iš šešiolikos LVI pateiktų klausimų E. Vaitkus nusprendė atsakyti tik į vieną. Paklaustas, ar lytis yra prigimtinė, ar socialinis konstruktas, bei kiek jo manymu yra lyčių, E. Vaitkus nurodė tikintis dviejų biologinių lyčių samprata ir pridūrė: „Ir yra daugybe seksualinio pasitenkinimo būdų, kurių nereiktų tapatinti su lytimi. Dar supratau, kad jūs diskriminuojate vieno vyro ir 3 moterų sąjungą, arba 2 vyrų ir 5 moterų sąjungą.“ (kalba taisyta). Vertinti, ar tai nuoširdi E. Vaitkaus pozicija, ar ironiška reakcija į LVI užduotus klausimus paliekame rinkėjams. Vis dėlto „kuklus“ šio kandidato atsakymas pakankamai gerai atskleidė, kokią reikšmę jis teikia kitiems vertybiniams klausimams. Jog šeimos sampratos, sąžinės ir religijos laisvės, negimusios gyvybės apsaugos ir kiti visuomenei aktualūs klausimai E. Vaitkui nėra svarbūs patvirtina ir jo rinkimų programos bei leidinių analizė. Čia dominuoja geopolitinė ir ekonominė tematika, nusivylimas demokratijos ir suvereniteto deficitu. LVI atliekamo tyrimo kontekste aktuali ko gero tik viena iš 24 E. Vaitkaus programinių nuostatų: „Uždrausti LGBT propagandą mokymo ir ugdymo įstaigose.“ Akivaizdu, kad kandidatas nepritaria vienalytėms sąjungoms ir atitinkamam švietimo sistemos „modernizavimui“. Kita vertus, prasmėms talpus E. Vaitkaus atsakymas į LVI apklausą neleidžia padaryti aiškios išvados, ar jis palaiko tik poligaminius ar ir monogaminius santykius tarp skirtingų lyčių.

Tiesa, LRT E. Vaitkus pateikė ir nuomonę abortų klausimu: „Abortas yra drastiškas įvykis, bet moteris turi turėti teisę į savo kūną. Tačiau visa visuomenė, visa valstybė turi skatinti gimdyti vaikus ir abortas tada būtų reta išimtis.“ Taigi, kategoriškos pozicijos šiuo klausimu E. Vaitkus neturi.

Pasakyti kažką daugiau apie šio mįslingo kandidato vertybines nuostatas būtu sudėtinga, o ir toliau gilintis vargu, ar yra prasmės.

Gitanas Nausėda

Trečias nepriklausomas kandidatas – jau nebe politikos naujokas, bet dar ir ne veteranas – dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Politinė G. Nausėdos biografija iki 2019 m. gana trumpa, bet pažymėta ir kontraversijomis – 2023 m. paaiškėjo, kad 1988 m. jis buvo įstojęs į Komunistų partiją, nors, kaip pats teigė, jos veikloje nedalyvavo. Paminėtina, kad G. Nausėda kaip ekonomistas visuomeniniais pagrindais patarinėjo laikinajam šalies vadovui Artūrui Paulauskui, o vėliau – Prezidentui Valdui Adamkui. 2018 m. pradėjus rinkimų kampaniją ir 2019 m. tapus šalies Prezidentu ėmė ryškėti G. Nausėdos ne tik kaip ekonomisto, bet ir politiko vertybinės nuostatos.

LVI komanda įdėjo nemažai pastangų mėgindama susisiekti su šiuo kandidatu bei gauti atsakymus į atliekamo tyrimo klausimus. Deja, nesėkmingai. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į standartinėje apklausoje keltus klausimus, teko imtis atvirų šaltinių analizės.

Pradėkime nuo šeimos sampratos klausimo. 2019 m. vykdytame „ManoBalsas.lt“ tyrime G. Nausėda nurodė, kad „greičiau nesutinka“ su teiginiu, jog „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros“ ir pridūrė, kad „šiuo metu visuomenei būtinas kompromisas“. 2021 m. jis sukritikavo Seime užregistruotą Partnerystės įstatymo projektą, kuriuo būtų įteisinama lyčiai neutrali partnerystė. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad siūloma samprata „praktiškai sutapatina partnerystę su šeima“ ir „yra nesąžininga Konstitucijos atžvilgiu“. G. Nausėda kritikavo ir dabartinio kandidato į prezidentus Dainiaus Žalimo pirmininkaujamo Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Tuo metu Prezidentas pareiškė, kad, jeigu Seimas Partnerystės įstatymo projektą būtų priėmęs, jis jį būtų vetavęs. Vėliau Seimui parengus du alternatyvius – liberalesnį Civilinės sąjungos ir konservatyvesnį „artimo ryšio“ – įstatymų projektus, G. Nausėda nurodė, kad jam yra artimesnis pastarasis, „pono Saudargo projektas“, kuris, kaip teigė Prezidentas, nesukurdamas didelės priešpriešos visuomenėje, leistų teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus. Komentuodamas Seime didesnio populiarumo sulaukusią Civilinės sąjungos alternatyvą, G. Nausėdą susilaikė nuo atviros kritikos ir pastebėjo, kad šiame projekte buvo atsižvelgta į dalį jo pastabų. Prezidentas pabrėžė, jog jam svarbiausia, kad ieškant geriausio būdo sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, Konstitucijos 38 straipsnio turinys, įtvirtinantis vyro ir moters kuriamos šeimos sampratą, nebūtų „išplaunamas per užpakalines duris“. Šeimos sampratos klausimu, galima teigti, G. Nausėdos nuostatos abejonių nekelia – jis nuosekliai palaiko prigimtinės šeimos sampratą, o vienos lyties asmenų santykius siūlo reguliuoti tokiu būdu, kad jie nebūtų prilyginami Konstitucijoje įtvirtintai vyro ir moters kuriamos šeimos sampratai.

Tuo pat metu dabartinis Prezidentas šeimos stiprinimo politiką vykdė ir pasinaudodamas savo teisėkūros iniciatyvos teise – pateikė Seimui svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama daugiau remti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas, sumažinti šeimų pajamų apmokestinimą ir padidinti vaikus auginančiųjų pajamas, įvedant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaiką.

G. Nausėda šių metų pradžioje pateikė neišsamią, bet ganėtinai aiškią nuomonę ir Stambulo konvencijos klausimu. Konstituciniam Teismui nutarus, kad ji neprieštarauja Konstitucijai, Seimui, atrodytų, buvo galutinai uždegta žalia šviesa jos ratifikavimui. Vis dėlto, Prezidentas pareiškė, jog šiuo metu to daryti nereikėtų, kadangi „iš to kyla daug pasekmių“ ir „tai iš esmės pradėtų keisti mūsų edukacijos, švietimo sistemą, ir moterų diskriminacija ten nebūtų pagrindinė tema“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų visuomenėje kilo dėl Stambulo konvencijoje įtvirtintos „socialinės lyties“ sąvokos. Vertinant G. Nausėdos komentarą, galima nuspėti, jog jis pritaria dalies visuomenės nuogąstavimui, susijusiam su „socialinės lyties“ įtvirtinimu Lietuvos teisinėje bazėje ir iš to išplaukiančiomis pasekmėms prigimtinės lyties sampratai.

Dabartinis Prezidentas kritiškai atsiliepė apie 2023 m. rugsėjį Lietuvos mokyklose pradėtą dėstyti gyvenimo įgūdžių programą, sulaukusią kritikos iš dalies politikų ir tėvų organizacijų. Programa sulaukė tėvų organizacijų ir kai kurių politikų kritikos paaiškėjus, kad joje lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas – tik informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. G. Nausėda nurodė manantis, kad savo esminiu tikslu programa yra „teisingas darbas“, tačiau pridūrė, kad turėtų pastabų programos daliai apie lytiškumo ugdymą, joje pasigedo „tokios labai paprastos ir visiems suprantamos sąvokos kaip „šeima“. Tokioje Prezidento pozicijoje galima būtų įžvelgti palaikymą tėvų organizacijoms, nerimaujančioms dėl to, ar ši programa nepažeidžia jų konstitucinės teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Pastebėtina, kad ir 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje keltas gana neetiškai suformuluotas klausimas, ar „Žmonės turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, įskaitant ir fizines bausmes, jeigu tai nekelia tiesioginio pavojaus vaiko sveikatai ir gyvybei“, į kurį G. Nausėda tuomet atsakė „greičiau  nesutinku“ ir pridėjo: „Valstybė turi dėti gerokai didesnes pastangas visuomenės švietimui apie veiksmingas auklėjimo priemones.“ Taigi, nors G. Nausėda pritaria, jog lytiškumo klausimai yra tėvų auklėjimo prerogatyva, tačiau sunku pasakyti, kur jis brėžia raudoną liniją valstybės įsikišimui – ties „diržo“ panaudojimu, ar mato jos auklėjamąjį vaidmenį ir kitose tėvų ir vaikų santykių srityse.

Abortų klausimu dabartinis Respublikos Prezidentas laikosi kur kas liberalesnių pažiūrų. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, jog „greičiau sutinka“ su teiginiu, kad  „Moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu“ ir pridūrė: „Padaryčiau viską, kad būtų kiek galima mažiau tokių atvejų, kuomet moteris ryžtasi nutraukti kūdikio gyvybę, bet abortų draudimui aš nepritariu.“

G. Nausėda nepareiškė prieštaravimo šio Seimo priimtoms ir nemažai diskusijų sukėlusioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms, liberalizuojančioms embrionų laikymo sąlygas (nebereikalaujant amžino saugojimo) ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų prieinamumą (nebetaikant amžiaus ribojimo). Paklaustas, ar neketina vetuoti įstatymo, Prezidentas atsakė, kad įvertino „visas ir moralines, ir kitas aplinkybes“ ir ketina jį pasirašyti.

Prezidentas G. Nausėda apžvalgininkų ne kartą apibūdintas kaip turintis itin artimą santykį su katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, prasidėjusi diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo projekto, jis teigė, jog Prezidentūroje yra išklausomos ne tik jo iniciatorės Laisvės partijos, bet ir oponentės Bažnyčios pozicijos. Pats G. Nausėda, 2019 m. paklaustas, kokią reikšmę jam turi Bažnyčios pozicija vertybiniais, šeimos, LGBT klausimais, teigė: „Ji man buvo, ji man yra ir man bus svarbi, ar ji bus vienintelė – ne, bet be jokios abejonės, kad ir į katalikų Bažnyčios nuomonę atsižvelgti yra būtina, turint omenyje, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tikintys ir tikintys būtent kaip katalikai.“ 2020 m., komentuodamas Kęstučio Kėvalo paskyrimą Kauno arkivyskupu, Prezidentas teigė turįs vilties, jog naujasis arkivyskupas ir toliau daug dėmesio skirs Bažnyčios socialiniam­–ekonominiam mokymui.

G. Nausėdos pozicija religijos ir Bažnyčios klausimu, galima sakyti, sutampa su vienu pagrindinių jo konkurentų I. Vėgėlės požiūriu – abu jie save apibrėžia kaip katalikus ir palaiko aktyvią, aktualiais visuomeniniais ir politiniais klausimais pasisakyti nedvejojančią Bažnyčią. Palyginus šiuos du kandidatus turbūt galima būtų įžvelgti ir daugiau panašumų – tai labiau konservatyviosios Lietuvos atstovai, kurie artėjančiuose rinkimuose mėgins pasiūlyti Lietuvos rinkėjams vertybinę alternatyvą Laisvės partijos ir TS-LKD keliamiems aiškiai liberaliems kandidatams. Pastebėtina ir tai, jog abu šie kandidatai jau spėjo užsitikrinti opozicinių parlamentinių partijų paramą: G. Nausėda – socialdemokratų, o I. Vėgėlė – valstiečių ir žaliųjų. Tai irgi iškalbingas faktas – akivaizdu, kad didesnis ideologinis artumas sieja pastarąjį duetą, kai tuo tarpu dabartinio Prezidento ir socdemų sąjunga yra labiau grįsta pragmatiniais, o ne vertybiniais argumentais. Šis faktas, greta kitų išsakytų pozicijų, leistų teigti, kad I. Vėgėlė pasižymi didesniu vertybiniu nuoseklumu. G. Nausėda, nors dažniau laikosi konservatyvių, o ne liberalių pozicijų, tai komunikuoja atsargiau, nenorėdamas atbaidyti su juo ne visais vertybiniais klausimais sutinkančių politinių jėgų ir rinkėjų. Kita vertus, skirtingai nei G. Nausėdą, mes I. Vėgėlę kol kas turime progą įvertinti tik kaip kandidatuojantį, bet ne pareigas užimantį politiką.

Tiesa, tam tikros G. Nausėdos deklaruotos pozicijos yra netgi labai socialdemokratiškos. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje G. Nausėda išsakė pritarimą teiginiui, kad „Siekiant lyčių lygybės, valstybinių įmonių valdyme turi būti įvestos kvotos moterims“. Tai jis aiškino taip: „Kvotos gali būti laikina priemonė, padėsianti atsižvelgti į lyčių lygybės faktorių profesionalių kandidatų atrankoje, kol tai taps norma. Bet kokiu atveju, kompetencija išlieka pagrindiniu atrankos kriterijumi.“ Tai ko gero labiausiai į kairę nutolusi G. Nausėdos pozicija, kurią pavyko aptikti tarp viešų jo pasisakymų.

Apibendrinant dabartinio Respublikos Prezidento vertybinį profilį, pozicijas negimusios gyvybės apsaugos ir lyčių kvotų klausimais, ko gero, galima įvardinti kaip du ryškiausius nenuoseklumas konservatyvioje jo pasaulėžiūroje. Reiktų pritarti ir 2019 m. LVI atlikto kandidatų į prezidentus tyrimo išvadai – G. Nausėda, kaip Prezidentas, tikrai nėra konservatyvios politikos vėliavnešys, bet iš jo palaikymo vargu ar sulauks ir liberalai, ypač šeimos politikos srityje.

Remigijus Žemaitaitis

Paskutinis iš nepriklausomų kandidatų – Remigijus Žemaitaitis. Nors pirmininkauja naujai partijai „Nemuno aušra“, prezidento rinkimuose politikas nusprendė išsikelti savarankiškai. LVI su šiuo kandidatu susisiekti pavyko, tačiau jis teisinosi neturįs laiko apklausai. Vis dėlto mums tai problemų nesukėlė, kadangi R. Žemaitaitis nebe pirmą kadenciją yra Seimo nariu, o LVI jau daug metų vykdo parlamentarų balsavimo monitoringą.

R. Žemaitaitis, nors jauniausias iš visų kandidatų, ne per seniausiai pasiekęs konstitucinį prezidentinį amžių, jau turi sukaupęs net 15 metų Seimo nario stažą. Panašu, kad jis turi ir ilgiausią iš visų kandidatų patirtį politikoje: 2007­–2008 m. dirbo Vilniaus mero Juozo Imbraso patarėju, 2009 m. Europos parlamento narių J. Imbraso ir Rolando Pakso politinio pasitikėjimo patarėju, o nuo 2009 m. iki šiandienos nepertraukiamai yra Seimo narys. Per savo netrumpą kadenciją Seime R. Žemaitaitis jau spėjo pakeisti ne vieną partiją: politinę karjerą pradėjęs „Tvarkoje ir teisingume“, nuo 2020 m. ją tęsė kur kas liberalesnėje „Laisvėje ir teisingume“, tačiau iš pastarosios buvo pašalintas po antisemitinių komentarų, ir, galiausiai, 2024 m. įkūrė partiją „Nemuno aušra“.

Panašiai kaip ir partijos, kito ir R. Žemaitaičio nuostatos šeimos sampratos klausimu. 2012–2016 m. kadencijos Seime R. Žemaitaičio balsai buvo ypatingai palankūs prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimui, o Asociacija Lietuvos gėjų lygą jį netgi įtraukė į „priešiškiausiai balsavusių Seimo narių dešimtuką“. Tarp paminėtinų balsavimų: R. Žemaitaitis pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, numatančioms draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius; palaikė Konstitucijos 38 straipsnio pataisas, kuriomis siekta susiaurinti šeimos sąvoką taip, jog ji taptų nepalankesne vienalyčių porų pripažinimui šeima; balsavo už  Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis siekta nustatyti atsakomybę už viešą šeimos, kaip ją apibrėžia Konstitucija, niekinimą.

2016–2020 m. kadencijoje R. Žemaitaitis išlaikė konservatyvią poziciją šeimos klausimu, tačiau pasižymėjo pasyvumu balsuojant dėl šeimos sampratos ir jos stiprinimo klausimų: nedalyvavo balsavime dėl partnerystei (prilyginant ją vyro ir moters kuriamai šeimai) alternatyvaus įstatymo projekto, numatančio galimybė vienalytėms poroms registruoti bendrą gyvenimą nesusituokus, šio teisinio fakto neprilyginant šeimos sukūrimui; nebalsavo nei dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo, nei dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo. Tiesa, 2017 m. Delfi paskelbtame straipsnyje R. Žemaitaitis pasmerkė šeimai prilygintinos partnerystės įteisinimą pažymėdamas, kad „sekantys žingsniai bus tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas, o vėliau – įvaikinimas ir iš to kylančios visos pasekmės bei problemos“. Jis nurodė, kad Lietuvoje jau egzistuoja teisinės priemonės šiems santykiams sureguliuoti, o partnerystės siekiančioms poroms jis pasiūlė „nueiti pas notarą ir sudaryti civilinę sutartį“. Šioje vietoje reikia priminti, jog iki politinės karjeros, R. Žemaitaitis buvo teisininku – taigi, patikima konsultacija.

2020 m., tapęs „Laisvės ir teisingumo“ pirmininku, R. Žemaitaitis savo teisinį vertinimą visiškai pakeičia ir nurodo palaikantis civilinės partnerystės, įskaitant ir vienalytėms poroms, įteisinimą. Netgi teigia ankstesnėje kadencijoje balsavęs už Partnerystės įstatymą (klaidingai, iš tiesų – susilaikė). Tokią pat poziciją deklaruoja ir jo atstovaujama „konservatyvaus liberalizmo“ partija. Tačiau 2021 m. gegužės 25 d., balsuojant dėl Partnerystės įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2022 m. gegužės 26 d., balsuojant dėl Civilinės sąjungos įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis susilaiko. Tą pačią dieną, balsuojant dėl Civilinio kodekso papildymo „artimo ryšio“ institutu (konservatyvusis „pono Saudargo“ projektas, kuris nenumato šeiminių santykių apibrėžimo vienalytėms poroms), R. Žemaitaitis balsuoja „už“. 2022 m. rugsėjo 15 d., balsuojant dėl Agnės Širinskienės pasiūlyto Civilinės sąjungos projekto išbraukimo iš Seimo rudens sesijos programos, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2023 m. gegužės 23 d., balsuojant dėl pritarimo Civilinės sąjungos projektui po svarstymo, R. Žemaitaitis balsuoja prieš projektą. Nors dar 2022 m. jis atiduoda balsą už konservatyvųjį „artimo ryšio“ projektą, 2024 m. balandžio 15 d. LRT paskelbia tokią R. Žemaitaičio (jau „Nemuno aušros“ pirmininko) poziciją: „Tai gali būti ir tos pačios lyties asmenų santykiai. (...) Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti. Per daug Lietuva akcentuoja tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą, nes tas įstatymas apims ir skirtingų lyčių santykių įteisinimą.“ Tikroji ir galutinė R. Žemaitaičio pozicija šeimos sampratos klausimu lieka neišspręsta mįslė.

Lyties samprata – čia su R. Žemaitaičio pozicija panašiai kaip ir šeimos klausimu. 2024 m. kovą portalo „77“ paklaustas to paties klausimo, kurį kandidatams uždavė ir LVI, kiek yra lyčių, jis be išlygų atsako, jog dvi – vyrai ir moterys. R. Janutienės laidoje šį pavasarį jis teigia, jog balsuotų prieš Stambulo konvenciją (kuri sukėlė dalies visuomenės ir politikų pasipiktinimą dėl joje vartojamos „socialinės lyties“, arba „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos). Nusikeliame 3 metus atgal – 2021 m. kovą R. Žemaitaitis Seime teikia pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą. Jis argumentuoja, kad politikams būtina vienaip ar kitaip apsispręsti dėl konvencijos ir baigti „kelti nepasitenkinimą visuomenėje“. Beveik visi valdantieji liberalai tąkart reaguodami į šią, suprask, R. Žemaitaičio provokaciją, balsavo prieš Stambulo konvencijos įtraukimą į sesijos darbų programą. Nusikeliame dar 3 metus atgal – 2018 m. R. Žemaitaitis tuo pačiu klausimu balsavime Seime nedalyvauja. Vėlgi, kandidato tikroji pozicija nėra aiški.

Dėl konstitucinės tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus R. Žemaitaičio pozicija nuoseklesnė. 2023 m. spalio 10 d. Seime jis balsavo už opozicijos siūlymą iš Gyvenimo įgūdžių programos išbraukti lytiškumo ugdymo dalį ir ją integruoti į tikybos arba etikos pamokas. Viešojoje erdvėje jis taip pat ne kartą pasisakė prieš lytinio švietimo, ypač apimančio LGBT klausimus, programos dėstymą mokyklose.

Negimusios gyvybės apsaugos klausimu, kaip ir dauguma kandidatų, R. Žemaitaitis neturi kategoriškos pozicijos. LRT šių metų balandį jis teigė: „Tik moteris, pati motina, gali suprasti, kas tai yra abortas: ar jis reikalingas, ar nereikalingas. Smurtinių nusikaltimų, išžaginimų, prievartavimų atvejais – taip, mes galime apie šitą dalyką kalbėti. Bet kada šiaip sau dėl malonumo daro abortus, kaip aš sakau, atsitiko taip, – morališkai ne“.

Pagalbinio apvaisinimo klausimu R. Žemaitaitis laikosi konservatyvios pozicijos. 2023 m. birželio 8 d. Seime jis balsavo prieš Laisvės frakcijos atstovės Morganos Danielės siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims. Jis kėlė klausimą: „<...> jūs man paaiškinkit, kokias problemas turi vieniša moteris dėl negalėjimo pastoti, jei ji net nemėgino su vyru sugulti, tai kaip ji yra nevaisinga?“

Galiausiai – eutanazijos klausimas – iš pirmo žvilgsnio, mažiau aktualus, lyginant su kitais LVI tyrime keltais klausimais, dėl to, kad viešojoje erdvėje jis mažiau linksniuojamas. Kita vertus, neseniai vyriausybės pristatytas Valstybės ateities vizija „Lietuvos 2050“ numato eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. Seime eutanazijos klausimas iš esmės svarstytas seniai, 2012 m. tuometiniam Seimo nariui Andriui Burbai pateikus Eutanazijos įstatymo projektą. Tą kartą Seimui balsuojant dėl šio projekto išbraukimo iš sesijos darbų programos R. Žemaitaitis „susilaikė“. Tai vienintelė aiškiai dokumentuota jo pozicija šiuo klausimu.

Apibendrinant R. Žemaitaičio, kaip kandidato į prezidentus, vertybinį portretą sunku, o gal ir neįmanoma atsakyti – jis labiau konservatyvių ar liberalių pažiūrų politikas. Reikia pastebėti, kad R. Žemaitaitis, sprendžiant vertybinius klausimus Seime, ypač dažnai nedalyvauja balsavimuose, pavyzdžiui: dėl Seimo rezoliucijos „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“, dėl Seimo rezoliucijos „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje", dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo (2017 m.), dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo (2019 m.), dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų, draudžiančių žmogaus embrionų naikinimą, eksportą, panaudojimą kitiems tikslams, nei apvaisinimas (2017 m.). Peršasi išvada, jog LVI tyrime keliami klausimai R. Žemaitaičiui, kaip Seimo nariui, nebuvo labai svarbūs, todėl prognozuotina, kad ir kaip šalies vadovui jie nebūtų jam aktualūs.

Bendras žvilgsnis

Apžvelgus nepriklausomus kandidatus į prezidentus, I. Vėgėlė atsiskleidė kaip nuosekliausiai konservatyvus politikas. G. Nausėda, ne tik kaip kandidatas, bet ir esamas Respublikos Prezidentas, išryškėjo kaip katalikas, palaikantis prigimtinę šeimos sampratą ir jos stiprinimo politiką,  tačiau kai kuriais klausimais (pagalbinio apvaisinimo, abortų) besilaikantis liberalesnių nuostatų. E. Vaitkų ir R. Žemaitaitį, nors jie yra visiškai skirtingą patirtį turintys politikai, vienija sąlyginai žemas suinteresuotumas šeimos, negimusios gyvybės apsaugos, religijos laisvės ir kitais LVI nagrinėjamais klausimais. Ypač tai pasakytina apie politikos naujoką E. Vaitkų, kurio nuostatoms išsamiai įvertinti net nėra pakankamai duomenų. O visa duomenų gausa apie R. Žemaitaitį leidžia daryti išvadą, kad iš visų nepriklausomų kandidatų, jis labiausiai nenuspėjamas.

Kitame straipsnyje apžvelgsime partijų iškeltų kandidatų į prezidentus vertybines nuostatas.