SDK – ne vaistas nuo šešėlio: kaip iš tikrųjų skaidrinti naudotų automobilių rinką?

Prieš ketverius metus Lietuvoje įvestas savininko deklaravimo kodas (SDK) buvo svarbus žingsnis skaidrinant naudotų automobilių prekybos rinką. Tačiau šiandien akivaizdu – vien šios priemonės nepakanka. Nors SDK padidino atskaitomybę, rinkoje vis dar klesti šešėliniai sandoriai, o dalis pirkėjų klysta manydami, kad SDK savaime reiškia saugumą.

„Pirkėjai neretai galvoja, kad jeigu automobilis turi SDK, jis yra patikimas. Tačiau tai nėra tiesa. Šis kodas tik registruoja savininko pasikeitimą, bet nesuteikia jokios informacijos apie realią automobilio būklę ar istoriją“, – pabrėžia naudotų automobilių prekybos bendrovės „Longo LT“ vadovas Paulius Valiukėnas.

Neapsaugo nuo klastos

Anot eksperto, SDK įvedimas buvo teisingas ir reikalingas žingsnis – jis padidino skaidrumą ir dalinai eliminavo šešėlyje veikiančius prekeivius. Vis dėlto ši priemonė apima tik vieną – nuosavybės deklaravimo – etapą. Ji neatskleidžia nei techninės būklės, nei avarijų istorijos, nei ridos klastojimo faktų.

Dar daugiau – SDK sistema vis dar gali būti apeinama. Skelbimuose kartais pateikiami netikri kodai, arba SDK sugeneruojamas pirkėjo vardu tik sandorio metu. Taip slepiamas tikrasis pardavėjas ir realus naudos gavėjas. Toks manipuliavimas leidžia sukurti legalaus sandorio iliuziją, nors iš tiesų schema lieka neskaidri.

„Automobiliai vis dar parduodami su atsukta rida, paslėptais defektais ar net suklastotais dokumentais. Sandoriuose neretai nurodoma mažesnė kaina, siekiant išvengti mokesčių. Tai ne tik kenkia rinkos skaidrumui, bet ir kelia riziką pirkėjui, kuris dažnai lieka neapsaugotas“, – teigia P. Valiukėnas.

Ką daryti toliau?

Ekspertas įsitikinęs – norint realiai apsaugoti vartotojus, reikia kompleksiškų sprendimų. Vienas jų – griežtesnė grynųjų pinigų kontrolė, nes būtent tokie atsiskaitymai dažnai tampa priedanga šešėlinei veiklai.

Svarbus žingsnis – centralizuotos platformos sukūrimas, kurioje būtų kaupiama informacija iš visų šaltinių: techninių patikrų, servisų, draudimo bendrovių. Tokią sistemą jau dešimtmečius naudoja Nyderlandai – ir ridos klastojimo problema ten beveik išnykusi.

„Sistema, kurioje būtų sujungti visi su automobilio istorija susiję duomenys – nuo ridų, defektų, techninės būklės iki remonto darbų ir avarijų – leistų pirkėjui matyti visą realų vaizdą. Tai galėtų būti svarbiausia skaidrumo priemonė“, – įsitikinęs pašnekovas.

Institucijų vaidmuo – nepakankamas

Anot eksperto, šiuo metu viešasis sektorius dar neišnaudoja visų galimybių. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) galėtų aktyviau analizuoti PVM schemų rizikas, kai automobiliai greitai perleidžiami per kelias įmones. Taip pat vertėtų dažniau tikrinti, ar skelbimuose nurodytos kainos atitinka deklaruotas „Regitroje“.

„Jau dabar VMI kai kuriais atvejais taiko kainų palyginimą, o pastebėjusi neatitikimus – priskaičiuoja mokesčius. Tačiau galėtų būti įvesta pareiga pardavėjui pateikti paaiškinimą, jei kaina gerokai skiriasi nuo rinkos vertės“, – siūlo P. Valiukėnas.

Jo teigimu, „Regitra“ galėtų paviešinti daugiau duomenų apie automobilių istoriją – pavyzdžiui, kainos pokyčių tendencijas. Savo ruožtu draudimo bendrovės galėtų dalintis duomenimis apie patirtas avarijas ir remonto išlaidas.

Dar viena siūloma priemonė – prievolė parduoti automobilį tik tuo atveju, jei galioja techninė apžiūra. Jei automobilis neatitinka reikalavimų, jis turėtų būti utilizuotas.

„Longo LT“ vadovaujasi principais, kurie, anot eksperto, turėtų tapti rinkos standartu. Kiekvienas automobilis patikrinamas „AutoDNA“ sistemoje, matuojamas dažų storis, atliekama techninė patikra servise. Visa ši informacija kartu su diagnostikos ataskaita pateikiama klientui.

„Tai neturėtų būti išimtis, o norma. Pirkėjas turi gauti visą informaciją, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą. Skaidrumas turi būti ne rinkodaros triukas, o privaloma praktika visiems pardavėjams“, – neabejoja P. Valiukėnas.

Ką turi žinoti pirkėjai?

Anot eksperto, SDK yra tik pirmas žingsnis rinkos skaidrinimo kelyje. Jis naudingas, bet savaime negarantuoja saugumo. Norint išvengti sukčių, būtina tikrinti „AutoDNA“ ar „CarVertical“ ataskaitas, reikalauti nepriklausomos serviso patikros, dokumentų apie remontus, techninius defektus.

„Jei pardavėjas vengia dalintis informacija – tai raudona vėliava. Kiekvienas pirkėjas turi teisę į skaidrų ir saugų sandorį, bet ši teisė prasideda nuo asmeninės atsakomybės. Negalima aklai pasitikėti žodiniais pažadais ar „gera kaina iš kiemo“, ypač kai nėra nei sąskaitos faktūros, nei sutarties“, – įspėja pašnekovas.