Seimo nario A. Radvilavičiaus pranešimas: Miškų ateities neišspręs kraštutinumai – reikia balanso ir pasitikėjimo miškininkais  

2026 m. rugsėjo 18 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Artėjant Miškininko dienai, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Audrius Radvilavičius ragina Lietuvos miškų politiką grįsti ne kraštutinumais, o ilgalaikiu aplinkosauginių, ekologinių, socialinių ir ekonominių interesų balansu. Pasak parlamentaro, nauji reikalavimai turi būti moksliškai pagrįsti, praktiškai įgyvendinami ir derinami su pasitikėjimu miškininkų profesinėmis žiniomis.

„Miškas nėra tik medienos šaltinis, tačiau jis taip pat nėra teritorija, kurią galime vertinti atsietai nuo joje dirbančių žmonių, bendruomenių ir šalies ekonomikos. Lietuvos miškų ateities neišspręs nei vien draudimai, nei vien ekonominės naudos siekis. Reikia balanso, aiškių tikslų ir profesionalių sprendimų“, – sako A. Radvilavičius.

Miškų politika negali tapti vien draudimų politika

A. Radvilavičiaus teigimu, Lietuvos miškų politikos pagrindas turi būti privalomas keturių interesų – aplinkosauginio, ekologinio, socialinio ir ekonominio – balansas. Nė viena miško funkcija negali būti ignoruojama ar absoliutinama kitų sąskaita.

Toks požiūris atitinka ir FOREST EUROPE tvaraus miškų valdymo principus. Pagal juos miškai turi išlaikyti biologinę įvairovę, produktyvumą, gyvybingumą, gebėjimą atsikurti ir galimybę dabar bei ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas.

„Aplinkosauga negali apsiriboti naujais draudimais ar linijų žemėlapyje braižymu. Ji turi duoti konkretų rezultatą: sveikesnius ir klimato kaitai atsparesnius miškus, išsaugotas buveines, apsaugotą dirvožemį bei vandenį ir savalaikį reagavimą į sausras, audras, gaisrus ar kenkėjus. Tam reikia ne tik ribojimų, bet ir stebėsenos, priežiūros, atkūrimo bei profesionalių sprendimų konkrečioje vietoje“, – pabrėžia parlamentaras.

Ekologinė miško funkcija turi užtikrinti biologinės ir genetinės įvairovės, natūralių procesų bei vertingų buveinių apsaugą. Socialinė – žmonių galimybę naudotis mišku rekreacijai, bendruomenių interesų, kultūrinių vertybių ir miškininkų darbo sąlygų užtikrinimą. Ekonominė – tvarią medienos gamybą, regionų darbo vietas, miško savininkų teisėtų interesų apsaugą ir didesnės pridėtinės vertės kūrimą Lietuvoje.

Gamta politinių diskusijų pabaigos nelaukia

Seimo narys atkreipia dėmesį, kad sprendimų reikia jau dabar. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šį sezoną feromoninėse gaudyklėse vidutiniškai sugauta apie 30 proc. daugiau žievėgraužio tipografo vabalų negu pernai.

Nors stichinės nelaimės masto pažeidimai kol kas neprognozuojami, situacija dar kartą parodo eglynų stebėsenos ir savalaikės reakcijos svarbą.

„Negalime saugoti miško užsimerkę prieš jo būklę. Kartais miškui apsaugoti būtina ne pasyviai laukti, o laiku pastebėti pavojų, imtis sanitarinių priemonių, atkurti pažeistus plotus ir formuoti klimato kaitai atsparesnius medynus“, – teigia A. Radvilavičius.

Valstybinių miškų urėdija nuo 2024 metų miškams atkurti auginamų medžių ir krūmų rūšių skaičių padidino nuo devynių iki devyniolikos. Parlamentaro nuomone, tai teigiama kryptis, tačiau tikrasis rezultatas bus matuojamas ne rūšių skaičiumi, o tuo, ar pavyks užauginti konkrečioms augavietėms tinkamus, įvairius ir atsparius medynus.

Nauji ribojimai turi būti aiškūs ir teisingai kompensuojami

Vienas svarbiausių šio rudens klausimų – nauja Miškų įstatymo redakcija. A. Radvilavičius pabrėžia, kad būsimas reguliavimas turi būti ne tik ambicingas, bet ir praktiškai įgyvendinamas.

Miško savininkas turi iš anksto žinoti, kokios taisyklės galios jo valdoje ir kaip bus kompensuojami nauji ūkinės veiklos apribojimai. Miškininkui turi būti aiškios jo atsakomybės ir sprendimų ribos, o gyventojams – suprantamai paaiškinta, kodėl jų lankomame miške atliekami konkretūs darbai.

„Jeigu valstybė visuomenės labui nustato naujus esminius apribojimus, ji turi sąžiningai atsakyti, kas už juos sumokės. Turi būti aišku, už ką mokama kompensacija, kaip apskaičiuojamas jos dydis, kas priima sprendimą ir kada žmogus gaus lėšas. Negalime valstybės prisiimtų aplinkosauginių įsipareigojimų kainos paprasčiausiai perkelti miško savininkui“, – sako Seimo narys.

Jo teigimu, naujus reikalavimus turi lydėti poveikio vertinimas, aiškios procedūros, pereinamieji laikotarpiai ir realiai veikiantis kompensavimo mechanizmas.

Miškingumo tikslams reikia konkretaus plano

Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuvos miškingumas siekia apie 33,9 proc. Jei išliktų pastarojo dešimtmečio tempas, 35 proc. miškingumo riba būtų pasiekta tik apie 2047 metus, nors valstybės tikslas numatytas 2030-iesiems.

Iš maždaug 9 tūkst. hektarų 2025 metais atrinktos potencialiai tinkamos valstybinės žemės miškui įveisti realiai tam galėjo būti panaudota tik apie 685 hektarus.

„Šie skaičiai rodo, kad vien paskelbti tikslą nepakanka. Turime žinoti, kur miškai bus sodinami, kaip tai bus finansuojama ir kas atsakys už rezultatą. Kartu miškingumo negalime didinti natūralių pievų, pelkių ar kitų vertingų atvirų buveinių sąskaita“, – pažymi A. Radvilavičius.

Pasak jo, būtina vertinti ne tik miško plotą, bet ir jo kokybę – biologinę įvairovę, buveinių vientisumą, senų medžių išsaugojimą, dirvožemio bei vandens apsaugą ir taikomų priemonių veiksmingumą.

Siūlo penkis ilgalaikės miškų politikos principus

A. Radvilavičiaus teigimu, rengiant naują Miškų įstatymo redakciją ir tobulinant ilgalaikę miškų strategiją būtina įtvirtinti penkis principus:

1.      Privalomą keturių interesų balansą – aplinkosauginiai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai tikslai turi būti vertinami kartu, neleidžiant vienai funkcijai dominuoti kitų sąskaita.

2.      Pamatuojamus aplinkosauginius rezultatus – kiekvienam naujam ribojimui ar apsaugos sprendimui turi būti nustatytas konkretus tikslas, rodikliai ir rezultatų vertinimo tvarka.

3.      Aiškų poveikio vertinimą ir kompensavimą – nauji esminiai ūkinės veiklos apribojimai turi būti pagrįsti, finansuojami ir lydimi realiai veikiančio kompensavimo mechanizmo.

4.      Konkretų miškingumo didinimo planą – turi būti numatyti tinkami plotai, finansavimo šaltiniai, terminai ir atsakingos institucijos, kartu išsaugant vertingas atviras buveines.

5.      Investicijas į miškininkus ir jų kompetencijas – būtina užtikrinti profesinę atsakomybę atitinkantį atlygį, saugias darbo sąlygas, kvalifikacijos stiprinimą, mentorystę ir specialistų dalyvavimą priimant sprendimus.

„Už atkurtą medyną, prižiūrėtą jaunuolyną, laiku pastebėtą kenkėjų židinį ar sutvarkytą rekreacinę infrastruktūrą atsako konkretūs žmonės. Patyrusių miškininkų žinios apie girininkijas ir medynus negali būti prarastos vykdant reformas ar keičiant institucijų struktūras“, – pabrėžia parlamentaras.

Didžiausia padėka – nuosekli valstybės politika

A. Radvilavičiaus teigimu, visuomenės pasitikėjimas taip pat priklauso nuo atviresnio bendravimo. Bendruomenės turi būti kuo anksčiau informuojamos apie planuojamus darbus jų lankomuose miškuose, joms turi būti paaiškinamas darbų būtinumas ir, kai įmanoma, aptariamos alternatyvos.

„Artėjanti Miškininko diena – proga padėkoti žmonėms, kurių darbo rezultatais naudosis ir būsimos kartos. Tačiau didžiausia padėka miškininkams būtų nuosekli valstybės politika, pagarba jų profesinėms žinioms ir sąlygos atsakingai dirbti“, – sako A. Radvilavičius.

Pasak Seimo nario, Lietuvos miškų ateičiai reikia ne kraštutinumų ir ne vienos miško funkcijos dominavimo.

„Miškas turi būti saugomas, gyvybingas ir atsakingai naudojamas. Jeigu stipriname apsaugą – turime numatyti jos finansavimą. Jeigu reikalaujame geresnės priežiūros – privalome investuoti į specialistus. Jeigu keliame miškingumo tikslus – turime aiškiai suplanuoti, kur ir kokius miškus auginsime. Tik taip sukursime politiką, kuri tarnaus ne vienai interesų grupei, o Lietuvos miškui ir visai visuomenei“, – apibendrina A. Radvilavičius.

Daugiau informacijos žiniasklaidai:
Audrius Radvilavičius
Tel. +370 610 17954
El. p. [email protected]