Seimo nario A. Strelčiūno pranešimas: „Kodėl Vyriausybė nepritaria tiesioginiam seniūnų rinkimui“

Neseniai sulaukėme žinios, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepritarė siūlymui seniūnus rinkti tiesiogiai.

Tiems, kurie atidžiai neseka šios temos, priminsiu, kad Seimui teikiau Vietos savivaldos įstatymo pataisą dėl tiesioginių seniūnų rinkimų. Šį poreikį padiktavo ilgametė mano darbo patirtis Vilniaus miesto Lazdynų seniūnijos seniūno pareigose, o taip pat man žinomi ir ne kartą pareikšti gyventojų lūkesčiai.

Pagrindinis nepritarimo motyvas – seniūno postas galbūt taptų politizuotas. Betgi, kaip bepažiūrėtum, jau dabar šis postas yra politizuotas. Dauguma seniūnų atstovauja savo partijos interesams, vykdo jų nurodymus. Ir tai yra suprantama, nes jų darbo vieta priklauso nuo paklusnumo partijos vadovybei.

Vyriausybės 2015 m. vasario 25 d. nutarime Nr. 187 „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 31 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2551“ teigiama, kad „vietos savivalda turėtų būti tobulinama sistemiškai, o ne vien pakeičiant seniūno pareigų įgijimo būdą ir seniūno statusą, t. y. fragmentiškai nustatant, kad seniūnas yra tiesiogiai renkamas valstybės politikas“.

Noriu atkreipti dėmesį, kad vietos savivaldos sistema tik dabar, po daugelio metų, pradėta tobulinti sistemiškai. Šiandien jau turime tiesiogiai išrinktus merus, nors dar visai nesenai daugeliui atrodė, kad tai nėra įmanoma, ir, beje, dėl panašių priežasčių, dėl kurių dabar yra stabdomi tiesioginiai seniūnų rinkimai.

Š. m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė nutartį atmesti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl prašymo panaikinti savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas, mat savivaldybės taryba pažeidė esminę sprendimo priėmimo procedūrą – neįvertino gyventojų nuomonės dėl šių seniūnijų panaikinimo, taip pat ir dėl bendro seniūnijų skaičiaus nustatymo. Taigi, dar kartą buvo pavirtinta svarbi taisyklė – gyventojų nuomonė yra nepaprastai svarbi, o jos nepaisymas sukelia neigiamus padarinius.

Dabar jau galima drąsiai sakyti, kad buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko vadovaujama savivaldybė ir taryba, net skaičiuodama paskutines darbo minutes, stebina savo nenoru tarnauti žmonėms. Kritinė situacija dėl vaikų registravimo į darželius, pastangos panaikinti seniūnijas ir paversti jas biurais, nepagrįsti ir miestui nenaudingi projektai – tai tik maža dalis darbų, kuriuos gyventojai vertina labai kritiškai. Tai parodo, kad gyventojai gali ir geba išsakyti savo nuomonę ir puikiai žino savo teises.

Čia pravartu priminti, kad nuo 1994 m. iki 2000 m. seniūnai buvo politinio pasitikėjimo tarnautojai, skiriami mero ir tik vėliau jų statusas buvo pakeistas į valstybės karjeros tarnautojų. Mano pateiktas siūlymas įteisinti tiesioginius seniūno rinkimus ir seniūno atšaukimo iš pareigų procedūrą, pakeisti seniūno statusą, ne tik negriauna vietos savivaldos sistemos, bet suteikia galimybes ją sustiprinti. Ją įgyvendinus būtų galima garantuoti realią savivaldą, įsiklausant į gyventojų poreikius, prašymus, lūkesčius. Gyventojai jau nebenori būti vien tik valdomi „iš viršaus“. Žmonės laukia tikros demokratijos, o ne spektaklio, kuris vadinasi „Žaidžiame demokratiją“.

Šiuo metu realybė tokia, kad seniūnijose dirba tik po du žmones. Dar blogiau, kad konkurso tvarka paskirti seniūnai dažniausiai nepažįsta vietos gyventojų, nežino savo tiesioginių pareigų arba negali jų tinkamai atlikti dėl įvairių priežasčių. Teigti, kad žmonės susitaikė su formaliai atliekamu seniūnijų darbu būtų visiškai neteisinga. Dabar jie ieško pagalbos aukštesnėse institucijose arba televizijos laidose. Vyriausybė, nepritardama siūlymui seniūnus rinkti tiesiogiai, veikiausiai tiki, kad tokiu būdu vietos savivalda ir yra tobulinama sistemiškai.

Minėtame Vyriausybės nutarime taip pat rašoma, kad „priėmus Įstatymo projektą gali kilti ir prieštaravimas konstitucinei doktrinai dėl savivaldybių institucijų kompetencijų padalijimo“. Bet ar tikrai kils toks prieštaravimas?

Pirmiausia, būtina atsižvelgti į gyventojų nuomonę, jų norus rinkti seniūnus patiems ir tik po to daryti išvadas. Dabar, kai merus, savivaldybių tarybų narius, dalinai seniūnaičius gyventojai renka tiesiogiai, jiems nesuprantama, kokia gi priežastis neleidžia patiems rinkti ir seniūno. Ką reiškia tokia dalinė demokratijos išraiška? Ar mūsų žmonėms bus pakankamas atsakymas į
šį klausimą – aukščiau minėtas Vyriausybės nepritarimas? Kažin... Ypač, matant, kad Vyriausybei paprasčiau išleisti milijonus eurų hipotezėms, o ne konkretiems sprendimams priimti.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis š. m. vasario 25 d. Delfi interneto portale publikuotame straipsnyje „Seniūnų rinkimui tiesiogiai – raudona šviesa“ sakė, kad „šiuo metu seniūnas yra valstybės tarnautojas, atliekantis techninį, ūkinį darbą“. Kaip šiuo metu seniūnai gali atlikti tokį darbą, jei jie neturi tokių galimybių? Jei seniūnai būtų asignavimų valdytojai, tai tik tada būtų galima apie tai kalbėti ir spręsti jau visai kitas problemas.

Šiuo metu Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Penkiose savivaldybėse (miestuose) nėra seniūnijų: Klaipėdoje, Neringoje, Visagine, Panevėžyje, Alytuje. Ar naujai perrinktas Klaipėdos meras ir tiesioginius merų rinkimus laimėję kitų keturių miestų merai bus pasirengę įsiklausyti į jų atstovaujamų gyventojų nuomonę? Ar bus sudarytos vienodos sąlygos gyventojams gauti tas paslaugas, kurios yra pasiekiamos savivaldybėse, turinčiose seniūnijas? Manau, kad netolima ateitis tai parodys.

Dar kartą noriu akcentuoti, kad tiesioginis seniūnų rinkimų įteisinimas garantuotų realią savivaldą, gyventojų įtraukimą į sprendimų priėmimą ir renkamų pareigūnų atskaitomybę bendruomenėms, sumažintų šalies centralizacijos lygį.

Kontaktinis asmuo:

Algis Strelčiūnas

Seimo narys

Mob. 8 698 42  145

El. p. algis.strelciunas@lrs.lt