Spaudos centras
Spaudos centras
2015 m. birželio 25 d. pranešimas VIR
Nudainavo gražiausia vasarvidžio naktis – Joninės. Garsiai skambėjo dainos iki pat paryčių bent keliose Vilniaus vietose. Ir kaip nesidžiaugti – juk pats gamtos gražumas, taip vešliai žydi žolynai lyg kupėte kupa. Aiškinama, kad nuo šio žodžio ir kilęs šventės pavadinimas Kupolės. Na, o jei ir Rasomis pavadinsi, tai irgi bus aišku: tyriausioje rasoje maudosi siūruojantys mūsų laukai, prausiasi rasakilos. Smagu, kad ši šventė jau tampa tradicine tokiame dideliame mieste, kad randama tam tinkamų vietų ir erdvių, kad miesto bendruomenė moka linksmintis prisimindama senąsias mūsų tautos tradicijas. O juk palyginus dar taip neseniai buvome įpratę Jonines tapatinti su kaimu ir jo papročiais. Ši graži šventė tai kartu ir gera proga atplėšti akis nuo kompiuterio, išeiti į gamtą, pamatyti, pažinti ir pamilti jos žaliąjį rūbą, suvokti, kad be augalų skurdus būtų mūsų pasaulis.
Vilniečiai tikrai turėjo kur vainikuoti įžymiuosius varduvininkus: Lazdynuose degė aukštų aukščiausias laužas, Trakų Vokėje dangų raižė lazerių spinduliai ir šurmuliavo ekomugė, o Verkiuose buvo ypatingai apdainuoti medžiai ir veikė žolių turgus.
Į Jonines Lazdynuose dalyviai pradėjo rinktis dar ankstokai prieš šventės pradžią. Šventė tradicinė, rengiama jau kelintus metus iš eilės, taigi daugumai žinoma, kad bus ką pažiūrėti, bus ką sutikti, daug kur dalyvauti. Vieni ėjo susibūrę į kaimynų, giminių būrelius, kiti poromis ir retas pavieniui. Mat lazdyniečiai jau spėjo vieni kitus pažinti – renginių šiame mikrorajone netrūksta. Neris ramiai plukdė savo vandenis lyg kviesdama neskubėti, pasigėrėti gražiai sutvarkyta pakrante, paklausyti Lazdynų ir Vilkpėdės bendruomenių meninių kolektyvų, poezijos ir romansų klubo „Elena“, ansamblio „Volungė“ melodijų. Jonai ir Janinos buvo ypač laukiami ir prižiūrimi, registruojami ir skaičiuojami, kad stebuklingą naktį kur nors neprapultų.
Nors lietutis nuo pat ryto krapnojo, o kartais ir visai įsidrąsindavo, norinčių pabūti Joninėse netrūko − susirinko apie kelis tūkstančius dalyvių, pasiryžusių nepraleisti progos surasti savo laimę stebuklingam paparčiui padedant.
Laukti šventės pradžios neprailgo: policijos pareigūnai atsivedė 3 metų amžiaus šuniuką Vudu ir demonstravo, kaip jis padeda išaiškinti nusikaltimą. Stebinčių būrys neblaškė Vudu, jis savo pareigas gerai žinojo, taip nuoširdžiai kibo į „nusikaltėlio“ rankovę, kad net kelias minutes jo neįmanoma buvo atitraukti. Kas tai matė, įsitikino, kad nuo Vudu nepabėgsi...
Renginio vedėjui Dariui Rakauskui paskelbus šventės pradžią, visi sukluso, stengdamiesi išgirsti visų sveikinimus. Į susirinkusius kreipėsi Lazdynų seniūnė Daiva Mikulskienė, Lazdynų bendruomenės savivaldijos pirmininkas Juozas Jakavičius ir Jono Bosko parapijos klebonas kun. Alessandro Barelli SDB. Sveikindami visus varduvininkus ir šventės dalyvius jie perspėjo būsiant šiąnakt daug netikėtumų ir padrąsino jų nebijoti.
Pakviestas kalbėti aš dėkojau visiems už norą būti kartu, už lietuviškų tradicijų puoselėjimą ir palinkėjau visiems laimingų dienų ne tik per Jonines. Linkėjau laimės, kuri sukuriama darnioje šeimoje, kuri teikia džiaugsmą atlikus kilnią pareigą ar nuveikus prasmingą darbą.
Tada prie scenos pasirodė įvairaus amžiaus varduvininkai Jonai ir Janinos, Jonės ir Janai. Kas su skrybėle, kas su gėlių vainiku ant galvos. Susirinko jų nemažai – kelios dešimtys. Juos apdovanojau proginiais atminimo medaliais su juose pavaizduotais paparčio lapais. Neliko nepastebėtas ir nupintų vainikų gražumas, jų spalvingumas, pynimo būdas ir kitokia išmonė. Gražiausių vainikų savininkai taip pat gavo dovanų. Kiekvienais metais nekantriai laukiama, kas gi bus jauniausias ir vyriausias šventės Jonas / Janina. Šįmet vyriausiu šventės dalyviu tapo Jonas Malinauskas (88 m.), o jauniausiu – Jonas Pangonis (8 m.). Sveikindamas juos linkėjau gražių laimingų dienų ir daug galimybių savo vardą puošti gerais darbais.
Skambant muzikinės grupės „Tėviškė“ melodijoms apdovanotieji matavosi medalius ir miklino kojas ruošdamiesi Joninių šokiui. Jau tapo tradicija, kad Lazdynuose per Jonines visada šokamas Joninių šokis. Jame dalyvauja visi atėjusieji: dideli ir mažiukai, šoka su įkvėpimu ir labai įsijautę. Nedalyvauti šokyje yra nepriimtina, tad visa šokėjų pilna pakrantė lingavo į vėjo siūbuojamų medžių taktą lyg atkartodama Neries bangavimą. Šokiui vadovavo ir pagrindinius judesius parodė Rūta iš tautinių šokių kolektyvo „Šimtažiedžis“, o jau toliau saviraiškai iniciatyva nebuvo ribojama. Šoko, trypė visi iš širdies, net medžiai siūbavo, žolės lingavo. O šokio vadovė visus vis skatino ir negailėti batų ragino...
Žinoma, tiek energijos išliejus, neprošal ir užkąsti. Organizatoriai tai numatė ir pakvietė ragauti košės „Stebuklų nakties viralas“. Jos skonį pirmiausia įvertino vyrai – mat patiekalas su mėsa, sotus ir teikiantis jėgų vėl ponias ir paneles kviesti šokiui. Ištroškusius šventės vedėjas kvietė ragauti pievų vingiorykštėmis kvepiančios žolelių arbatos „Lazdynų žiniuonės kerai“ iš dideliausio katilo, žadėdamas, kad jos išgėrus žaibas nenutrenks, nesulis, tam, kuris gers, šiąnakt nesutems. Ypatinga ši arbata − stebuklinga ir paparčio žiedą padedanti surasti. Tokia tik Lazdynuose ir begali būti, nes čia gyveno garsi vaistinių augalų žinovė habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė, kuriai paparčio žiedo stebuklai nebuvo paslaptis. Labai prasmingai ji rašė: „Papartis – tai saulės dalis, iškritusi ir pataikiusi į papartį. Bet papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus ką nors nori surasti, ieško ir negalvoja įsidėti į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok“. Ši išmintis tinka ne tik Joninėms... Kas ieško, norėdamas žmonėms padaryti gera, pasidalinti mokėdamas – paparčio žiedo stebuklas jį pats susiras, ilgai laukti nereiks.
O čia ir tautinių šokių kolektyvas „Šimtažiedis“ smagia polka įsisuko į dalyvių būrį, kviesdamas prisijungti. O kad prijaučiančių ir norinčių prisidėti netrūko, tai ir naujas, tik šiam vakarui labai pritinkantis šokis buvo paskelbtas vardu „Paslaptingasai“. Juk paslapčių daug ne tik gamtoje, jų turi kiekvienas žmogus ir lengviausia jas atspėti būtent Joninių naktį. Kol šokėjai šoko, dainininkai dainavo, moterys pynė vainikus – artėjo valanda, kai jie bus plukdomi Nerimi. Žolynų aplink Lazdynus gausu, tik šįkart reikėjo toliau paėjėti, nes prieš šventę Neries pakrantė buvo gražiai sutvarkyta, nušienauta, nulyginta. Beieškodamos žolynų vainikui, kai kurios moterys dar ir rasa nusiprausė, esą ji Joninių naktį ypatingų galių įgyja, grožį gaivina, odą skaistina ir lygina. Tuo galima patikėti – moterys tą vakarą kaip gėlės žydėjo, daug komplimentų sulaukė. O kai kurios netgi buvo pamalonintos − tik joms skirta lūpinės armonikėlės melodija pagal pageidavimą. Tai tarsi savotiška serenada gamtoje. Žinoma, tokių dalykų tik Joninių vakarą gali sulaukti.
Susirinkusiųjų dėmesį patraukė vaizdingas pasakojimas apie Joninių ir ugnies apeigas, žoliavimo papročius, vaistinių augalų rinkimą. Jau temstant, Nerimi ėmė plaukti gėlių vainikėliai, apšviesti žvakučių liepsnelių. Juos plukdyti nešė 10 lazdyniečių mergaičių. Eisena link upės judėjo lydima svajingos muzikos ir smalsuolių žvilgsnių. Tai netrikdė rimties ir susikaupimo – juk į juos įpinta tiek mergaitiškų svajonių ir vilčių, godų godelių. Kiekvienam smalsu žinoti, ką likimas žada, o ypač jaunam − juk jiems viskas prieš akis. Ramiai pakrantėje sūkuriuodami vainikėliai glaudėsi vienas prie kito nešdami žinią, kad žmogui visada reikia kito žmogaus šilumos, meilės ir artumo.
Tradiciškai šventės kulminacija tapo uždegamas Joninių laužas. Kaip jau įprasta, aš buvau pakviestas jį įžiebti. Kylanti liepsna perbėgo aukštyn suremtais medžiais ir suliepsnojo visu grožiu, nušviesdama aplink susibūrusių veidus. Joninių laužo ugnis visad turėjo magiškos galios, traukė artyn, žadėjo šilumą ir jaukumą. Žmonės rinkosi vietą kaip gražiau nusifotografuoti, o kai kas jau planavo, kaip šį ritualą padaryti dar iškilmingesnį kitąmet.
Laužo liepsna buvo kaip šaukiamasis signalas Mickevičiaus-Mino pasirodymui, kuris nepaliko abejingų. Sulingavo subangavo viskas aplink – šokiai įsibėgėjo. Jiems nesutrukdė nei lietus, nei sutema...
Ne mažiau linksma Joninių šventė tuo pačiu metu vyko Trakų Vokėje. Čia esantis Trakų Vokės dvaras kasdien sulaukia gausybės svečių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tai ir padiktavo šių metų šventės savitumą − tradicijas sujungti su modernumu. Šventės organizatorius „Trakų Vokės dvaro sodyba“ pasistengė, kad netrūktų netikėtų pramogų ir užsiėmimų, žaidimų vaikams ir suaugusiems. Panelės turėjo gerą progą sužinoti, kada piršliai atvažiuos, o jaunuoliai – kur ta jų žadėtoji laukia. Prie dvaro rūmų veikiančioje fotoateljė „Senoji dvaro fotografija“ galėjo įsiamžinti tie, kurie neabejingi istoriniam paveldui. Neabejotinai įspūdį visiems paliko svečių sutikimas: iškilmingai perėję pro vartus ir nusiplovę rankas, nusišluostę drobiniu rankšluosčiu, pasijuto lyg dvasiškai atgimę, pasirengę nepaprastiems Joninių nakties įvykiams. O jų buvo: atlikėjas Radži, įspūdingi fejerverkai, nepaprasti lazerių šou ir kt.
Po visų linksmybių skirstėsi žmonės neskubėdami, vienas kitam persakydami matytus dalykus ir patirtus jausmus. Jonai ir Janinos didžiavosi atminimo ženklais, o kiti nupintų vainikų spalvingumu. Kas dainuodamas, kas niūniuodamas mintijo, kad tas stebuklingas paparčio žiedas labai sunkiai surandamas, kitąmet reiks labiau stengtis. Lydėjo juos pirmieji tekančios saulės ženklai – kiek čia tos Joninių nakties – trumpa kaip jonvabalio švytėjimas. Bet taip reikalinga mums visiems. Ir todėl laimingo paparčio žiedo visi linkėjo šventės organizatoriams, kad jie sveiki būtų, darbai sektųsi ir kitąmet šią šventę organizuotų. O jūs jei nebuvote, kitąmet nepraleiskite progos.
Kontaktams:
Seimo narys Algis Strelčiūnas
Mob. 8 698 42 145, el. p. [email protected]