Seimo nario S. Čaplinsko pranešimas: „Ar sveikatos centrai taps trūkstama grandimi Lietuvos sveikatos sistemoje? Kodėl Lietuvos sveikatos sistemoje taip sunku ką nors pakeisti VIII dalis“  

2026 m. rugpjūčio 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Kodėl Lietuvoje buvo pradėti kurti sveikatos centrai? Kokią problemą siekta išspręsti? Ar naujasis paslaugų organizavimo modelis gali sutrumpinti paciento kelią, mažinti mediciniškai nepagrįstą laukimą ir sustiprinti skirtingų sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą? Kaip vertinti sveikatos centrų veiklą ir kokių duomenų dar reikia, kad būtų galima spręsti apie tikrąjį reformos poveikį?

Pacientui svarbu ne institucijos, o rezultatas

Ankstesnėje šio ciklo dalyje išsamiai aptarėme, kodėl stipri šeimos gydytojo komanda yra visos sveikatos sistemos pagrindas. Tačiau net ir geriausiai dirbanti pirminė grandis negali viena užtikrinti visų pacientui reikalingų paslaugų. Žmogui gali prireikti gydytojų specialistų konsultacijų, diagnostinių tyrimų, dienos chirurgijos, stacionarinio gydymo, slaugos, reabilitacijos, paliatyviosios ar socialinės pagalbos. Todėl svarbu ne tik kiekvienos grandies kokybė, bet ir tai, kaip jos veikia kartu. Paciento kelias per įvairias sveikatos priežiūros įstaigas, ypač sergant sunkiau arba turint daugiau ligų, dažnai būna ilgas ir nelengvas, ypač vyresniame amžiuje.

Pacientui paprastai nesvarbu, kiek įstaigų dalyvauja jo gydyme ar kam jos pavaldžios ir kurioje sistemoje sveikatos ar socialinės apsaugos jos yra. Jam svarbu, kad reikalinga pagalba būtų suteikta laiku, kuo arčiau gyvenamosios vietos, o visas gydymo procesas būtų aiškus ir nuoseklus. Visgi vienas gydytojas paprastai žmogaus negydo. Jo gydyme dalyvauja gana daug įvairių sveikatos priežiūros darbuotojų, su kuriais susidurdamas gauna įvairių patirčių. Žmogus neturėtų pats koordinuoti savo gydymo, kartoti tų pačių tyrimų ar ieškoti, kas atsakingas už kitą priežiūros etapą.

Būtent todėl šiuolaikinėje sveikatos politikoje vis daugiau dėmesio skiriama integruotai priežiūrai: ne pavienių įstaigų stiprinimui, o jų gebėjimui veikti kaip vienai sistemai. Reikia pastebėti, kad einant link rinkos konkurencijos sveikatos priežiūros įstaigos ne visuomet linkusios viena kitai padėti. Todėl rūpestis paciento kelio valdymu kartais pasilieka pačiam pacientui. Ir tai nėra gerai. Lietuvos sveikatos centrai sukurti kaip priemonė šiai krypčiai įgyvendinti – geriau sujungti pirminę ir antrinę sveikatos priežiūrą, ligonines, slaugos, reabilitacijos, visuomenės sveikatos ir kitas paslaugas.

Tačiau svarbiausias klausimas šiandien nėra tai, kiek sveikatos centrų įsteigta. Kur kas svarbiau – ar pacientui iš tikrųjų tapo lengviau gauti reikalingą pagalbą ir ar reforma sprendžia problemas, dėl kurių buvo pradėta.

Kokią problemą buvo siekiama išspręsti?

Sveikatos centrų idėja atsirado kaip atsakas į ilgą laiką kauptas sistemines problemas. Teisės aktuose reformos tikslas apibrėžtas aiškiai: bendradarbiavimo tarp asmens sveikatos priežiūros įstaigų pagrindu didinti kompleksinių paslaugų prieinamumą gyventojams. Kitaip tariant, siekta pereiti nuo fragmentuotos sistemos, kurioje kiekviena įstaiga dažnai veikia atskirai, prie glaudžiau bendradarbiaujančio sveikatos priežiūros tinklo.

Reikia pastebėti, kad įstaigų tinklas priklauso nuo problemos, kurią sprendžiame. Kažkada, kuomet kūrėsi Šeimos gydytojo institucija, reikėjo sustiprinti pirminės sveikatos priežiūros grandį. Tuomet kaip tik atskyrėme pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros organizavimą. Susikūrė gana daug privačių šeimos gydytojo praktikų. Dabar jos jau sustiprėjo, bet atsirado paciento kelio koordinavimo problema, jam tapo vienam sunku susigaudyti sudėtingoje sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoje. Todėl reikia, kad gydymo įstaigos bendradarbiautų, reikia, kad paciento kelią kažkas koordinuotų, užtai atsiranda atvejo vadybininkai šeimos gydytojo grandyje ir sveikatos centrai savivaldybių lygmenyje. Tiek valstybinės, tiek privačios įstaigos, tiek pirminės, tiek antrinės priežiūros, tiek ambulatorinės, tiek stacionarinės, tiek asmens, tiek visuomenės sveikatos  turi veikti kartu.

Kuriant sveikatos centrus buvo siekiama mažinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros fragmentaciją savivaldybėse, tolygiau paskirstyti specialistų darbo krūvį, gerinti paslaugų prieinamumą, plėtoti integruotą priežiūrą ir mažinti eiles. Kartu numatyta, kad gyventojai kuo arčiau savo gyvenamosios vietos turėtų gauti bazinį dažniausiai reikalingų paslaugų paketą – nuo šeimos gydytojo ir gydytojų specialistų konsultacijų iki slaugos, paliatyviosios pagalbos, dienos chirurgijos, stacionarinio gydymo bei visuomenės sveikatos paslaugų.  Į sveikatos centrą apsijungusios įstaigos turi mažiausiai kas ketvirtį kartu aptarti problemas, kylančias pacientams, darbo rezultatus bei pacientų nuomonę ir kartu priimti  sprendimus pacientų labui.

Taigi reformos sumanymas buvo platesnis negu atskirų įstaigų pertvarkymas. Siekta pakeisti patį paslaugų organizavimo principą ir darbo kultūrą: pacientas turėtų gauti ne pavienes paslaugas skirtingose vietose, o nuosekliai organizuotą ir tęstinę sveikatos priežiūrą. Tam įstaigos turi bendradarbiauti.

Kas iš tikrųjų yra sveikatos centras?

Viešojoje erdvėje sveikatos centrai kartais suprantami kaip naujo tipo gydymo įstaigos ar naujos ligoninės. Toks įsivaizdavimas nėra tikslus. 2022 m. pakeitus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą, sveikatos centrai buvo įtraukti į Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų nomenklatūrą. Kartu numatyta, kad sveikatos centrui priskiriamos paslaugos gali būti organizuojamos ne būtinai vienoje įstaigoje, bet ir kelių įstaigų bendradarbiavimo sutarties pagrindu.

Tai reiškia, kad sveikatos centras pirmiausia yra bendradarbiavimo modelis, o ne naujas ligoninės ar poliklinikos tipas. Jo esmė – skirtingų įstaigų gebėjimas veikti kaip vienai sistemai, net jeigu jos turi skirtingus steigėjus, valdymo modelius ar geografinę vietą.

2023 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta sveikatos centrų veiklos organizavimo tvarka apibrėžė privalomas paslaugas, steigimo procesą, partnerių bendradarbiavimo principus ir apmokėjimo tvarką. Todėl vertinant reformą svarbu žiūrėti ne į iškabą ar juridinę formą, o į tai, ar realiai pagerėjo bendradarbiavimas tarp šeimos gydytojo komandos, gydytojų specialistų, ligoninės, slaugos, reabilitacijos ir visuomenės sveikatos specialistų, kaip bendradarbiauja viešojo ir privataus sektoriaus įstaigos, kad pagerėtų pacientų kelias.

Sveikatos centras neturėtų tapti dar viena papildoma institucija tarp paciento ir gydytojo. Jo paskirtis – sumažinti organizacines kliūtis ir užtikrinti, kad pacientui visa sistema veiktų kaip viena koordinuota grandinė.

1 pav. Sveikatos centro veikimo principas. Paciento kelias organizuojamas bendradarbiaujant šeimos gydytojo komandai, gydytojams specialistams, ligoninei, slaugos, reabilitacijos ir visuomenės sveikatos specialistams. Infografika parengta autoriaus, pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.

Organizacinė integracija dar nereiškia klinikinės integracijos

Pati reformos kryptis – stiprinti bendradarbiavimą tarp skirtingų sveikatos priežiūros grandžių – yra pagrįsta ir atitinka tarptautinę integruotos priežiūros sampratą. Senėjant visuomenei ir daugėjant žmonių, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis, pacientui reikia ne pavienių paslaugų, o ilgalaikės ir suderintos priežiūros.

Galima pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, ir taip pakeisti valdymo modelį ar galima sujungti įstaigas administraciniu požiūriu. Visgi tai savaime negarantuoja klinikinės integracijos. Jeigu pacientui ir toliau tenka ilgai laukti konsultacijos, kartoti tyrimus, pačiam ieškoti informacijos ar koordinuoti savo gydymą, reali reformos nauda bus nedidelė.

Todėl pagrindinis vertinimo kriterijus turėtų būti ne sveikatos centrų ar pasirašytų sutarčių skaičius, o paciento patirtis ir sveikatos rezultatai: ar tapo lengviau gauti reikalingą pagalbą, ar sutrumpėjo kelias iki diagnozės ir gydymo pradžios, ar pagerėjo priežiūros tęstinumas ir ar daugiau problemų išsprendžiama ten, kur žmogus pirmiausia kreipiasi.

Reformos tikslai ir vertinimo kriterijai

Kodėl pacientai dar ne visada jaučia pokytį?

Sveikatos centrų modelis palyginti naujas, todėl būtų per anksti skelbti, kad reforma jau visiškai pasiteisino arba nepasiteisino. Dalis poveikio gyventojų sveikatai atsiskleis tik po kelerių metų. Tačiau jau dabar galima vertinti, ar kuriamos prielaidos reformos tikslams pasiekti.

Sveikatos politikos istorija ne kartą parodė, kad reforma gali atrodyti labai logiška ir įtikinama popieriuje. Tačiau tikrasis jos egzaminas vyksta kasdienėje praktikoje. Pacientui nesvarbu, kiek bendradarbiavimo sutarčių pasirašyta ar kiek naujų struktūrų sukurta. Jam svarbu, kad šeimos gydytojas matytų specialisto išvadas ir greitosios medicinos pagalbos suteiktas paslaugas, ligoninėje atlikti tyrimai būtų prieinami kitam gydytojui, po išrašymo būtų aišku, kas tęsia priežiūrą, o sprendimai būtų priimami be nereikalingų uždelsimų. Tik tada gera reformos idėja tampa realia nauda žmogui.

Tikrasis sveikatos centrų egzaminas vyksta gydymo įstaigose: ar skirtingos grandys iš tiesų pradėjo veikti kaip viena komanda, ar bendradarbiavimas liko formaliu įsipareigojimu. Tam reikalinga kitokia organizacinė kultūra, kuri, deja negali pasikeisti staiga. 

Didžiausias iššūkis – ne struktūra, o bendradarbiavimo kultūra

Sveikatos sistemos pertvarkose daug dėmesio skiriama organizacinėms schemoms, finansavimui, tačiau net ir geriausia struktūra neveiks, jeigu nepasikeis kasdienis bendradarbiavimas. Pacientui nesvarbu, ar gydytojai priklauso tam pačiam juridiniam asmeniui. Jam svarbu, kad specialistai matytų jo sveikatos istoriją, žinotų vieni kitų sprendimus ir veiktų išvien.

Todėl sveikatos centrų sėkmę pirmiausia lems tarpusavio pasitikėjimas, aiškus atsakomybės pasidalijimas, sklandus informacijos apsikeitimas ir bendras siekis priimti pacientui geriausią sprendimą. Tai ypač svarbu žmonėms, sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis, kuriems nepakanka gerai veikiančių atskirų grandžių – jiems reikia vientisos priežiūros. Todėl reguliarūs susitikimai tarp įstaigų atsakingų darbuotojų bei administracijos yra ypač svarbūs. 

Informacijos apsikeitimas – būtina integruotos priežiūros sąlyga

Kai šeimos gydytojas, gydytojas specialistas, ligoninė, slaugos ir reabilitacijos specialistai mato aktualią informaciją apie pacientą, mažėja besidubliuojančių tyrimų, klaidų tikimybė ir gydymo fragmentacija. Tačiau tam neužtenka vien techninių sistemų – reikia aiškiai apibrėžtos atsakomybės, bendrų darbo principų ir pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo.

Sveikatos centrų sėkmė glaudžiai susijusi ir su e. sveikatos tobulinimu. Skaitmeniniai sprendimai turi padėti gydytojams keistis informacija, sekti tyrimų rezultatus ir koordinuoti priežiūrą, o ne kurti papildomą administracinę naštą.

Ar sveikatos centrai gali sumažinti eiles?

Viešojoje erdvėje kartais tikimasi, kad sveikatos centrai savaime sumažins eiles. Toks lūkestis būtų pernelyg supaprastintas. Eilės susidaro dėl visuomenės senėjimo, augančio lėtinių ligų skaičiaus, specialistų trūkumo, netolygaus jų pasiskirstymo, administracinės naštos ir nepakankamai koordinuojamų pacientų srautų. Vien organizacinis modelis visų šių problemų neišspręs.

Vis dėlto sveikatos centrai gali padėti mažinti dalį eilių, jeigu sudaro sąlygas šeimos gydytojui greitai pasikonsultuoti su specialistu, išvengti tyrimų dubliavimo, racionaliai nukreipti pacientus ir aiškiai paskirstyti funkcijas tarp grandžių. Jie netrumpina eilių patys savaime – jie sukuria prielaidas geriau organizuoti darbą.

Svarbu, kad reformos poveikis nebūtų vertinamas vien pagal vidutinį laukimo laiką. Kaip jau aptarta ankstesnėse ciklo dalyse, tikslas nėra nulinės eilės visiems, o mediciniškai saugus ir pagal paciento poreikį nustatytas laukimo laikas.

Sveikatos centras turi stiprinti pirminę grandį, o ne ją pakeisti

VII dalyje išsamiai aptarėme šeimos gydytojo komandos vaidmenį, todėl čia svarbu pabrėžti tik vieną principą: sveikatos centras turi suteikti pirminei grandžiai daugiau galimybių, o ne paversti ją siuntimų į specialistų grandį tarpininke. Šeimos gydytojo grandyje dirbantis atvejo vadybininkas taip pat stipriai prisidės prie paciento ligų atvejo koordinavimo. O sveikatos centro koordinatorius daugiau dirbs koordinuojant veiklą tarp gydymo įstaigų.

Glaudesnis ryšys su gydytojais specialistais gali padėti priimti geresnius sprendimus, tačiau taip pat gali paskatinti dažnesnį siuntimą tais atvejais, kai problemą būtų galima saugiai išspręsti pirminėje grandyje. Todėl reikia stebėti ne tik siuntimų skaičių, bet ir jų pagrįstumą, klinikinę naudą bei grįžtamąjį ryšį šeimos gydytojo komandai.

Ar visoms savivaldybėms tinka vienodas modelis?

Lietuva nėra vienalytė. Skiriasi savivaldybių gyventojų skaičius, pacientų amžiaus struktūra, ligotumas, specialistų pasiskirstymas, atstumai iki gydymo įstaigų ir finansinės galimybės. Todėl vienodas organizacinis modelis nebūtinai visur bus vienodai veiksmingas.

Didžiuosiuose miestuose paprasčiau užtikrinti platesnį specialistų spektrą ir trumpesnį paciento kelią. Mažesnėse savivaldybėse pagrindiniu iššūkiu gali būti specialistų trūkumas, atstumai ar riboti žmogiškieji ištekliai. Todėl būtina išlaikyti bendrus nacionalinius principus ir kokybės standartus, bet leisti organizacinius sprendimus pritaikyti prie vietos poreikių. Bet svarbu mokytis vieni iš kitų, kaip bendradarbiauti ir įgauti daugiau vadybinių žinių ir įgūdžių. Ir tam reikės laiko.

Sveikatos centrai neturėtų tapti uždara sistema

Sveikatos centrai kuriami savivaldybių lygmeniu, tačiau jų reikšmė platesnė. Jie yra viena visos Lietuvos sveikatos sistemos grandis, todėl turi bendradarbiauti ne tik savo viduje, bet ir su kitomis pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis, regioninėmis bei universitetinėmis ligoninėmis, slaugos, reabilitacijos, paliatyviosios pagalbos, visuomenės sveikatos ir socialinių paslaugų teikėjais.

Organizaciniai sprendimai neturi tapti kliūtimi pacientui gauti tinkamiausią paslaugą ten, kur ji gali būti suteikta greičiausiai ir kokybiškiausiai. Efektyviai veikiantis sveikatos centras mažina aukštesnio lygio įstaigų apkrovą, o neveikiantis bendradarbiavimas problemas tik perkelia į kitą sistemos grandį.

Kaip reikėtų vertinti sveikatos centrų veiklą?

Sveikatos sistemos reformos dažnai vertinamos pagal tai, kas lengviausiai suskaičiuojama – kiek įsteigta struktūrų, pasirašyta sutarčių ar investuota lėšų. Tai proceso rodikliai. Jie svarbūs, bet neparodo, ar pacientui tapo geriau.

Tikrasis sveikatos centrų tikslas – padėti žmogui greičiau, paprasčiau ir saugiau gauti reikalingas paslaugas. Todėl reformos sėkmę pirmiausia reikia vertinti pagal paciento patirtį ir sveikatos rezultatus: mediciniškai pagrįstą laukimo laiką, paciento kelio trukmę, lėtinių ligų kontrolę, prevencinių programų aprėptį, išvengiamas hospitalizacijas, paslaugų tęstinumą ir pacientų pasitenkinimą.

2 pav. Kaip reikėtų vertinti sveikatos centrų veiklą? Organizacinis reformos įgyvendinimas yra tik pirmasis etapas; tikrasis rezultatas atsiskleidžia per bendradarbiavimą, trumpesnį paciento kelią, geresnį prieinamumą ir sveikatos rezultatus. Infografika parengta autoriaus pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ir PSO integruotos sveikatos priežiūros principus pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.

Ko reikia, kad sveikatos centrai iš tikrųjų veiktų?

Vien teisinio reglamentavimo ar bendradarbiavimo sutarčių nepakanka. Sveikatos centrai bus veiksmingi tik tuomet, jeigu kartu bus įgyvendintos kelios tarpusavyje susijusios sąlygos.

Pirma – stipri pirminė sveikatos priežiūra. Šeimos gydytojo komanda turi turėti pakankamai kompetencijų, laiko, diagnostikos galimybių ir galimybę greitai bendradarbiauti su kitais specialistais. Tačiau svarbu suprasti, kad net ir geriausiai dirbantis šeimos gydytojas negali vienas užtikrinti visų pacientui reikalingų paslaugų. Sveikatos centro paskirtis – ne pakeisti šeimos gydytoją, o sustiprinti jo galimybes veikti kartu su visa sveikatos priežiūros komanda.

Antra – aiškus funkcijų ir atsakomybės pasidalijimas. Kiekviena grandis turi atlikti tai, ką daro geriausiai, o paciento priežiūros koordinavimas negali likti be aiškaus atsakingo asmens. Pacientas neturėtų pats ieškoti, kas atsakingas už kitą gydymo etapą.

Trečia – pakankami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai. Komandinis darbas negali būti grindžiamas vien geromis intencijomis. Jeigu finansavimo nepakanka įvairių sričių specialistams pritraukti ir išlaikyti, net ir geriausiai suplanuota organizacinė reforma negalės visiškai pasiekti savo tikslų.

Ketvirta – veiksmingos informacinės sistemos. Integruota priežiūra neįmanoma, jeigu specialistai laiku nemato vieni kitų sprendimų, tyrimų rezultatų ir gydymo plano.

Penkta – aktyvus paciento dalyvavimas. Net geriausiai organizuota sveikatos priežiūros sistema negali būti veiksminga be žmogaus pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir atsakomybės už savo sveikatą. Dalyvavimas prevencinėse programose, gydymo rekomendacijų laikymasis ir laiku priimami sprendimai yra ne mažiau svarbūs negu pačios sistemos organizavimas.

Šešta – nuolatinė rezultatų stebėsena. Rodikliai turi būti reguliariai analizuojami, lyginami tarp savivaldybių ir viešinami taip, kad būtų galima atskirti gerąją praktiką nuo formalaus reformos įgyvendinimo.

Septinta – lankstumas. Organizaciniai sprendimai turi būti pritaikomi prie vietos poreikių, išlaikant bendrus nacionalinius kokybės standartus.

Aštunta – nuolatinis mokymasis ir bendradarbiavimo kultūros stiprinimas. Integruota priežiūra pirmiausia yra ne organizacinė schema, o kasdienis skirtingų specialistų gebėjimas dirbti kartu, dalytis informacija ir priimti bendrus sprendimus paciento labui.

Tik tada sveikatos centrai taps ne administracine naujove, o veikiančiu bendradarbiavimo modeliu, padedančiu pacientui laiku gauti reikalingą pagalbą.

Sveikatos centrai ir socialinės paslaugos

Vyresnio amžiaus žmonių ir pacientų, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis, poreikiai neapsiriboja medicinine pagalba. Po gydymo ligoninėje gali reikėti slaugos namuose, dienos stacionaro, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, reabilitacijos, socialinių paslaugų, psichologinės pagalbos ar paramos artimiesiems.

Todėl tikrasis integruotos priežiūros modelis turi apimti ne tik sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimą, bet ir ryšį su socialinių paslaugų sistema. Kuo geriau koordinuojama medicininė ir socialinė pagalba, tuo ilgiau žmogus gali išlikti savarankiškas savo namuose, o hospitalizacijos ir institucinės globos poreikis mažėja.

Nuo organizacinės reformos iki geresnės žmonių sveikatos

Taigi, sveikatos centrai nėra galutinis reformos tikslas. Jie yra priemonė, kuri turi padėti stiprinti bendradarbiavimą, trumpinti paciento kelią, gerinti lėtinių ligų kontrolę ir mažinti išvengiamų hospitalizacijų skaičių. Galutinis tikslas – ne geriau atrodanti organizacinė schema, o daugiau sveikų gyvenimo metų.

3 pav. Sveikatos centrų reformos siekiamas poveikis. Organizaciniai pokyčiai yra priemonė, o galutinis tikslas – geresnė gyventojų sveikata ir daugiau sveikų gyvenimo metų. Infografika parengta autoriaus, pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.

Pagrindinė išvada

Sveikatos centrų idėja atitinka šiuolaikinę sveikatos priežiūros kryptį – pereiti nuo fragmentuotos sistemos prie integruotos, pacientui orientuotos priežiūros. Tačiau reformos sėkmę lems ne teisės aktų, įsteigtų struktūrų ar pasirašytų bendradarbiavimo sutarčių skaičius. Ją lems tai, ar pacientui iš tikrųjų tapo lengviau gauti reikalingą pagalbą, ar sutrumpėjo kelias iki diagnozės ir gydymo pradžios, ar pagerėjo priežiūros tęstinumas ir ar skirtingos sveikatos priežiūros grandys pradėjo veikti kaip viena komanda.

Sveikatos centrai nėra stebuklingas sprendimas. Jie yra galimybė geriau sujungti iki šiol pernelyg dažnai atskirai veikusias sistemos dalis. Tačiau kiekviena reforma pirmiausia yra pažadas. Ar jis taps realiu pokyčiu, paaiškėja ne tada, kai priimami teisės aktai ar pasirašomos bendradarbiavimo sutartys, o tada, kai pacientas pats pajunta skirtumą. Todėl tam, kad gera reformos idėja neliktų tik popieriuje, reikia ne tik gero teisinio reglamentavimo, bet ir duomenimis grįstos stebėsenos, lankstaus valdymo, veiksmingų informacinių sistemų, aiškaus atsakomybės pasidalijimo ir, svarbiausia, bendradarbiavimo kultūros.

Lietuvos pasirinkta pirminės sveikatos priežiūros stiprinimo ir integruotos priežiūros kryptis sulaukė tarptautinio dėmesio. 2023 m. spalio mėn. Astanoje, Kazachstane, vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Primary health care policy and practice: implementing for better results“, skirtoje Alma Atos deklaracijos dėl pirminės sveikatos priežiūros 45-mečiui, Lietuvos patirtis buvo aptariama tarptautiniame pirminės sveikatos priežiūros politikos ir praktikos kontekste. Tai savaime dar nereiškia formalios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos Lietuvos modelį perkelti į kitas šalis, tačiau rodo, kad Lietuvos pasirinkta kryptis buvo matoma ir aptariama tarptautiniu lygmeniu.

Galiausiai svarbiausias kriterijus išlieka tas pats, kuris jungia visą šį straipsnių ciklą: ar žmogus kuo ilgiau išlieka sveikas ir savarankiškas, ar gauna jam reikalingą pagalbą tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir iš tinkamiausio specialisto. Būtent pagal tai, o ne pagal administracinių pertvarkų mastą, ilgainiui ir reikės vertinti sveikatos centrų reformos sėkmę.

Daugiau informacijos:

Prof. dr. Saulius Čaplinskas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys
Mob. 0 610 20 146
El. p. [email protected]t