Seimo nario S. Čaplinsko pranešimas: „Mityba – pamirštas vaistas: kodėl kartais ji lemia daugiau nei naujausias medikamentas“

2026 m. liepos 7 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Įsivaizduokime du pacientus. Abu serga ta pačia liga. Abu operuoja tas pats chirurgas. Abu gauna tuos pačius vaistus ir gydomi pagal tas pačias šiuolaikines rekomendacijas.

Tačiau po savaitės jų keliai išsiskiria. Vienas jau vaikšto ligoninės koridoriumi ir ruošiasi grįžti namo. Kitam lėčiau gyja žaizdos, išsivysto komplikacijos, jis ilgiau lieka ligoninėje ir sunkiau atgauna jėgas.

Kas nulėmė tokį skirtumą? Kartais priežastis – visai ne operacija ir ne vaistai. Kartais atsakymas slypi daug paprastesniame dalyke – tame, kas kasdien atsiduria paciento lėkštėje.

Apie šiuolaikinę mediciną dažniausiai kalbame minėdami naujus vaistus, personalizuotą gydymą, robotines operacijas, genetinius tyrimus ar dirbtinį intelektą. Visa tai iš tiesų keičia mediciną. Tačiau kartu rizikuojame pamiršti vieną seniausių ir kartu veiksmingiausių gydymo priemonių – visavertį organizmo aprūpinimą maisto medžiagomis.

Vaistai gydo ligą, maistas padeda gyti žmogui

Tai nėra graži metafora. Tai mokslo patvirtintas faktas. Vis daugiau aukštos kokybės klinikinių tyrimų rodo, kad tinkama mityba nėra tik pagalbinė priemonė – daugeliu atvejų ji tampa viena svarbiausių sėkmingo gydymo sąlygų.

Kai organizmui prireikia daugiau nei kalorijų

Susirgęs žmogus gyvena pagal visai kitas biologines taisykles. Karščiavimas, infekcija, trauma, operacija ar stiprus uždegimas priverčia organizmą dirbti tarsi viršvalandžius. Tam reikia daugiau energijos, daugiau baltymų bei kitų gyvybiškai svarbių maisto medžiagų. Jeigu jų nepakanka, organizmas pradeda naudoti savo atsargas. Pirmiausia nyksta raumenys.

Daugelis žmonių mano, kad ligos metu svarbiausia neprarasti svorio. Tačiau daug pavojingiau prarasti ne kilogramus, o raumenų masę. Būtent ji lemia žmogaus jėgą, kvėpavimo funkciją, gebėjimą judėti, atsikelti iš lovos ir savarankiškai apsitarnauti.

Neatsitiktinai gydytojai vis dažniau kalba ne apie svorį, o apie raumenų išsaugojimą. Raumenys – tai ne vien judėjimas. Jie svarbūs medžiagų apykaitai, imuninei sistemai ir organizmo atsparumui ligoms. Mažėjant raumenų masei, lėčiau gyja žaizdos, dažniau išsivysto infekcijos, sunkiau toleruojamas gydymas ir ilgėja reabilitacija.

Todėl gydant ligonį svarbu ne tik pašalinti ligos priežastį. Ne mažiau svarbu padėti organizmui atkurti tai, ką liga ar gydymas pažeidžia.

Organizmui reikia statybinių medžiagų

Po stiprios audros sugriuvusio namo neatkursime vien gerais norais. Reikia plytų, medienos, cemento... Lygiai taip pat ir žmogaus organizmui. Po operacijos, traumos ar sunkios infekcijos jam reikia baltymų, energijos, vitaminų ir mikroelementų. Jeigu jų trūksta, net pažangiausias gydymas negali visiškai kompensuoti šio trūkumo.

Šiuolaikinė medicina gali pakeisti sąnarį, persodinti organą, taikyti imunoterapiją ar genų terapiją. Tačiau net ir šiandien ji negali sukurti naujų audinių iš nieko. Tam būtinos statybinės medžiagos.

Būtent todėl klinikinė mityba šiandien laikoma ne papildoma paslauga, o neatsiejama gydymo dalimi. Ji padeda organizmui gauti tai, ko reikia audinių atsikūrimui, imuninei sistemai ir raumenų masei išsaugoti. Todėl kartais kelias į pasveikimą prasideda ne nuo naujo recepto, o nuo pirmojo tinkamai suvalgyto kąsnio.

Pokyčiai matomi greičiau, negu daugelis mano

Vis dar gajus įsitikinimas, kad mitybos poveikis pasireiškia tik po kelių mėnesių. Iš tikrųjų pirmieji pokyčiai dažnai matomi jau po savaitės ar dviejų.

Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugija (ESPEN) rekomenduoja pacientams, kuriems nustatyta mitybos nepakankamumo rizika, dar prieš planinę operaciją bent 7–14 dienų taikyti individualiai parinktą mitybos terapiją. Kai kuriais atvejais dėl to verta net trumpam atidėti planinę operaciją.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paradoksalu. Tačiau geriau pasirengęs organizmas lengviau ištveria chirurginį stresą, rečiau patiria komplikacijų ir greičiau atsigauna. Tai viena tų situacijų, kai viena ar dvi savaitės pasirengimo gali sutaupyti kelis mėnesius sveikimo.

Sergant ar sveikstant po operacijos baltymų poreikis dažnai padidėja 20–100 proc., palyginti su sveiko žmogaus poreikiu. Todėl vien įprastos mitybos ne visada pakanka. Kai kuriems pacientams prireikia specialios medicininės paskirties maisto, padedančio užtikrinti pakankamą baltymų ir energijos kiekį. Tai nėra silpnumo ar sunkios ligos požymis – tai moksliškai pagrįsta gydymo dalis, padedanti organizmui greičiau atsigauti.

Mokslas jau nepalieka abejonių

Prieš keliolika metų dar buvo manančių, kad gydomoji mityba – tik papildoma priemonė. Šiandien tokių abejonių beveik nebeliko.

Vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio klinikinės mitybos tyrimų – EFFORT, paskelbtas prestižiniame medicinos žurnale The Lancet, – parodė, kad individualiai parinkta mitybos terapija sumažina komplikacijų skaičių, trumpina gydymo trukmę, mažina pakartotinių hospitalizacijų riziką ir net mirtingumą. Tai reiškia, kad tinkamai parinkta mityba ne tik gerina savijautą. Ji padeda išgelbėti gyvybes. Ir tai nėra pavienis tyrimas. Pastaraisiais metais paskelbta šimtai mokslinių darbų patvirtina tą pačią išvadą – organizmui būtina suteikti ne tik vaistus, bet ir visas priemones, reikalingas jam pačiam sveikti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad klinikinė mityba naudinga ne tik pacientui. Daugelis sveikatos ekonomikos tyrimų rodo, kad ji padeda mažinti komplikacijų, pakartotinių hospitalizacijų ir ilgo gydymo išlaidas. Kitaip tariant, tai viena iš nedaugelio intervencijų, kuri vienu metu gerina gydymo rezultatus ir padeda efektyviau naudoti sveikatos sistemos išteklius. Investicijos į tinkamą mitybą dažnai atsiperka ne tik geresniais gydymo rezultatais, bet ir mažesnėmis sveikatos sistemos sąnaudomis.

O kaip yra Lietuvoje?

Kai Lietuvoje pradedama kalbėti apie ligoninių maitinimą, diskusija dažnai greitai persikelia į socialinius tinklus. Pasirodo vienos ar kitos lėkštės nuotrauka. Vieni juokauja, kiti piktinasi, treti gina ligoninę.

Tačiau beveik nekalbame apie svarbiausią klausimą. Ar pacientas gauna tiek baltymų ir energijos, kiek jo organizmui reikia sveikti? Šis klausimas kur kas svarbesnis negu tai, ar sriuba atrodė patraukliai. Maistas ligoninėje neturėtų būti vertinamas vien pagal skonį ar porcijos dydį. Pirmiausia turėtume klausti, ar jis padeda žmogui greičiau pasveikti.

Džiugu, kad vis daugiau Lietuvos gydymo įstaigų sistemingai vertina pacientų nuomonę apie maitinimą ir ieško sprendimų, kaip jį gerinti. Tačiau pacientų apklausos rodo, kad maitinimas vis dar išlieka viena dažniausiai kritikuojamų gydymo įstaigų veiklos sričių.

Tai nėra priekaištas ligoninėms. Tai priminimas, kad ligoninės maistas nėra antraeilis aptarnavimo elementas. Jis yra gydymo dalis. Kiekviena papildoma diena ligoninėje dėl komplikacijų ar lėtesnio sveikimo kainuoja nepalyginamai daugiau nei kokybiškesnė klinikinė mityba. Todėl rūpinimasis paciento mityba nėra papildomos išlaidos – tai investicija į geresnius gydymo rezultatus ir efektyvesnį sveikatos sistemos darbą.

Kodėl gydymo rezultatai priklauso ne tik nuo gydytojo

Gydytojai dažnai sako, kad nėra dviejų visiškai vienodų pacientų. Net sergant ta pačia liga ir taikant tą patį gydymą vieni sveiksta greičiau, kitiems prireikia daugiau laiko, o dar kiti susiduria su komplikacijomis.

Tai lemia daugybė veiksnių – amžius, gretutinės ligos, fizinis aktyvumas, genetiniai ypatumai. Tačiau vienas svarbiausių dažnai lieka nepastebėtas – kokia buvo žmogaus mitybos būklė dar prieš prasidedant gydymui. Ar jis turėjo pakankamai jėgų kovoti su liga? Ar organizmas turėjo pakankamai baltymų ir energijos naujiems audiniams formuotis?

Todėl šiandien vis daugiau gydytojų kalba ne tik apie ligos diagnozę, bet ir apie paciento biologinį rezervą. Kuo jis didesnis, tuo daugiau galimybių organizmas turi sveikti. Būtent todėl šiuolaikinėje medicinoje vis dažniau siekiama ne tik gydyti ligą, bet ir kuo geriau paruošti pacientą gydymui.

Širdies ligos – kai silpsta ne tik širdis

Lietuvoje dažniausia mirties priežastis išlieka širdies ir kraujagyslių ligos.

Apie jų ryšį su mityba dažniausiai kalbame aiškindami, kaip išvengti infarkto ar insulto. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kas vyksta jau susirgus. Po infarkto ar širdies operacijos organizmas patiria didžiulį stresą. Širdis silpnesnė, žmogus mažiau juda, dažnai prastėja apetitas. Prasideda užburtas ratas – kuo mažiau žmogus valgo ir juda, tuo sparčiau nyksta raumenys. O kuo mažiau lieka raumenų, tuo sunkiau grįžti į įprastą gyvenimą.

Todėl šiuolaikinėje kardiologijoje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik kraujospūdžio, cholesterolio ar gliukozės kontrolei. Vis dažniau vertinama ir paciento mitybos būklė. Tai nėra papildoma paslauga – tai vis svarbesnė gydymo dalis. Vis daugiau duomenų rodo, kad pacientai, kurių mitybos būklė gera, lengviau ištveria gydymą, greičiau atgauna fizinį pajėgumą ir rečiau pakartotinai hospitalizuojami. Tai dar kartą primena, kad gydymo sėkmę lemia ne vien vaistai ar procedūros, bet ir organizmo gebėjimas atsistatyti.

Onkologijoje kiekvienas kilogramas gali būti svarbus

Bene ryškiausiai mitybos reikšmė atsiskleidžia gydant onkologines ligas.

Vėžys keičia ne tik žmogaus gyvenimą. Jis keičia visą organizmo medžiagų apykaitą. Vieni pacientai nebegali normaliai nuryti maisto, kitus vargina pykinimas, treti visiškai praranda apetitą. Kai kuriems pakinta skonis tiek, kad net mėgstamiausias maistas tampa nemalonus.

Todėl svorio kritimas dažnai prasideda dar iki gydymo. Chemoterapija ar spindulinė terapija šią problemą gali dar labiau sustiprinti. Neatsitiktinai Europos onkologų draugija (ESMO) ir Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugija (ESPEN) rekomenduoja kiekvieną onkologinį pacientą kuo anksčiau įvertinti dėl mitybos nepakankamumo rizikos. Tai svarbu ne todėl, kad pacientas priaugtų svorio. Svarbu, kad jis pajėgtų ištverti gydymą.

Geresnė mitybos būklė leidžia lengviau toleruoti chemoterapiją, sumažina komplikacijų riziką ir padidina tikimybę, kad gydymo planą pavyks įgyvendinti iki galo. Kartais didžiausias priešas būna ne vien pats navikas. Juo tampa ir progresuojantis organizmo išsekimas, kuris silpnina žmogų, mažina gydymo galimybes ir blogina gyvenimo kokybę.

Todėl šiuolaikinėje onkologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad kova su liga prasideda ne tik nuo vaistų, bet ir nuo sistemingo dėmesio paciento mitybos būklei.

Sveikata prasideda ne ligoninėje

Dažnai sakome, kad ligoninėje gydomos ligos. Tai tiesa. Tačiau sveikata kuriama gerokai anksčiau.

Ji prasideda šeimos virtuvėje, vaikų darželyje, mokyklos valgykloje, parduotuvėje, kurioje renkamės produktus, ir net valstybės sprendimuose, lemiančiuose, koks maistas tampa lengviau prieinamas žmonėms. Todėl apie mitybą neturėtume kalbėti tik tada, kai žmogus jau guli ligoninėje. Tai tema, lydinti mus visą gyvenimą.

Sveikatai palanki mityba nėra vien asmeninio pasirinkimo klausimas. Ją lemia ir aplinka – šeimos įpročiai, ugdymo įstaigų maitinimas, maisto produktų prieinamumas, jų kaina, reklama ir valstybės sprendimai. Todėl vis daugiau šalių mitybą vertina ne tik kaip individualios atsakomybės, bet ir kaip visuomenės sveikatos politikos sritį. Kuo lengviau žmonėms pasirinkti sveikatai palankų maistą, tuo daugiau galimybių išvengti ligų, o susirgus – greičiau pasveikti.

Sveikata nėra sukuriama gydytojo kabinete. Ji formuojasi ten, kur žmonės gyvena, mokosi, dirba ir priima kasdienius sprendimus. Todėl rūpinimasis mityba prasideda gerokai anksčiau, negu žmogus tampa pacientu. Būtent todėl investicijos į sveikatai palankią aplinką yra ne mažiau svarbios nei investicijos į moderniausias gydymo technologijas.

Vaikų skonio įpročiai formuojasi anksčiau, negu manome

Pirmieji gyvenimo metai yra laikas, kai formuojasi ne tik vaiko organizmas. Formuojasi ir jo skonio atmintis. Vaikas pripranta prie tam tikro saldumo, sūrumo ir riebumo. Vėliau šiuos įpročius pakeisti tampa gerokai sunkiau. Todėl kalbėdami apie vaikų mitybą iš tikrųjų kalbame ne apie vienus pietus. Kalbame apie ateinančius trisdešimt ar penkiasdešimt žmogaus gyvenimo metų.

Neatsitiktinai šiandien daugiau kaip pusė Lietuvos suaugusiųjų turi antsvorio, o maždaug kas penktas yra nutukęs. Neramina ir vaikų situacija – perteklinis kūno svoris nustatomas maždaug kas penktam vaikui ar paaugliui. Tai nėra vien estetikos klausimas. Tai būsimos širdies ir kraujagyslių ligos, 2 tipo diabetas, dalis onkologinių ligų ir trumpesnė sveiko gyvenimo trukmė. Todėl vis dažniau sakau, kad vaikų mityba yra viena pelningiausių valstybės investicijų. Jos grąža skaičiuojama ne mėnesiais, o dešimtmečiais.

Jeigu norime keisti visuomenės sveikatą, vien raginti žmones sveikiau maitintis nepakanka. Sveikiausias pasirinkimas turi tapti ir lengviausiu pasirinkimu. Tam svarbios ne tik žinios, bet ir valstybės kuriama aplinka.

Sveikesnis pasirinkimas turi būti ir lengvesnis

Dažnai sakoma, kad žmogus pats atsakingas už tai, ką deda į savo pirkinių krepšelį. Tai tiesa, tačiau tik iš dalies. Mūsų pasirinkimus lemia ne tik žinios ar valia. Juos formuoja ir aplinka – tai, kas lengviausiai prieinama, įperkama ir nuolat matoma. Jeigu sveikatai palankus maistas kainuoja brangiau negu mažos maistinės vertės produktai, daugeliui šeimų pasirinkimą lemia ne sveikatos žinios, o finansinės galimybės. Todėl socialiniai ir ekonominiai veiksniai tampa ne mažiau svarbūs už individualią atsakomybę.

Neatsitiktinai daugelyje Europos valstybių ieškoma ekonominių sprendimų, kurie skatintų sveikesnę mitybą. Vienos šalys taiko didesnius mokesčius cukrumi saldintiems gėrimams, kitos – lengvatinį PVM vaisiams, daržovėms ar kitiems sveikatai palankiems produktams. Tikslas visur tas pats – padaryti sveikesnį pasirinkimą lengvesnį ir labiau prieinamą.

Lietuvoje taip pat verta plačiau diskutuoti apie tokias priemones. Jeigu mokesčių politika gali mažinti tabako ar alkoholio vartojimą, ji gali padėti ir žmonėms dažniau rinktis sveikatai palankų maistą. Svarbiausia, kad tokie sprendimai būtų grindžiami mokslu, jų poveikio vertinimu ir ilgalaike visuomenės sveikatos nauda, o ne vien trumpalaikiais ekonominiais argumentais.

Kalbėdami apie mitybą neturėtume priešinti asmeninės atsakomybės ir valstybės vaidmens. Priešingai – šios dvi sritys papildo viena kitą. Informuotas žmogus ir sveikatai palanki aplinka kartu sukuria didžiausią galimybę ilgiau gyventi sveikai.

Senstančioje visuomenėje maistas tampa savarankiškumo klausimu

Lietuva sparčiai sensta. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių susidurs ne tik su lėtinėmis ligomis, bet ir su natūraliu raumenų masės mažėjimu – sarkopenija.

Šis procesas prasideda nepastebimai. Žmogus tampa silpnesnis, lėčiau eina, sunkiau atsikelia nuo kėdės, nebepajėgia panešti pirkinių. Po ligos vis sunkiau sugrįžta į ankstesnį gyvenimą. Kartais pakanka vos kelių savaičių gulėjimo ligoninėje, kad žmogus prarastų tiek jėgos, jog po išrašymo nebegalėtų gyventi savarankiškai. Tuomet prireikia artimųjų pagalbos, slaugos ar socialinių paslaugų.

Todėl vyresnio amžiaus žmogui pakankamas baltymų ir energijos kiekis nėra vien dietologo rekomendacija. Tai viena svarbiausių prielaidų ilgiau išlikti savarankiškam, išsaugoti fizinį pajėgumą ir gerą gyvenimo kokybę.

Sveiko amžėjimo tikslas – ne tik pridėti gyvenimo metų. Ne mažiau svarbu išsaugoti jėgas, savarankiškumą ir galimybę visavertiškai gyventi tuos metus. Todėl tinkama mityba, fizinis aktyvumas ir raumenų masės išsaugojimas tampa neatsiejama sveiko amžėjimo dalimi.

Neatsitiktinai sveiko amžėjimo strategijose vis daugiau dėmesio skiriama ne vien ligų gydymui, bet ir raumenų masės bei fizinio aktyvumo išsaugojimui. Kuo ilgiau žmogus išlieka savarankiškas, tuo geresnė jo gyvenimo kokybė ir tuo mažesnis sveikatos bei socialinės priežiūros paslaugų poreikis.

Kodėl ligoninės maistas neturėtų būti taupymo objektas?

Kartais gali atrodyti, kad geresnis maitinimas ligoninėse tik didintų išlaidas. Iš pirmo žvilgsnio taip ir yra. Tačiau verta pažvelgti plačiau.

Jeigu dėl mitybos nepakankamumo pacientas ligoninėje praleidžia keliomis dienomis ilgiau, jeigu išsivysto infekcija, prireikia pakartotinės hospitalizacijos ar ilgesnės reabilitacijos, tikroji gydymo kaina tampa gerokai didesnė. Todėl sutaupymas paciento lėkštėje neretai virsta daug didesnėmis išlaidomis kitose sveikatos sistemos grandyse.

Neatsitiktinai daugelyje valstybių klinikinė mityba šiandien vertinama kaip investicija, o ne papildomos išlaidos. Ji padeda ne tik pacientui greičiau pasveikti, bet ir efektyviau naudoti sveikatos sistemos išteklius.

Ligoninės maistas – ne vien virtuvės rūpestis

Kai kalbame apie ligoninės maitinimą, dažnai atrodo, kad tai tik virtuvės ar maisto tiekėjo atsakomybė. Iš tikrųjų tai visos daugiadalykės gydymo komandos darbas.

Gydytojas įvertina ligos poveikį organizmui. Slaugytojas dažnai pirmasis pastebi, kad pacientas nevalgo ar valgo per mažai. Dietologas padeda parinkti tinkamiausią mitybą. Artimieji gali paskatinti žmogų valgyti tuomet, kai dėl ligos dingsta apetitas. Tik veikdami kartu galime pasiekti geriausią rezultatą. Todėl džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau gydymo įstaigų stiprina klinikinės mitybos specialistų vaidmenį. Tai kryptis, kurią verta nuosekliai plėtoti.

Turime keisti požiūrį

Dažnai sakome, kad sveikata yra didžiausias žmogaus turtas. Tačiau tai turi atsispindėti ir mūsų sprendimuose.

Vertindami gydymo kokybę neturėtume klausti vien to, ar ligoninėje įsigytas naujas aparatas arba pradėtas naudoti naujas vaistas. Turėtume klausti ir kitų, ne mažiau svarbių dalykų. Ar pacientai laiku įvertinami dėl mitybos nepakankamumo rizikos? Ar jie gauna pakankamai baltymų ir energijos? Ar gydymo metu išsaugo raumenų masę ir funkcinį pajėgumą? Ar grįžta namo stipresni, negu atvyko?

Atsakymai į šiuos klausimus neretai lemia gydymo sėkmę ne mažiau negu moderniausios technologijos.

Medicina gali vis daugiau. Bet ar išnaudojame visas galimybes?

Per pastaruosius kelis dešimtmečius medicina padarė milžinišką pažangą. Šiandien galime persodinti organus, pakeisti sąnarius, taikyti genų terapiją, gydyti ligas, kurios dar visai neseniai buvo laikomos nepagydomomis. Dirbtinis intelektas padeda tiksliau nustatyti diagnozes, o robotinės technologijos leidžia atlikti operacijas, apie kurias anksčiau buvo galima tik svajoti.

Tačiau kartu vis aiškiau matome ir kitą tiesą. Net pažangiausios technologijos negali pakeisti to, ką žmogaus organizmas turi padaryti pats. Nė vienas vaistas nesugydys žaizdos, jeigu organizmui trūksta medžiagų naujiems audiniams formuotis. Nė viena operacija negrąžins jėgų, jeigu po jos žmogus neteks didelės dalies raumenų masės. Nė moderniausias gydymas nebus toks veiksmingas, jeigu organizmas neturės iš ko atkurti savo jėgų.

Todėl vis dažniau sakoma, kad gydome ne tik ligą – gydome žmogų. O žmogui reikia ne tik recepto. Jam reikia ir visų sąlygų sveikti.

Sveikata – ne vien gydytojų atsakomybė

Kai kalbame apie mitybą, dažnai ieškome vieno atsakingo. Ar tai gydytojas? Dietologas? Ligoninės virtuvė? Sveikatos apsaugos ministerija?

Iš tikrųjų atsakymas gerokai platesnis. Sveikata kuriama bendromis pastangomis. Ji prasideda šeimoje, tęsiasi mokykloje, formuojama darbo vietoje ir bendruomenėje. Tik tuomet, kai to nepakanka, į pagalbą ateina sveikatos priežiūros sistema.

Todėl kiekvienas sprendimas – nuo vaikų maitinimo darželyje iki ligoninės valgiaraščio ar mokesčių politikos – anksčiau ar vėliau tampa sveikatos politikos dalimi. Neatsitiktinai vis dažniau kalbame apie principą „Sveikata visose politikose“. Sveikata nėra vien sveikatos sistemos rūpestis – ji kuriama kiekviename visuomenės sektoriuje.

Tikrasis gydymo tikslas

Ilgą laiką medicinos sėkmę vertinome labai paprastai – ar žmogus išgyveno? Šiandien to jau nebeužtenka. Svarbu, kaip žmogus gyvens toliau. Ar galės grįžti į darbą? Ar galės savarankiškai apsitarnauti? Ar galės apkabinti anūkus, nueiti pasivaikščioti, keliauti ir džiaugtis kasdieniu gyvenimu?

Kitaip tariant, mums svarbu ne tik pridėti gyvenimo metų. Ne mažiau svarbu pridėti gyvenimo tiems metams.

Štai kodėl tinkamas organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis nėra dar viena gydymo detalė. Tai vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek visaverčio gyvenimo žmogus galės susigrąžinti po ligos.

Ko turėtume siekti Lietuvoje?

Esu įsitikinęs, kad atėjo metas keisti požiūrį.

Turėtume siekti, kad kiekvienam į ligoninę paguldomam pacientui būtų ne tik išmatuotas kraujospūdis, pulsas ar temperatūra, bet ir įvertinta mitybos būklė bei mitybos nepakankamumo rizika. Kad klinikinė mityba būtų laikoma tokia pat svarbia gydymo dalimi kaip vaistai, operacija ar reabilitacija. Kad dietologai taptų visaverčiais daugiadalykės komandos nariais. Kad ligoninių maistas būtų vertinamas ne tik pagal kainą ar išvaizdą, bet pirmiausia pagal tai, ar jis padeda pacientui greičiau pasveikti.

Ir pagaliau – kad apie sveikatai palankią mitybą daugiau galvotume ne tik susirgę, bet ir tada, kai dar esame sveiki. Tai būtų viena išmintingiausių investicijų į Lietuvos ateitį.

Pabaigai

Per daugelį darbo sveikatos srityje metų ne kartą įsitikinau, kad didžiausią poveikį dažnai turi ne patys sudėtingiausi sprendimai. Kartais viskas prasideda nuo labai paprasto klausimo – ar žmogaus organizmas turi iš ko sveikti?

Jeigu atsakymas neigiamas, net ir pažangiausias gydymas susiduria su ribomis. Jeigu atsakymas teigiamas, organizmas tampa stipriausiu gydytojo sąjungininku.

Todėl norėčiau, kad ateityje, kalbėdami apie gydymo kokybę, prisimintume vieną paprastą dalyką. Paciento lėkštė kartais gali būti ne mažiau svarbi už receptų knygelę. Joje slypi ne tik maistas. Joje slypi jėgos atsistoti, greičiau pasveikti, sugrįžti į šeimą, darbą ir visavertį gyvenimą.

Šiuolaikinė medicina gali labai daug. Tačiau jos sėkmę lemia ne vien vaistai, operacijos ar pažangiausios technologijos. Ji priklauso ir nuo to, ar organizmas gauna viską, ko reikia sveikti. Todėl tinkama mityba nėra gydymo priedas – daugeliu atvejų ji yra viena svarbiausių sėkmingo gydymo sąlygų.

Kartais kelias į pasveikimą prasideda ne nuo naujo vaisto ar sudėtingiausios technologijos. Jis prasideda nuo pirmojo tinkamai pasirinkto kąsnio.