Spaudos centras
Spaudos centras
2026 m. rugpjūčio 12 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Pastarosiomis dienomis diskutuojama apie sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio iškeltą ligoninių vaistinių idėją. Tačiau tai ne vienintelė vaistų prieinamumo tema, kuri pastaruoju metu keliama Lietuvoje. Seime jau ne kartą svarstytas ir kitas pasiūlymas – įteisinti mobiliąsias, arba išvažiuojamąsias, vaistines.
Idėja iš pirmo žvilgsnio labai patraukli: jeigu atokesnėje vietovėje gyvenančiam žmogui sunku pasiekti vaistinę, gal vaistinė turėtų atvažiuoti pas žmogų?
Juolab kad kalbame ne apie naują teorinį sumanymą. 2024 m. Vyriausybė iš esmės pritarė Farmacijos įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo buvo siūloma įteisinti išvažiuojamąsias vaistinės paslaugas, nors kartu pasiūlė projektą tikslinti. Vėliau Vyriausybės pozicija pasikeitė – 2025 m. rengiant naują išvadą jau buvo siūloma projektui nepritarti.
Kas pasikeitė? Ar išnyko problema? Ar atsirado geresnių jos sprendimo būdų? O gal tiesiog skirtingai vertiname, kokią problemą mobilioji vaistinė apskritai turėtų išspręsti?
Man atrodo, kad apie tai verta kalbėti būtent dabar. Diskusijos apie ligoninių ir mobiliąsias vaistines turi vieną bendrą bruožą – mes labai greitai pradedame diskutuoti apie sprendimo formą, dar tiksliai nesutarę, kokią paciento problemą norime išspręsti.
Problema egzistuoja. Bet kokia ji?
Valstybės kontrolė dar 2023 m., atlikusi vaistų prieinamumo auditą, konstatavo, kad trūksta veiksmingesnių priemonių fiziniam vaistų prieinamumui gerinti. Auditoriai rekomendavo SAM kartu su socialinės apsaugos specialistais, ekspertais ir socialiniais partneriais įvertinti alternatyvias fizinio vaistų prieinamumo priemones, ypač regionuose. Šios rekomendacijos įgyvendinimo stebėsena tebevyksta.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vyriausybės pateiktuose duomenyse nurodoma, kad Lietuvos vaistinių tinklas, vertinant tarptautiniu mastu, yra labai tankus. 2023 m. 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje teko 47 vaistinės, ES vidurkis buvo 32, o EBPO – 28. 2025 m. liepą Lietuvoje veikė 1241 visuomenės vaistinė. Pirminiais Vilniaus universiteto tyrimo duomenimis, vidutinis atstumas iki vaistinės, vertinant pagal Lietuvos pašto kodus, siekė 2,3 km, nors Ignalinos rajone vidutinis atstumas buvo gerokai didesnis – 10,1 km.
Ar tai reiškia, kad problemos nėra? Manau, ne.
Nacionalinis vidurkis neparodo, kaip vaistinė pasiekiama konkrečiam žmogui.
Dešimt kilometrų iki vaistinės vairuojančiam žmogui gali būti nedidelis atstumas. Tačiau vienišam vyresnio amžiaus žmogui, neturinčiam automobilio ir gyvenančiam vietovėje, kur retai kursuoja viešasis transportas, tie patys dešimt kilometrų gali tapti rimta kliūtimi.
Todėl mums pirmiausia reikėtų ne dar vieno bendro Lietuvos vaistinių skaičiaus, o realaus farmacinės paslaugos prieinamumo žemėlapio. Kur yra vadinamosios baltosios zonos? Kiek jose gyvena žmonių? Kiek jų yra vyresnio amžiaus ar riboto mobilumo? Kiek reguliariai vartoja receptinius vaistus? Ar jie turi realią galimybę pasiekti vaistinę?
Tik tada galime racionaliai rinktis priemonę.
Vaistinė ant ratų – ne vienintelė alternatyva
Jeigu nustatome, kad konkrečioje vietovėje žmogui sunku gauti vaistų, dar nereiškia, kad vienintelis atsakymas yra specialiai įrengtas automobilis su vaistininku.
Vienoje vietovėje geriausias sprendimas gali būti mobilioji vaistinė. Kitoje – vaistų pristatymas į namus. Trečioje – geresnis transportas iki esamos vaistinės. Dar kitur – nuotolinės farmacinės paslaugos derinimas su vaistų pristatymu ar socialine pagalba.
Todėl pirmiausia turėtume lyginti ne idėjas, o jų gebėjimą išspręsti konkretaus žmogaus problemą.
Tikslas juk nėra turėti mobiliąją vaistinę. Tikslas – kad žmogus laiku gautų jam reikalingą vaistą ir profesionalią farmacinę pagalbą.
Tai svarbus skirtumas.
Ar galime netyčia pabloginti padėtį?
Svarstydami naują paslaugą turime vertinti ne tik jos naudą, bet ir galimą šalutinį poveikį.
Jeigu mobilioji vaistinė pradėtų reguliariai aptarnauti teritoriją, kurioje dar veikia nedidelė stacionari vaistinė, dalis jos pacientų gali persikelti į mobiliąją. Jeigu dėl to vietos vaistinė taptų ekonomiškai neperspektyvi ir užsidarytų, galėtume sulaukti paradoksalaus rezultato: priemonė, skirta prieinamumui didinti, ilgainiui jį sumažintų.
Vyriausybės išvadoje ši rizika taip pat minima argumentuojant, kad išvažiuojamoji paslauga galėtų paveikti esamų vaistinių veiklos tvarumą.
Todėl mobilioji vaistinė neturėtų tapti tiesiog dar vienu komerciniu formatu. Jeigu tokia paslauga reikalinga, jos paskirtis turėtų būti labai aiški – užpildyti tas prieinamumo spragas, kurių esamas vaistinių tinklas ir kitos priemonės neišsprendžia.
O kiek tai kainuos?
Šio klausimo sveikatos politikoje kartais vengiame, nors jis nėra nei ciniškas, nei „buhalterinis“.
Sveikatos sistemos pinigai, specialistų darbo laikas ir infrastruktūra yra riboti. Tai, ką skiriame vienai priemonei, tuo pačiu metu nebegalime skirti kitai.
Ekonomikoje tai vadinama alternatyviosiomis sąnaudomis (angl. opportunity cost). Sąvoka gali skambėti teoriškai, tačiau jos prasmė labai praktiška: pasirinkdami vieną sprendimą kartu atsisakome galimybės tuos pačius išteklius panaudoti kitam.
Todėl neužtenka įrodyti, kad mobilioji vaistinė būtų naudinga. Reikia klausti ir kitaip:
Ar už tuos pačius pinigus tai pačiai žmonių grupei negalėtume suteikti dar geresnės paslaugos kitu būdu?
Gal efektyviau būtų organizuoti vaistų pristatymą? Gal padėti pažeidžiamiems žmonėms nuvykti iki esamos vaistinės? Gal tam tikrose teritorijose subsidijuoti jau veikiančios vaistinės paslaugą?
Tai nėra argumentas prieš mobiliąsias vaistines. Tai argumentas už racionalų pasirinkimą.
Gal verta ne ginčytis, o išbandyti?
Manau, kategoriškas „už“ arba „prieš“ šiuo atveju nėra pats produktyviausias kelias.
Jeigu duomenys parodytų konkrečias vietoves, kuriose esamos priemonės neveikia, racionalus sprendimas galėtų būti ribotas mobiliųjų vaistinių pilotinis projektas keliuose skirtingo tipo regionuose.
Tačiau dar prieš jam prasidedant reikėtų susitarti, kaip vertinsime rezultatą. Ne kiek kilometrų nuvažiavo automobilis ir ne kiek kartų jis sustojo, o kiek žmonių, kurie anksčiau turėjo realią prieinamumo problemą, gavo reikalingus vaistus; kiek kainavo vieno žmogaus aptarnavimas; ar pagerėjo gydymo tęstinumas; ar paslauga pasiekė būtent tuos žmones, kuriems jos labiausiai reikėjo; ir ar dėl jos nenukentėjo jau veikiančios vietos vaistinės.
Tada po metų galėtume diskutuoti remdamiesi duomenimis, o ne nuojautomis.
Bet gal diskutuojame apie per siaurą klausimą?
Per trumpą laiką viešojoje erdvėje pradėjome kalbėti apie ligoninių vaistines ir mobiliąsias vaistines. Vienu atveju klausiame – kam turi priklausyti vaistinė? Kitu – kur ir kokia forma ji turi veikti?
Abu klausimai verti diskusijos. Tačiau gal svarbiausias klausimas yra dar kitas:
Kokios farmacinės paslaugos šiandien reikia žmogui?
Juk vaistas nėra paprasta prekė, o vaistinė – ne vien vieta, kurioje pasiimama vaistų dėžutė.
Senstant visuomenei, daugėjant lėtinių ligų ir žmonių, vienu metu vartojančių daug skirtingų vaistų, vis svarbesni tampa vaistų sąveikos, jų dubliavimas, tinkamas vartojimas, gydymo režimo laikymasis ir profesionali konsultacija.
Todėl diskusija apie tai, kokių vaistinių Lietuvai reikia, neišvengiamai atveda prie, mano manymu, dar svarbesnio klausimo:
Kokio vaistininko mums reikia XXI amžiaus Lietuvos sveikatos sistemoje?
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius Čaplinskas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys
Mob. 0 610 20 146
El. p. [email protected]t
