Seimo nario V. Juozapaičio pranešimas: kultūros negalima įrėminti – ji gimsta laisvėje

2025 m. birželio 30 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Kultūra – tai ne sąrašas, ne projektas, ne priemonė programiniame dokumente. Kultūra – tai valstybės siela ir tautos garbė. O siela, kaip ir garbė, negali būti formalizuota, įteisinta ar pavaldi. Ji gali būti tik išgyvenama.

Šiandien vis dažniau kalbame apie kultūros vaidmenį valstybės gynyboje ir reikšmę visuomenės atsparumui stiprinti. Tai sveikintina kryptis – juk būtent per kultūrą formuojasi mūsų vertybinis stuburas, tautos atmintis, kritinis mąstymas. Tačiau pavojus slypi ten, kur šis požiūris tampa pernelyg schematiškas, kai kultūrai bandoma primesti funkciją, kai ji redukuojama iki informacinės priemonės, ar, dar blogiau, – iki strateginio įrankio.

Kultūra nėra instrumentas. Ji – organizmas. Ji nepriima komandų, bet reaguoja į laiką, kvėpuoja, atsispiria, atsinaujina. Tai ne propagandos priemonė, o laisvės forma – kaip tik todėl ji ir yra tikrojo atsparumo šaltinis.

Kultūros ministras šiandien siūlo kurti Lietuvos kultūros kanoną. Idėja, regis, iš pirmo žvilgsnio patraukli – kultūros sąvadas, nuolat atnaujinamas, pagrįstas ekspertų nuomone, skirtas švietimui. Tačiau įsiklausykime: kas tie ekspertai? Kas spręs, ką verta įtraukti, o ką ne? Ar ši „atranka“ nevirs politinio patogumo filtru? Ar tai nebus bandymas standartizuoti tai, kas savo esme yra daugialypė, nevienalytė ir kaskart iš naujo gimstanti?

Būtent čia glūdi pavojus – kanonas ne jungia, o atskiria. Ne įkvepia, o atriboja. Ne stiprina atsparumą, o kuria įtampas. Jau pats bandymas jį sudaryti taps ginčų objektu – juk kultūra nėra ir negali būti vienareikšmiškai „teisinga“. Kiekvienas bandymas ją formalizuoti, ypač politiniu būdu, gresia tapti pažeidimu Konstitucijos 42 straipsnio, kuris aiškiai sako: „Kultūra, mokslas ir dėstymas yra laisvi.“

Kultūra įgyja reikšmę ne tada, kai ją įrašome į sąvadus, o tada, kai leidžiame jai veikti – regionuose, bendruomenėse, mokyklose, jaunų menininkų dirbtuvėse, nepriklausomose scenose. Ne per paminklų skaičių, o per žmonių savivoką, gebėjimą atpažinti melą, priešintis bukumui, apginti savo balsą.

Tik kultūra ugdo kritinę savimonę. Tik kultūra suteikia bendrystės patirtį, kuri sujungia į tautą, o ne į minią. Tik kultūra gali iš tikrųjų sustiprinti mūsų atsparumą – ne per lozungus, o per gilų tapatybės pajautimą.

Ministras teigia, kad informacinio atsparumo idėja buvo jo pradinė mintis, kuri šiandien esą sulaukia visuotinio pritarimo. Gerai, kad vizijos plinta – tačiau reikia priminti, kad kalbėti apie kultūrą, kaip strateginį atsparumo šaltinį, pradėjome gerokai anksčiau. Ir ne tam, kad pasisavintume nuopelnus, o tam, kad primintume – ši idėja remiasi ne schema, o pasitikėjimu žmogaus laisve ir kūryba.

Jei kultūra bus vertinama tik pagal jos „naudą“ – ar tai neprimena pavojingo grįžimo prie vertinimų, būdingų nelaisvoms sistemoms? Jei finansavimas priklausys nuo to, kiek kūrėjas lojalus, o ne nuo to, kiek jo kūrinys gilus – kur tai veda?

Atsparumas prasideda ne nuo kultūros selekcijos, o nuo jos palaikymo. Ne nuo sąrašų, o nuo pasitikėjimo. Nuo sprendimo finansuoti ne patogius, o drąsius. Ne reprezentacinius, o gyvus. Ne tuos, kurie tik pakartoja „teisingą žinią“, o tuos, kurie kelia klausimus.

Tad jei norime iš tikrųjų stiprios valstybės, paklauskime:

– Ar kultūros darbuotojai regionuose jaučiasi vertinami?

– Ar švietimo sistema ugdo kritinį mąstymą, o ne vien egzaminų atsakymus?

– Ar kultūra – įtraukta, gyva ir savarankiška, ar centralizuota, sureikšminta tik tuomet, kai ją galima panaudoti?

Tik į šiuos klausimus atsakę sąžiningai galėsime kalbėti apie tikrą kultūros galią. Ir tik tada ji taps tuo, kuo iš tiesų yra – ne ideologiniu ruporu, o balsu, kuris kyla iš tautos vidinės sąmonės.

Kultūra nėra dekoracija prie valstybės – ji yra valstybės stuburas. Nematomas, bet laikantis viską. Ji yra mūsų siela – o sielos nei vienas žmogus, nei viena partija, nei viena ministerija neturi teisės įrėminti.

Nes tik laisvoje kultūroje užauga atspari tauta. Tik tada žinome, ką giname – kai žinome, kas esame.