Spaudos centras
Spaudos centras
2025 m. rugpjūčio 20 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Lietuvą purtanti vyriausybės krizė nėra vien dar vienas epizodas mūsų demokratinėje istorijoje. Tai nėra eilinis valdžios pasikeitimas ar „politinis šou“. Ši krizė parodė giluminius mūsų sistemos defektus – pasitikėjimo trūkumą, vertybinio stuburo trapumą ir pavojingą polinkį painioti valstybės interesus su asmeninių ambicijų žaidimais.
Krizės epicentre slypi ne tik politikų tarpusavio rietenos. Čia matome ir kur kas pavojingesnius dalykus – prorusiškų naratyvų bandymus įsitvirtinti, kriminalinės politikos šešėlius bei neapykantos ideologijų aidus. Tai jau nėra tik vidaus politikos „virtuvė“. Tai klausimas, kuris tiesiogiai susijęs su mūsų valstybės ateitimi, saugumu ir sąjungininkų pasitikėjimu Lietuva.
Šiandien gyvename geopolitinės audros epicentre. Karas Ukrainoje nesibaigia, o kremlius kiekvieną mūsų neapibrėžtumą paverčia propagandos šūviu. Bet kokia vyriausybės krizė tampa patogia proga skleisti abejones esą Lietuva silpna, susiskaldžiusi, nepajėgi apsispręsti dėl savo kelio.
Būtent šioje sumaištyje pavojingai ima rastis kriminalinės koalicijos požymiai. Kai valdžios formavimas ima kvepėti ne atsakomybe, o turgaus sandėriais, kai politiniuose deriniuose atsiranda veikėjų, kurių reputaciją lydi šešėliai – tai jau ne demokratija, o farsas. Lietuva neturi teisės žaisti su kriminalinės įtakos politika. Nes valstybė, į kurią įsismelkia šešėliai, tampa pažeidžiama iš vidaus dar greičiau nei nuo išorės atakų.
Ne mažiau rimtai turime vertinti ir antisemitizmo klausimą. Lietuvoje jau turime precedentą, kai Konstitucinis Teismas yra pripažinęs asmenis antisemitizmo skleidėjais. Jei tokie žmonės pakartotinai atsiduria valdžios struktūrose – tai ne tik mūsų moralinė gėda. Tai siunčia itin pavojingą signalą mūsų strateginiams partneriams Vakaruose. Partneriams, kurie nuoširdžiai remia Lietuvą, Ukrainą, Baltijos regiono saugumą. Partneriams, kuriems antisemitizmas – tai ne „nuomonės įvairovė“, o raudonoji linija. Tokia situacija tiesiogiai kenkia mūsų tarptautiniam autoritetui ir silpnina sąjungininkų pasitikėjimą mūsų politine branda.
Prorusiška grėsmė slypi ne tik atvirai skleidžiamoje propagandoje, bet ir politikoje, kuri bando sumenkinti mūsų principus. Kai politikai ima abejoti sankcijų būtinybe rusijai ir Baltarusijai, kai jie skleidžia rusofašistams palankią retoriką ar kalba apie tariamą „neutralumą“, tai nėra nuomonės įvairovė – tai tiesioginė kremliaus darbotvarkės sklaida. Tokia pozicija iš vidaus ardo mūsų valstybės atsparumą, kelia grėsmę jau minėtam sąjungininkų pasitikėjimui ir siunčia pavojingą signalą agresoriui, kad Lietuvoje esama valios spragų, kurias galima išnaudoti.
Todėl turime aiškiai pasakyti: naujoje Vyriausybėje neturi būti vietos nei kriminalinės įtakos nešiotojams, nei prorusiškų naratyvų platintojams, nei antisemitizmo skleidėjams. Nes čia ne skonio ar įvairovės klausimas. Čia mūsų nacionalinio saugumo linija.
Bet kova su šiomis grėsmėmis nėra vien politikų užduotis. Tai yra visos tautos brandos egzaminas. Jei norime būti atsparūs, turime turėti stiprų pamatą tiesai. O tas pamatas – kultūra. Kultūra, kuri išmoko kritiškai mąstyti, atskirti tiesą nuo melo. Kultūra, kuri padeda suvokti kas esame, kur einame ir kodėl neverta tikėti pigiais pažadais.
Kultūra – tai mūsų nematomas gynybinis skydas. Ji saugo mus ne prasčiau nei moderniausia ginkluotė. Ji padeda nepasiduoti pigiai propagandai ir neapykantos nuodams. Investicijos į kultūrą, švietimą, istorijos atmintį yra strateginis valstybės saugumo klausimas.
Todėl šiandieninė vyriausybės krizė turi tapti pamoka. Ginčytis demokratijoje normalu, bet kai ginčas virsta kriminalinių sandėrių šešėliu, kai valdžios koridoriuose ima šmėžuoti prorusiški naratyvai ar Konstitucinio Teismo pripažinti antisemitai, tai jau nebe politika. Tai – grėsmė valstybei.
Lietuva šiandien stovi kryžkelėje: viena kryptis – į susiskaldymą, kriminalinę politikos degradaciją, neapykantos ideologijų atgarsius, kita kryptis – į brandžią, kultūriškai stiprią, atsparią visuomenę, kuri moka pasakoti savo istoriją ir saugoti savo laisvę.
Viena aišku: mes neturime prabangos rinktis klaidingai.