Spaudos centras
Spaudos centras
2025 m. rugsėjo 25 d. Briuselyje vyko renginiai, skirti YIVO žydų tyrimų instituto įkūrimo šimtmečiui paminėti. Tai įgalino mokslininkus, politikus, visuomenės atstovus aptarti žydų kultūros paveldo fenomeną, jo svarbą Europai ir Lietuvai bei YIVO palikimo reikšmę šiandien.
YIVO fenomenas ir istorinis vaidmuo
1925 m. Vilniuje įsteigtas YIVO (Yidisher Visnshaftlekher Institut) tapo pasauliniu jidiš kultūros ir žydų istorijos tyrimų centru. Nors institutas gimė kaip nedidelė iniciatyva, jis greitai tapo neatsiejama Vilniaus – tuomet vadinto „Šiaurės Jeruzale“ – tapatybės dalimi. „Fenomenalu yra tai, kad tai yra viena iš nedaugelio Vilniuje tarpukariu įkurtų institucijų, kuri tęsia savo veiklą šiandien. Tuo tarpu absoliuti dauguma buvo sunaikinta“, – akcentavo istorikė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.
Mintis steigti institutą kilo Berlyne, tačiau idėja tapo realybe Vilniuje. „Vilnius buvo žydų kultūros centras, bet tai nereiškia, kad tarpukariu buvo taip lengva įkurti tokią bendruomenę. Čia buvo svarbus žydų intelektualų židinys, kuomet iškilo šio instituto idėja, ir vilniečiai buvo pasiryžę įveikti visus iššūkius, kad jį įsteigtų. Po kelių metų jau buvo sunkiai įsivaizduojama, kad YIVO galėjo būti kažkur kitur, o ne Vilniuje“, – sakė L. Lempertienė.
YIVO veikla turėjo lemiamą įtaką žydų kultūros ir švietimo plėtrai: čia kaupti rankraščiai, religinio turinio paveldas, vadovėliai jidiš kalba, periodika, liaudies kūrybos dokumentai, tautosakos įrašai. Šie šaltiniai formavo masyvą, kurio palikimas šiandien saugomas ir Vilniuje, ir Niujorke, taip pat ir Buenos Airėse.
Paveldas, išgyvenęs Holokaustą
Holokausto metais nacių režimas buvo pasiryžęs sunaikinti jidiš kultūrą. Tačiau tai, kas vertinga, vokiečiai buvo pasiryžę išsigabenti, o atsirinkti nesugebėjo. Per tai dalį to lobino pavyko išsaugoti neišvežtą.
Dalis YIVO dokumentų ir rankraščių buvo slapstomi pačių žydų Vilniaus gete, o vėliau, jau ir sovietmečiu - drąsių žmonių, tokių kaip Antanas Ulpis, kurie gelbėjo šį paveldą, slėpdami jį Šv. Jurgio bažnyčios požemiuose ar vargonų dumplėse. O toji medžiagos dalis, kurią suspėta išgabenti į Vokietiją, sudėtingais keliais pasiekė Niujorką. Ten jau buvo pradėjusi koncentruotis ir plėstis YIVO filialo veikla. Nuo 1947 m. YIVO tapo pasauliniu centru, vienijančiu mokslininkus ir jidiš kultūros tyrėjus.
Vilnius, YIVO gimtinė, tebeišlieka ypatinga vieta šios institucijos istorijoje. Kaip jau minėta,čia išsaugota jo paveldo dalis. Šiandien YIVO dokumentų galima rasti Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. YIVO atminimas puoselėjamas ir tarptautiniu mastu – bendradarbiaujant su mokslininkais Niujorke ir Buenos Airėse.
Paminėjimo akcentai
Briuselyje vykusiame minėjime pavyko įvairiapusiškai atskleisti YIVO reikšmę europinei kultūrai bei istorinės atminties politikai. Diskusijose, vykusiose simpoziume EP, buvo pabrėžta, kad žydų paveldas yra neatsiejama Europos istorijos dalis bei dokumentai, kaip ir žmonės, kartais „išgyvena“ likdami nesunaikinti, o jų atradimas tampa simboliniu teisingumo atstatymu.
Juk demokratinės Europos užduotis – ne tik saugoti, bet ir aktualizuoti kultūros paveldą. Visuose pristatymuose driekėsi pagrindinė mintis: konstruojant ateitį, būtina atsispirti į praeitį. YIVO instituto Niujorke direktorius Jonathan Brent priminė ir teigė: jidiš kultūra buvo nacių sunaikinta iš pat pamatų, ne tik žmonės, bet ir paveldas; šiandien jį sugrąžinti į Europos gyvenimą tiesiog nebėra kam, gyvų žmonių bendruomenės tiesiog nelikę. O paveldas išskirtinai turtingas. Nors daug objektų negrįžtamai sunaikinta, bet YIVO sukaupta milijonai jų, reikšmingų; jie skaitmenizuojami, jais dalijamasi,- ir su Lietuvos mokyklomis, beje. Emanuelis Zingeris antrino: toji kultūra buvo sugriauta ir antrąkart, kai sovietai užgniaužė net ir prisiminimus apie ją. Lara Lempertienė apžvelgė - ir kaip herojiškai Antrojo pasaulinio karo metu buvo gelbėjami ne tik žmonės, bet ir kultūrinis paveldas, ir ką vis dėlto pavyksta nuveikti mūsų laikų Lietuvoje.
Popietę paminėjimas tęsėsi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Visų nuotaiką praskaidrino muzika. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos ir Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėjai (Iveta Kalkauskaitė (mecosopranas), Paulius Kaminskas (baritonas), Kasparas Šerpytis (violončelė), Dominykas Šimonis (klavišiniai))atliko koncertinę programą „Žydų muzikos spalvos: nuo Lietuvos iki Brodvėjaus“.
Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, renginyje dalyvavęs kaip vienas iš iniciatorių, pabrėžė: „YIVO istorija – tai liudijimas, kad net žūčiai pasmerktas paveldas gali būti išgelbėtas. Dokumentai, kaip ir žmonės, sugeba „pasirodyti“ tada, kai jų labiausiai reikia. Europa turi nebijoti savo praeities – joje slypi ne tik demokratijos pamatai, bet ir totalitarizmo siaubai. Mūsų pareiga – atrasti ir brandinti gėrio grūdą, išlikusį net sunkiausiais laikais.“
YIVO šimtmečio paminėjimų tęstinumas
2025-ieji paženklinti daugybe renginių, skirtų YIVO šimtmečiui. Ši iniciatyva įtraukė ne tik Lietuvą, bet ir Niujorką, Buenos Aires, kitas pasaulio bendruomenes, susijusias su žydų istorijos tyrinėjimais. YIVO renginiai, panašūs į čia aprašytąjį, šiemet dar vyks Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Afrikoje.