Spaudos centras
Spaudos centras
5 minutės – daug ar mažai? Tiek laiko išlaikyti žiūrovo dėmesį internete – nelengva. Mažai, jeigu per jas nori ir išplėtoti personažus, ir sukurti intrigą, ir priversti nusikvatoti, ir papasakoti istoriją. Regis, režisieriui Jonui Trukanui tai pavyko su nauju, Lietuvoje dar nematytu komišku serialu – „Parduotuvinio romano“ serijos renka šimtus tūkstančių peržiūrų. Netikėtas prekybos tinklo IKI sprendimas sukurti serialą atnešė ir kokybiško turinio žiūrovams, ir vertingų pamokų pačiam režisieriui.
– Jūsų kurtas pirmasis lietuviškas siaubo filmas „Rūpintojėlis“ parodė, kad mėgstate eiti nepramintais keliais. Kaip reagavote išgirdęs IKI pasiūlymą: „Nekurkime reklamos, padarykime serialą parduotuvėje“?
–Video reklama man jau gerai pažįstama, tuo užsiimu 14 metų. Aišku, kiekvienas projektas – skirtingas (tas labiausiai ir žavi), reikalauja kitokio priėjimo, kitokių techninių sprendimų, bet iš esmės veikimo žemėlapis aiškus. Tačiau su „Parduotuviniu romanu“ labai greitai reikėjo pakeisti tą pažįstamą mąstymą, projekto apimtis visiškai kitokia, visiškai kitokie ir sprendimai, čia kuriamas pramoginis turinys. Kai visa tai supratau, pasidarė tik dar įdomiau.
– Tai pirmasis toks projektas Lietuvoje – prekės ženklas kuria visavertį, kokybišką mini-serialą. Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai?
– Apimtis ir tęstinumas. Kiekviena serija privalo turėti esminius taškus, kurie išlaikytų žmones, juolab, kad serialas rodomas internete. Nors epizodo trukmė yra tik 5 minutės, tačiau per jas turime neprarasti žiūrovų. Kita vertus, į jas sutalpinti reikia daug. Čia jau ir scenaristų nuopelnas parašyti scenarijų taip, kad užtektų laiko tiek sudominti, įtraukti žmones, tiek elementariems juokeliams, bet kartu ir pasakotume istoriją, kuri visgi yra emocinis pagrindinis. Žiūrovai turi bent kažkiek susitapatinti su personažais, jų problemomis. Tad tikriausiai būtent tą ryšį per 5 minučių seriją sukurti, išlaikyti balansą tarp istorijos pasakojimo bei pastovaus dėmesio išlaikymo ir buvo sudėtingiausia.
– Kaip pavyko parduotuvę paversti filmavimo aikštele?
– Parduotuvėje filmuojame tikrai ne pirmą kartą, tad darbo specifika – gana aiški. Juolab, ir su IKI dirbu jau gana ilgai, tai ir Pilaitės IKI kampai bei užkaboriai gerai pažįstami. Bet erdvė diktuoja tam tikrus apribojimus – kiekvieną prekę privalome grąžinti į jos vietą, filmavome tik ne darbo metu, nuo 22 iki 8 valandos. O jau nuo 7 val. parduotuvė bunda – kraunamos prekės, renkasi darbuotojai. Bandėme susiderinti – kad ir nufilmuotume, ir parduotuvė būtų paruošta pirkėjams.
– Esate žinomas kaip siaubo ir siaubo komedijų kūrėjas. Koks jausmas buvo realiai įgyvendinti stereotipą – pomidorų padažą pirmojoje serijoje paversti „krauju“?
– Šitos scenos man pačios smagiausios! Tiek dėl formato, tiek dėl dėmesio išlaikymo paprastas situacijas mes privalome dramatizuoti „iki negalėjimo“ – tik taip gauname norimą efektą. Aš visada galvojau, kad siaubas ir komedija emocinėje skalėje yra labai arti vienas kito – juokas ir baimė yra ekstremalios emocijos, kurios kartais gali labai gerai keisti viena kitą.
– Iš kiekvieno projekto išsinešame naujas pamokas. Ko jūs išmokote iš šio?
– Apie ką gan dažnai galvoju – būna, kad ant lapo parašytas juokelis atrodo smagiai, bet kartais tiesiog nesuveikia ekrane. Vienas šio projektų įdomiausių atradimų yra būtent tai – ką daryti tada? Juk turėjo būti juokinga, bet nėra. Greitai reaguoti į tokias situacijas ir sugalvoti, kaip pasukti ar pakeisti, kad jos visgi suveiktų, ir buvo didžiausia pamoka.