„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) skandinavistikos studijų programos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų ir kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius dalykus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.
Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis
VU Filologijos fakultete skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad terminas „Skandinavija“ nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Tačiau ji nėra Skandinavijos šalis ir neįeina į šį geografinį regioną.
„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip apie regiono dalį, geriausia vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. „Erasmus“ stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, ir aš atsakydavau, kad skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis: Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier), ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.
VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys yra reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug didesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia.“ O kalbėdamas apie aukštą švietimo kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“
Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia pusiausvyros gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius dalykus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip skandinavistikos studijų absolventas vertina Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.
Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?
Nors drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją, J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto prisipažįsta, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.
„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu metu stengiamasi plačiai domėtis viena kalba bei kultūra, o paskui dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėję nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandydami sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.
Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgstamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų, iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.
Šv. Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija
Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus ketverius metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, bet jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį, tai būtų šv. Liucijos dienos minėjimas.
Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo metu Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos įvaizdis, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-osios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, su ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusių berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“, – pasakoja J. Kodoras ir priduria, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiu metų laikotarpiu, kad netrukus vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.
„Niekada iki tol nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo kalėdiniam stebuklui“, – prisimena Jokūbas ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje šventėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio, anksti temstančių vakarų ir įsikvėpti šviesos.
„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien kalbos studijos, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti net ir pabaigus studijas“, – sako absolventas.
Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams atrodančias keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistrantūros studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, tokiomis kaip savanorystė kino festivaliuose.
