Sovietų padarytos skriaudos ištaisymas: išsaugoti senąsias Šnipiškių žydų kapines

Rabinas Šolom Krinsky

Prieš trisdešimt šešerius metus Lietuva patraukė viso pasaulio dėmesį. Šios mažos tautos žmonės pasirinko nebebijoti Sovietų Sąjungos, kurią buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pavadino „blogio imperija“ dėl jos negailestingos, moralę ir žmogaus orumą niekinančios politikos, ir jų drąsa galiausiai prisidėjo prie tos imperijos žlugimo.

1991 m. sausį Vilniaus centre beginkliai piliečiai stojo prieš sovietų tankus. Kai kurie iš jų, vedini orumo ir ryžto, susidūrę su nesuvokiamu pavojumi, paaukojo gyvybes už laisvę. Anuomet jie nežinojo, kaip pasibaigs ta istorinė kova, tačiau buvo įsitikinę, kad nebegali gyventi Sovietinės sistemos žeminančio žiaurumo ir beširdės galios priespaudoje. Tad jie išdrįso pasipriešinti ir laimėjo.

Istorija ne kartą parodė, kad praradusios moralinį ir dvasinį kompasą imperijos galiausiai žlunga. Kai paminama sąžinė, net galingiausios kariuomenės ir didžiausi ginklų arsenalai tampa beverčiai.

Šiandien Lietuva gali didžiuotis būdama demokratine ir pažangia Europos valstybe. Tačiau dabar ji susiduria su rimtu moraliniu klausimu: kaip elgtis su istorinėmis Vilniaus Šnipiškių senosiomis žydų kapinėmis – šventa vieta, kurioje randus paliko abejingas sovietinis režimas?

Šimtmečiais Vilnius garsėjo kaip vienas didžiųjų žydų mokslo ir gyvenimo centrų Europoje. Čia gyveno, meldėsi, studijavo ir šeimas kūrė ištisos žydų kartos. Šnipiškių kapinėse palaidota daugelis šviesiausių Lietuvos žydų bendruomenės dvasinių vadovų.

Judaizmas šiuo klausimu laikosi vienareikšmiškos pozicijos. Kapinės yra šventa vieta, vadinama Bais Hachayim – pažodžiui „Gyvųjų namais“. Tai vieta, kurią reikia gerbti ir puoselėti visais įmanomais būdais. Svarbiausia, ji turi išlikti nepaliesta ir nesutrikdyta, kad būtų išsaugotas ten amžinajam poilsiui atgulusių žmonių orumas.

Pakeisti šios vietos paskirtį yra netinkamas atsakymas.

Sporto rūmų pastatas, kuris sovietmečiu buvo pastatytas ant senųjų žydų kapinių, neturėtų būti naudojamas – ir taškas. Jis neturėtų tapti nei kongresų centru, nei muziejumi.

Šis pastatas taip pat neturėtų būti naudojamas Lietuvos kelio į nepriklausomybę įamžinimui. Lietuvos laisvės sąjūdį geriausia įprasminti pasmerkiant sovietinį brutalumą, o ne rekonstruojant pastatą toje vietoje, kuri nuo to brutalumo nukentėjo. Švęsti kovą už laisvę, pasinaudojant vieta, kuri yra akivaizdus sovietų negailestingumo pavyzdys, prieštarautų toms pačioms vertybėms, kurios iš pradžių ir įkvėpė tą kovą.

Šis pastatas taip pat neturėtų tapti žydų memorialiniu kompleksu.

Kapinės turėtų likti tokios, kokios buvo prieš sovietams bandant jas sunaikinti, – žydų kapinės, kur deramai pagerbti čia palaidoti žmonės, puoselėjant ilgus metus šiame mieste gyvenusių žydų kartų atminimą.

Žinoma, šios šventos vietos išsaugojimas kainuoja. Sparčiai besivystančios europietiškos sostinės centre esantis sklypas vilioja investuotojus. O jame riogsantis sovietinės eros pastatas bjauroja vaizdą. Tačiau moralinei pozicijai palaikyti reikia drąsos, kuri dažnai nėra patogi. Šios vietos išsaugojimas ir sovietinės atgyvenos pašalinimas nėra vien tik paveldosauga. Tai sąmoningas antisovietinis žingsnis, kuriuo išreiškiamas sąžiningumas, teisingumas ir pagarba tiems, kurie nebegali kalbėti už save.

Nes jei mūsų sprendimai bus grindžiami vien tik patogumo ar ekonominės naudos sumetimais, rizikuojame pakartoti tą patį moralinį aklumą, kuris buvo būdingas sovietinei valdžiai.

Nuo 1994 m. turiu garbę atstovauti Chabad Lubavitč judėjimui Lietuvoje ir padėti Lietuvos žydų bendruomenei atkurti ryšį su turtingu ir įspūdingu paveldu, dėl kurio ši šalis kadaise garsėjo visame žydų pasaulyje.

Sovietmečiu Chabad pasekėjai buvo persekiojami, įkalinami, o kartais ir nužudomi už Toros mokymą ir žydų tradicijų saugojimą,  anuomet laikytais „nusikaltimu“. Daugelis jų ištvėrė ilgus kančių metus Sibiro gulaguose vien dėl to, kad neleido užgesinti žydų tikėjimo ir tradicijų liepsnos. Jų atsidavimas dvasingumui ir šventumui buvo tikroji sovietinės ideologijos priešingybė ir būtent dėl to jie buvo persekiojami.

Šių žmonių drąsa mums primena nemarią tiesą – dvasiniai įsitikinimai ir moralinis stuburas stipresni už bet kokią imperiją.

Lietuva šiandien turi galimybę žengti dar vieną žingsnį savo moralinėje kelionėje. Nugriovusi iki pamatų sovietinį pastatą ir neliesdama žydų Šnipiškių senųjų kapinių, kad jose palaidoti žmonės galėtų ilsėtis ramybėje, tauta pagerbs ir savo sunkiai iškovotą laisvę po ilgametės sovietų priespaudos, ir kartų kartas žydų, kuriems Vilnius buvo namai.

Šis žingsnis susijęs ne tik su sovietinių paminklų ir simbolių atsisakymu. Juo siekiama, kiek įmanoma, ištaisyti karo ir okupacijos padarytą žalą, įkalant dar vieną vinį į sovietinio palikimo karstą.

Tačiau visų svarbiausia, jis gali dar kartą parodyti, kad Lietuva nenumaldomai gina teisingumą, sąžinę ir žmogaus orumą.

---------------------------------------------

Rabinas Šolom Ber Krinsky ir ponia Nechama Dina Krinsky su šeima Lietuvoje gyvena nuo 1994 m. Jie atstovauja Chabad Lubavitč – didžiausiam pasaulyje žydų švietimo ir visuomenės informavimo judėjimui, kurį remia platus pasaulinis institucijų ir centrų tinklas daugiau nei 100 šalių, ir kurio tikslas yra skatinti žydų švietimą, bendruomeniškumą ir dvasinės tradicijos tęstinumą.