Specialistai įspėja: daugiausiai pagalbos reikia tiems paaugliams, kurie jos neprašo

Dažniausiai dėmesys krypsta į paauglius, kurių elgesys kelia iššūkių aplinkiniams, tačiau specialistai įspėja – didžiausia rizika slypi tarp tų, kurie lieka nepastebėti. SOS vaikų kaimai Lietuva Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos specialistės  Jurgita Butkė ir  Jurgita Paužienė sako, kad tylūs ir problemų nekeliantys paaugliai neretai išgyvena gilius emocinius sunkumus, apie kuriuos nekalba, o jų pagalbos šauksmas lieka neišgirstas. Dėl to pagalba jiems dažnai ateina per vėlai – tik tada, kai problemos jau būna įsisenėjusios. Todėl ypač svarbu suprasti, kokie signalai išduoda, kad paauglys išgyvena sudėtingą laikotarpį ir kaip jį laiku pastebėti bei padėti, kol sunkumai dar neperauga į krizę.

„Kartais paauglys renkasi tylą ne todėl, kad nenori kalbėti, o todėl, kad nežino, ar kas nors iš tiesų išgirs“, – sako SOS vaikų kaimai Lietuva MDFT programos koordinatorė Jurgita Butkė.

„Tylūs“ paaugliai – nematoma rizikos grupė

Socialinių darbuotojų praktika rodo, kad didelė dalis paauglių apie savo sunkumus nekalba tiesiogiai. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų nėra – dažnai jie tiesiog lieka neišreikšti. Kaip pabrėžia J. Butkė, išorinis ramumas ar „geras“ elgesys nebūtinai atspindi vidinę paauglio savijautą.

„Kartais tai – prisitaikymas, bandymas netrukdyti, neišsiskirti, neapsunkinti kitų. Tokie paaugliai išmoksta savo jausmus laikyti viduje – ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad nėra saugios erdvės jiems būti išgirstiems“, – teigia J. Butkė.

Tylėjimas neturėtų būti suprantamas, kaip problemos nebuvimas. Priešingai – tai svarbus signalas, kad paaugliui gali trūkti emocinio saugumo, pasitikėjimo ar artimo ryšio su aplinka.

Tylėjimas – ne pasirinkimas, o nebylus pagalbos šauksmas

Kodėl dalis paauglių nesikalba apie tai, kas vyksta jų viduje? Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos specialistė Jurgita Paužienė atkreipia dėmesį, kad paaugliai apie sunkumus dažniau kalba ne žodžiais, jie savo vidinę būseną išreiškia veiksmais.

„Paauglys savo elgesiu parodo apie problemą. Kartais tai gali būti sąmoningas pasipriešinimas ar net savotiškas maištavimas, pavyzdžiui, kai jaunuolis demonstratyviai nedalyvauja pamokoje dėl blogo santykio su mokytoju. Tačiau ne visada šie signalai yra matomi. Dalis paauglių savo išgyvenimų neparodo net ir per elgesį – jie prisitaiko, stengiasi neišsiskirti, neapsunkinti aplinkos, todėl jų sunkumai lieka nepastebėti“, – sako J. Paužienė.

Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva MDFT programos koordinatorės Jurgitos Butkės, tokį užsisklendimą dažnai lemia labai žmogiškos priežastys – baimė būti nesuprastam, nuvertintam, nubaustam ar nuvilti artimuosius, o kartais ir gebėjimo įvardyti savo jausmus stoka.

„MDFT požiūriu tylėjimas nėra problema – tai signalas, kad santykyje su aplinka trūksta saugumo, pasitikėjimo ar emocinio artumo. Ilgainiui toks užsisklendimas gali virsti emociniu atsitraukimu, uždarumu ar ryšio su aplinka praradimu. Vienas didžiausių iššūkių – tai, kad suaugusieji dažniausiai reaguoja į elgesį, o ne į vidinius išgyvenimus. Dėl to paaugliai, kurie nekelia problemų, neretai lieka nuošalyje“, – aiškina J. Butkė.

Ne visi paaugliai geba aiškiai įvardyti savo jausmus – tik nedidelė dalis gali tiesiai pasakyti, kad jiems reikia pagalbos. Dažniau apie tai signalizuoja jų elgesys: sumažėjusi motyvacija, atsitraukimas, nenoras bendrauti ar net demonstratyvus taisyklių ignoravimas.

Paauglių patiriami sunkumai dažnai nėra triukšmingi – tai vidinis nerimas, vienišumo jausmas, savivertės stoka ar nuolatinis spaudimas būti pakankamu. Tokie paaugliai gali būti geri mokiniai, atsakingi, laikytis taisyklių, todėl jų išgyvenimai dažnai lieka nepastebėti.Kai problemų nesimato, neatsiranda ir poreikis įsikišti, tačiau būtent tokiais atvejais pagalba dažniausiai ateina per vėlai.

Kai pagalbos nesulaukiama – sunkumai gilėja

Kai paauglys ilgesnį laiką lieka vienas su savo sunkumais, jie ne tik neišnyksta, bet ir stiprėja – gali augti nerimas, liūdesys, atsirasti elgesio ar santykių sunkumų. Tačiau viena dažniausių ir skaudžiausių pasekmių yra vienišumas.

„Vienišumas paauglystėje yra labai stiprus išgyvenimas“, – pabrėžia MDFT programos koordinatorė J. Butkė.

Programos specialistė Jurgita Paužienė atkreipia dėmesį, kad ilgainiui tai gali dar labiau paveikti paauglio savijautą ir kasdienį funkcionavimą.

„Jei paauglys nebemato prasmės, jam tampa sunku įsitraukti net į kasdienes veiklas, pavyzdžiui, mokslus. Tačiau iš jo vis tiek tikimasi gerų rezultatų“, – sako ji.

Tokiose situacijose didėja atotrūkis tarp to, ką paauglys išgyvena, ir to, ko iš jo tikisi aplinka. Laiku suteiktas dėmesys ir pagalba gali padėti šį atotrūkį sumažinti, kol sunkumai dar neįsisenėjo.

Ryšys – svarbiausias apsaugos veiksnys

Praktika rodo, kad stiprėjant santykiams šeimoje, pradeda spręstis ir kitos problemos – gerėja mokyklos lankomumas, mažėja rizikingas elgesys, atsiranda daugiau stabilumo. Būtent ryšys – nuoseklus dėmesys, atviras bendravimas ir pasitikėjimas – tampa pagrindiniu veiksniu, leidžiančiu laiku pastebėti sunkumus ir užkirsti kelią jų gilėjimui.

Dirbant su vaikais ir šeimomis matyti, kad emociniai sunkumai dažnai lieka nepastebėti tol, kol tampa labai rimti. Todėl svarbu kurti aplinką, kurioje paauglys galėtų kalbėti be baimės būti nuteistas ar nesuprastas. Didžiausią reikšmę paauglio emocinei sveikatai turi santykis su suaugusiaisiais. Kai jaunas žmogus jaučiasi matomas, girdimas ir priimamas, jam lengviau įveikti sunkumus.

Multidimensinė šeimos terapija (MDFT) orientuota ne tik į problemų sprendimą, bet ir į santykių atkūrimą – būtent tai pabrėžia MDFT programos koordinatorė Jurgita Butkė:

„MDFT pirmiausia kuria ryšį – su paaugliu, su tėvais ir tarp jų. Tai nėra tik problemų sprendimas, tai santykių atkūrimas. Kai atsiranda ryšys, dažnai atsiranda ir pokytis. Stiprėjant santykiams šeimoje, pradeda spręstis ir kitos problemos – gerėja mokyklos lankomumas, mažėja rizikingas elgesys, atsiranda daugiau stabilumo. Ryšys – nuoseklus dėmesys, atviras bendravimas ir pasitikėjimas – tampa tuo, kas leidžia laiku pastebėti sunkumus ir užkirsti kelią jų gilėjimui[UD1] “, – teigia ji.

Ką apie paauglius turi suprasti tėvai?

Išorinis paauglio įvaizdis dar nereiškia, kad paaugliui lengva. Net ir ramus, atsakingas ar problemų nekeliantis elgesys gali slėpti sudėtingus vidinius išgyvenimus.

„Po išorine ramybe gali slėptis daug emocinių sunkumų – nuo žemos savivertės iki savižalos rizikos. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip paauglys atrodo, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi“, – sako MDFT programos specialistė J. Paužienė.

Anot jos, svarbiausia – ne versti paauglį kalbėti, o kurti ryšį: būti šalia, įtraukti į bendras veiklas, kurti saugią erdvę, kurioje jis galėtų atsiverti savo tempu.

„Paaugliui svarbu žinoti, kad tėvai yra ramybės uostas, į kurį jis gali bet kada sugrįžti ir kad jis yra vertinamas ne dėl pasiekimų, o kaip individuali asmenybė ir šeimos narys“, – pabrėžia ji.

Toks santykis leidžia paaugliui jaustis saugiam ir kreiptis pagalbos anksčiau, , kol sunkumai dar nėra įsisenėję.

Pagalba turi pasiekti laiku

Deja, ne visi paaugliai turi galimybę laiku sulaukti palaikymo ir pagalbos. Daliai jų saugi erdvė atsiranda tik specialistų pagalbos ar organizacijų, dirbančių su vaikais ir šeimomis, teikiamų paslaugų dėka.

Didžiausia problema – ne tai, kad paaugliai patiria sunkumus, o tai, kad jie dažnai lieka nepastebėti. Todėl ypač svarbu, kad pagalba juos pasiektų reikiamu metu. Laiku suteikta pagalba gali padėti prevenciškai užkirsti kelią didesnių problemų atsiradimui ir suteikti paaugliui tai, ko jam labiausiai reikia – saugumo jausmą, supratimą ir artimą žmogų, kuris jį girdi.

Apie vyresnių vaikų situaciją Lietuvoje vis dažniau kalbama viešai. SOS vaikų kaimai Lietuva inicijuota GPM kampanija atkreipia dėmesį į tai, kad 2025 metais Lietuvoje nebuvo įvaikintas nė vienas 10–17 metų vaikas. Net 9 iš 10 SOS vaikų kaimai Lietuva šeiminiuose namuose augančių vaikų yra paaugliai. Skirdami 1,2 % GPM SOS vaikų kaimai Lietuva, galite prisidėti prie pagalbos nuolatinėje globoje augantiems paaugliams.

Šie skaičiai atskleidžia ne tik statistinę realybę, bet ir tai, kaip svarbu užtikrinti nuoseklų emocinį palaikymą tiems vaikams, kurie dažnai lieka nuošalyje – nepastebėti, neišgirsti ir nesulaukę pagalbos laiku.