Sporto lažybų iliuzija: aš nelošiu – aš analizuoju

Pasaulio futbolo čempionatas kas vakarą prie ekranų suburia milijonus žiūrovų. Kartu tradiciškai išauga ir susidomėjimas sporto lažybomis. „Žmogus dažnai jaučiasi ne tiesiog lošiantis, o priimantis pagrįstus sprendimus: jis analizuoja statistiką, seka komandų formą, traumų informaciją, trenerių sprendimus“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė, psichologė Gabrielė Glušauskaitė. Būtent kontrolės iliuzija, anot jos, gali tapti vienu iš veiksnių, didinančių probleminio lošimo riziką.

Čempionatai pakursto azartą

Anot G.Glušauskaitės, daugiausia dėmesio sporto lažybose tradiciškai sulaukia futbolas, krepšinis ir tenisas – šių sporto šakų varžybos vyksta dažnai, siūloma daugybė statymų variantų, o varžybos transliuojamos tiesiogiai. Prasidėjus didiesiems sporto renginiams, pavyzdžiui, Pasaulio futbolo čempionatui, azartas gali įtraukti net tuos, kurie įprastai nelošia.

„Dideli sporto renginiai paprastai padidina bendrą lošimų aktyvumą. Mano praktika rodo, kad tokiais laikotarpiais daugiau žmonių išbando lažybas, o jau turintiems lošimo problemų padidėja atkryčio rizika. Vis dėlto svarbu suprasti, kad pats čempionatas priklausomybės nesukuria. Jis veikiau tampa dirgikliu tiems žmonėms, kurie jau turi rizikos veiksnių ir nesirenka sveikimo kelio“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė, psichologė Gabrielė Glušauskaitė.

Jaučiasi žinovai

Prie ruletės stalo žmogus supranta lošiantis. Sporto lažybose situacija kitokia – statymai dažnai grindžiami statistika ir kitais argumentais, todėl žmogui gali susidaryti įspūdis, kad rezultatą lemia jo žinios ir gebėjimas prognozuoti.

„Žmogus analizuoja statistiką, seka komandų formą, traumų informaciją, trenerių sprendimus. Tai suteikia įspūdį, kad lažybų rezultatas priklauso nuo žinių ir gebėjimų, – komentuoja G.Glušauskaitė. – Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad net ir turint daug informacijos sporto rungtynių baigtys išlieka sunkiai prognozuojamos, o ilgalaikėje perspektyvoje lažybų bendrovės statistiškai turi pranašumą. Kitaip tariant, žinios gali suteikti daugiau pasitikėjimo, bet jos nepanaikina atsitiktinumo.“

Psichologės teigimu, tokiai kontrolės iliuzijai – įsitikinimui, kad pakanka kruopščiau išanalizuoti rungtynes ar pasirinkti tinkamą strategiją, – ypač paveikūs profesionalūs ir pradedantys sportininkai.

Lengviau lošti ir nuslėpti

Dar visai neseniai norint lažintis reikėdavo fiziškai užsukti į lažybų punktą. Šiandien galimybę statyti kiekvienas nešiojasi kišenėje, o statymai priimami bet kuriuo paros metu, net ir jau vykstant rungtynėms.

„Kai tarp impulso lošti ir galimybės tai padaryti beveik nelieka jokių kliūčių, didėja tikimybė priimti impulsyvius sprendimus ir prarasti elgesio kontrolę“, – pažymi specialistė.

„Kita svarbi internetinių lošimų ypatybė – galimybė ilgą laiką slėpti probleminį lošimą, – priduria ji. – Skirtingai nei lankantis fizinėse lošimų vietose, lošiant internetu aplinkiniai dažnai nepastebi jokių akivaizdžių požymių, todėl priklausomybė gali formuotis nepastebimai. Būtent todėl ir pagalbos dažnai kreipiamasi tik tuomet, kai jau susiduriama su rimtais finansiniais sunkumais, emociniais išgyvenimais ar santykių krizėmis.“

Kada baigiasi pramoga?

Jei žmogus gali lengvai sustoti, pralaimėjimas nesukelia stipraus poreikio nedelsiant atsilošti, o lažybos neturi neigiamos įtakos santykiams, darbui ar finansinei padėčiai, tikėtina, kad lošimas dar nėra tapęs priklausomybe, sako psichologė.

„Priklausomybė formuojasi labai individualiai. Vienam žmogui lažybos ar kitos lošimo rūšys lieka pramoga, kitam tai tampa pagrindiniu emocijų reguliavimo būdu – padeda pabėgti nuo streso, vienišumo, nerimo ar įtampos, o tai reiškia, kad jau vystosi priklausomybė“, – aiškina G.Glušauskaitė.

Sunerimti verta, jei statomos sumos nuolat didėja, nepavyksta sustoti net to siekiant, slapstomasi nuo artimųjų, lošimui skiriama vis daugiau laiko ir minčių, atsiranda skolų, o nuotaika vis labiau priklauso nuo laimėjimų ir pralaimėjimų.

Draugai problemos nemato

Specialistė atkreipia dėmesį, kad neretai lažinamasi draugų kompanijoje – kartu stebint rungtynes ar siekiant papildomo azarto. Tyrimai rodo, kad tokioje aplinkoje, kur lošimai laikomi įprasta laisvalaikio pramoga, priklausomybės rizika yra didesnė.

„Tokioje aplinkoje gali būti sunkiau laiku atpažinti problemą tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems, nes tam tikras elgesys pradeda atrodyti natūralus“, – sako G.Glušauskaitė.

Anot jos, dažnesnis lošimas, augančios statomos sumos ar nuolatiniai bandymai atsilošti tokioje aplinkoje neretai vertinami kaip „natūrali“ lošimo dalis, todėl pagalbos kreipiamasi tik tuomet, kai pasekmės jau tampa reikšmingos.

Vejasi praloštus pinigus

Vienas iš tarptautiniuose diagnostiniuose kriterijuose įvardijamų probleminio lošimo požymių – noras atsilošti, tai yra grįžti ir susigrąžinti prarastus pinigus. Iš pirmo žvilgsnio logika atrodo racionali: jei finansinių problemų kilo dėl pralaimėtų pinigų, jas turėtų išspręsti laimėjimas. Tačiau priklausomybės mechanizmas veikia kitaip.

„Ilgainiui žmogus lošia jau ne tam, kad laimėtų ir sustotų, o tam, kad bent trumpam sumažintų vidinę įtampą ir pabėgtų nuo nemalonių jausmų. Neretai klientai pasakoja, jog grįždavo prie lošimo tikėdamiesi atsilošti, tačiau net ir laimėję sumą, kuri būtų leidusi padengti dalį ar net visas skolas, lošimo nenutraukdavo – jie ir toliau likdavo įsitraukę į procesą“, – pasakoja G.Glušauskaitė.

„Viltis atsilošti yra itin stipri, nes ji leidžia tikėti, kad situaciją dar galima suvaldyti ir nereikės susidurti su skaudžiomis pasekmėmis. Tuomet kuriasi iliuzija, kad išlošimas išspręs problemas, padės išvengti kaltės jausmo, sunkių pokalbių su artimaisiais ar būtinybės kreiptis pagalbos. Tačiau bandymai atsilošti dažniausiai tik dar labiau gramzdina į problemas: didina finansinius nuostolius, emocinę ir tarpasmeninę įtampą“, – įspėja specialistė.

Pirmasis žingsnis – pripažinti problemą

Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai susikaupia skolos, pašlyja santykiai ar ima prastėti emocinė savijauta. Iki tol jie dažnai įtikinėja save, kad situaciją dar kontroliuoja.

„Praktikoje matau, kad žmonės ilgai nepripažįsta turintys lošimo problemą, nes tai reikštų pripažinti ir kontrolės praradimą. O tai dažnai sukelia gėdą, kaltę, nusivylimą savimi, baimę būti nesuprastam ar poreikį pripažinti, kad teks keisti nusistovėjusį gyvenimo būdą“, – aiškina G.Glušauskaitė.

Supratus, kad vienam susitvarkyti nebepavyksta, specialistė ragina neatidėlioti ir ieškoti pagalbos. Kreiptis galima į psichikos sveikatos centrus, psichologus ar psichoterapeutus. Lošimų priežiūros tarnyba finansuoja dešimt nemokamų psichologo konsultacijų. Pagalbą teikia ir Respublikinis priklausomybės ligų centras, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenės bei anoniminių lošėjų grupės. Žmogus taip pat gali pateikti prašymą įtraukti save į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą – tuomet jis nebegalės lošti licencijuotuose kazino, lošimo automatų salonuose ir registruotose lažybų svetainėse.

Ar pasveikęs žmogus gali vėl mėgautis sporto varžybomis? Pasak G.Glušauskaitės, vieno atsakymo nėra.

„Sveikimo kelio pradžioje daugeliui žmonių naudinga kurį laiką vengti situacijų, kurios sužadina norą lošti, pavyzdžiui: rungtynių transliacijų, lažybų reklamų, draugų statymų aptarinėjimo. Vėliau dalis žmonių gali vėl mėgautis sportu kaip sportu – be statymų. Tačiau kitiems sporto stebėjimas išlieka stiprus atkryčio dirgiklis, todėl jie pasirenka jo atsisakyti. Kai žmogus vėl gali rinktis, o ne būti valdomas potraukio, tai jau yra labai svarbus sveikimo ženklas“, – apibendrina psichologė.

Skaičiai kalba

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, iki 2026 m. gegužės 1 d. registre gauta daugiau nei 91 tūkst. prašymų, o aktyvių prašymų šiuo metu – apie 21 tūkst.

Anot tarnybos, pernai Lietuvos gyventojai pralošė 274 mln. eurų – 13 proc. daugiau nei 2024-aisiais.

Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos duomenimis, patologinis potraukis azartiniams lošimams 2022 m. diagnozuotas 58 žmonėms, 2023 m. – 97, o 2024 m. – 135.

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė