Spaudos centras
Spaudos centras
Šiuo metu Lietuvoje 10-čiai tūkstančių pramonės srityje dirbančių žmonių tenka maždaug 50 pramoninių robotų. Europos vidurkis yra apie 130 robotų, Vokietijoje – arti 400, Singapūre – virš tūkstančio. Vysimės ar pralaimėsime?
Analizuojant turtingiausias ir labiausiai išsivysčiusias pasaulio valstybes, galima pamatyti, kad jos iš esmės gali būti skirstomos į dvi dalis: vienos yra turtingos gamtiniais resursais – nafta, dujomis, retaisiais metalais (Norvegija, Arabijos pusiasalio šalys, Rusija), o kitos investuoja į švietimą, inovacijų kūrimą bei vystymą (Japonija, Pietų Korėja, Vokietija).
Akivaizdu, kad Lietuva iš principo negali priklausyti pirmajai grupei – neturime nei naftos, nei deimantų, nei retųjų metalų. O gerai gyventi norime. UAB „ELINTA Robotics“ direktorius Aurelijus Beleckis žodžių į vatą nevynioja ir sako, kad arba bandysime tapti antrosios grupės dalimi, arba beviltiškai atsiliksime.
„Skurdžiausios pasaulio valstybės neturi nė vieno iš šių požymių, o turtingiausios turi arba viena, arba kita. Kažkokio trečiojo kelio į valstybės klestėjimą tiesiog nėra. Lietuvai pirmasis variantas neaktualus, tačiau antrąjį tikrai galime susikurti“, – įsitikinęs A. Beleckis.
Ekspertas pripažįsta, kad situacija sudėtinga, bet neabejoja, kad tai dar galime pakeisti.
„Nuosekli ir vizionieriška valstybės politika gali paversti technologijų stokojančią šalį globaliu inovacijų centru. Mes, kaip valstybė, šiuo metu stovime kryžkelėje ir turime apsispręsti – ar būsime inovacijų kūrėjai, ar tik jų vartotojai. Inžinerija gali tapti mūsų strateginiu keliu į pažangią, konkurencingą ekonomiką, bet tam reikia politinių sprendimų ir bendros valstybės strategijos, kurios, deja, Lietuvoje mes neturime“, – sako A. Beleckis.
Kokia situacija Lietuvoje?
Nors pernai inžinerines studijas mūsų šalyje pasirinko daugiau nei 6,5 tūkst. studentų, šis skaičius vis dar nepakankamas, kad patenkintų sparčiai modernėjančios pramonės poreikius. Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės (LINPRA) vadovas Darius Lasionis sako, kad šioje srityje būtini pokyčiai.
„Vaikų ir jaunimo susidomėjimas tiksliaisiais mokslais vis dar pernelyg menkas, o profiliavimo sistema mokyklose neskatina jaunimo rinktis technologines specialybes. Siekiant proveržio šioje srityje, būtinas ir politinis sprendimas – kad inžinerijai, inovacijoms ir naujoms technologijoms būtų suteiktas prioritetas“, – įsitikinęs D. Lasionis.
Jam pritaria ir A. Beleckis, akcentuojantis, kad Lietuvai būtina turėti aiškią valstybinę strategiją, orientuotą į inžinerijos ir technologijų vystymą.
Pasak jo, viena svarbiausių problemų – kad mūsų švietimo sistema vis dar nepakankamai orientuota į praktinius įgūdžius, o norint paruošti ateities specialistus, technologinį raštingumą būtina pradėti formuoti nuo mažens.
„Robotizėjantis pasaulis“: ar Lietuva neatsiliks?
Pramoninių robotų pasaulyje plėtrą stebinčios tarptautinės robotikos federacijos duomenimis, pernai pasaulyje buvo 4,3 mln. pramoninių robotų. Palyginti su 2023-aisiais, šis skaičius išaugo dešimtadaliu.
„Lietuvoje šiuo metu 10-čiai tūkstančių pramonės srityje dirbančių žmonių tenka maždaug 50 pramoninių robotų. Tai nėra blogai, nes vos prieš dešimt metų šis skaičius mūsų šalyje nesiekė ir dešimties. Iš kitos pusės – Europos vidurkis šiuo metu yra apie 130 robotų, Vokietijoje – arti 400, o, pavyzdžiui, Singapūre – netgi virš tūkstančio. Tad turime ne tik erdvės augti, bet ir būtinybę tai daryti“, – įsitikinęs A. Beleckis, labiausiai nuogąstaujantis dėl Kinijos.
„Kinija jau seniai nebėra vien pigios darbo jėgos šalis. Dabar tai – tikras technologijų monstras, besivystantis sunkiai suvokiamais greičiais. Kartu su gamybos robotizacija Kinijoje sparčiai vystosi ir daiktų internetas, duomenų centrai bei dirbtinis intelektas. Lietuvai tai – raudonas signalas, kad būtina skubiai investuoti į šią sritį“, – perspėja ekspertas.
A. Beleckis pabrėžia, kad turime bandyti vytis sparčiai judantį inovacijų ir aukštųjų technologijų traukinį, nes kitu atveju beviltiškai atsiliksime, o išlipti iš duobės bus kur kas sunkiau. Pasak eksperto, jei nieko nekeisime, jau per artimiausius keliolika metų kartu su visa likusia Europa galime tapti visiškai priklausomi nuo Kinijos technologijų ir jos ekonominės įtakos. O tuomet gerovės valstybės vizija iš realiai įgyvendinamos svajonės gali tapti tik greitai besisklaidančiu miražu.
