Svarstomosios demokratijos ekspertė I. Česnulaitytė: piliečių įgalinimas – atsakas į šiandienos iššūkius

Menkas piliečių pasitikėjimas, kompleksiškos problemos, daugialypės krizės – tik dalis iššūkių, su kuriais šiandien susiduria viešojo sektoriaus institucijos. Vienas iš būdų, kaip juos įveikti – didesnis piliečių įtraukimas, informuojant ir įgalinant juos drauge formuluoti viešosios politikos rekomendacijas, sako jau kone dešimtmetį svarstomosios demokratijos praktikas analizuojanti ir taikanti Ieva Česnulaitytė. Pirmosios Lietuvoje, Vilniaus miesto savivaldybėje, vyksiančios piliečių asamblėjos organizatoriams patarianti ekspertė pabrėžia – šiuos įrankius gali pasitelkti visos institucijos, siekiančios demokratizuoti savo veiklą ir įtvirtinti reikšmę visuomenei.

Svarstomosios demokratijos įrankiai tampa vis populiaresni, tačiau egzistuoja daugybė ir kitų piliečių įtraukimo į sprendimų priėmimą būdų. Kokiais atvejais siūlytumėte rinktis svarstomosios demokratijos praktikas?

Svarstomosios demokratijos praktikoms apibūdinti dažnai vartojama piliečių asamblėjos sąvoka. Asamblėjos metu atsitiktiniu būdu atrinkti dalyviai, atstovaujantys tam tikrai bendruomenei – miestui, regionui ar net visai šaliai, mokosi ir įsitraukia į moderuojamas diskusijas, siekdami sutarimo dėl konkretaus politikos klausimo, kuriam spręsti jie buvo sukviesti. Per šį procesą dalyviai parengia ir pateikia rekomendacijas juos subūrusiai institucijai ar bendruomenei.

Svarstomosios demokratijos praktikos pasižymi keliais elementais: svarstymu ir atsitiktine dalyvių atranka. Lyginant su kitomis dalyvavimo praktikomis, svarstomajai demokratijai būdingas daug aukštesnis dalyvavimo lygmuo – užuot informavus ar pasikonsultavus, ji leidžia įtraukti žmones į sprendimų formulavimą. Dėl šios priežasties galima tikėtis ir sėkmingesnių rezultatų – nuo aukštesnės priimamų sprendimų kokybės iki didesnio jų legitimumo, augančio visuomenės pasitikėjimo.

Dėl ilgesnio proceso ir metodologinio tikslumo šios praktikos ypač tinkamos kompleksiškiems politikos klausimams, reikalaujantiems kompromisų, spręsti. Tokios problemos kaip klimato kaita ar sparti dirbtinio intelekto plėtra yra didelio masto ir turi skirtingą poveikį skirtingoms visuomenės grupėms, todėl jų sprendimo efektyvumui užtikrinti svarbus platus sutarimas ir ilgalaikė vizija. Piliečių asamblėjos taip pat padeda įtraukti menkiau atstovaujamas grupes, sudaryti sąlygas mokytis ir keistis informacija.

Svarstomosios demokratijos praktikas padedate taikyti ne tik politikos formuotojams, bet ir kultūros institucijoms, ypač – muziejams. Kokius iššūkius dažniausiai siekia įveikti šios institucijos?

Svarstomosios demokratijos plėtra į muziejus – ganėtinai nauja. Nors pirmosios piliečių asamblėjos čia įvyko tik apie 2023 m., jaučiamas augantis susidomėjimas.

Pastaruoju laikotarpiu organizuotų piliečių asamblėjų metu muziejai dažniausiai susitelkdavo į strateginius, tapatybės klausimus, pavyzdžiui, kaip šios institucijos turėtų plėtoti savo veiklą, kad išliktų svarbios, atviros, įtraukios ir įgalinančios visuomenės dialogą reikšmingomis temomis. Tokį klausimą 2023 m. nagrinėjo du Vokietijos muziejai – Bundeskunsthalle ir Staatliche Kunstsammlungen Dresden. Visai neseniai Birmingemo muziejų fondas surengė piliečių žiuri, kuri kėlė klausimą: ko miesto gyventojai šiandien ir ateityje tikisi iš savo muziejų ir kaip institucija galėtų padėti įgyvendinti šiuos lūkesčius? Kitaip tariant, muziejai piliečių asamblėjas dažniausiai organizuoja siekdami apibrėžti ar performuluoti savo vaidmenį demokratijoje.

Be to, yra daugybė temų, kurios muziejams taip pat aktualios, tačiau piliečių asamblėjos šiais klausimais dar nebuvo organizuotos. Pavyzdžiui, muziejaus įtrauktis ir prieinamumas – tiek paties pastato, tiek jo parodų turinio. Sprendžiamos problemos formuluotė priklauso ir nuo muziejaus tipo – ar tai meno muziejus, ar istorijos? Skirtingos institucijos gali turėti savitų iššūkių, kuriuos šiuo metu siekia įveikti. Kai kurie muziejai, ypač Jungtinėje Karalystėje, pastaruoju laikotarpiu vis daugiau dėmesio skiria dekolonizacijos temai – tai taip pat yra vienas iš klausimų, kuriems spręsti gali būti pasitelkta asamblėja.

Svarstomosios demokratijos procesas gali tęstis kelias savaites ar net mėnesius, todėl reikalingas stiprus dalyvių įsipareigojimas įsitraukti. Su kokiais iššūkiais susiduriama, kai šio įsipareigojimo prašo institucijos, dažnai nepasižyminčios aukštu piliečių pasitikėjimu?

Paprastai, kai asamblėja tam tikroje šalyje ar mieste vyksta pirmą kartą, į ją žiūrima su tam tikru įtarumu. Reikia šiek tiek laiko, kol visi susipažįsta su šia idėja ir pripranta prie jos. Tačiau pastebime, kad kai piliečiai sužino apie tokį dalyvavimo mechanizmą ir yra pakviečiami dalyvauti, jie dažniausiai yra labai motyvuoti įsitraukti ir noriai lieka asamblėjos dalimi. Žmonių, kurie nusprendžia nebedalyvauti, skaičius yra labai mažas.

Siekiant užtikrinti ilgalaikį įsitraukimą, labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas. Tai gali būti finansinė kompensacija už skiriamą laiką, taip pat įvairios įtraukties priemonės, pavyzdžiui, pagalba tiems, kurie nekalba pagrindine kalba, įdiegiant sistemą (pagrindinės asamblėjos kalbos nesuprantantiems dalyviams priskiriami bičiuliai, išverčiantys pateikiamą informaciją ir dalyvių pasisakymus) ar kitus sprendimus, sukuriančius jaukią ir atvirą aplinką. Vis dėlto svarbiausias veiksnys, lemiantis žmonių norą dalyvauti asamblėjoje, yra aiškiai apibrėžtas jų dalyvavimo rezultatas.

Minėjote, kad, siekiant užtikrinti asamblėjos dalyvių įsipareigojimą, svarbu aiški komunikacija apie jos rezultatus, tačiau rezultatams užtikrinti būtinas organizatorių įsipareigojimas. Galbūt pastebėjote, kaip, įsitraukus į svarstomosios demokratijos procesus, keičiasi sprendimų priėmėjų nuostatos? 

Įprastai svarstomosios demokratijos procesus inicijuojančios organizacijos yra motyvuotos, nori išgirsti piliečių nuomonę ir sulaukti jų pagalbos. Tačiau, žinoma, viso proceso metu paaiškėja, kad tai reikalauja ne tik laiko, bet ir mąstysenos pokyčio – reikia pradėti matyti piliečius kaip vertingus, o jų įžvalgas – kaip esmines sprendimų priėmimo dalis. Manau, kad būtent čia slypi svarstomosios demokratijos „magija“.

Palyginti su organizacijoms įprastai būdingu hierarchiniu valdymo stiliumi, piliečių asamblėjos yra priešingas – bendradarbiavimu paremtas – sprendimų priėmimo būdas. Pastebime, kad, organizuodamos piliečių asamblėjas, organizacijos taip pat pradeda perimti joms būdingas vertybes. Yra šalių, kur piliečių asamblėjos veikia nuolat – pavyzdžiui, vokiškojoje Belgijos dalyje jau kelerius metus veikia nuolatinė piliečių taryba. Svarstomosios demokratijos praktikų taikymas organizacijoms, politikams ir visai visuomenei pademonstruoja, kad egzistuoja alternatyvūs sprendimų priėmimo būdai – ne konfrontaciniai, bet paremti bendradarbiavimu.

Lietuvoje ieškoma sutarimo ne vienu kontroversišku klausimu – nuo tos pačios lyties partnerystės iki istorinės atminties iššūkių. Kaip užtikrinti sklandų bendradarbiavimą diskusijoje dalyvaujant neretai radikaliai priešingas nuomones turintiems piliečiams?

Piliečių asamblėjos pasižymi aiškia struktūra ir metodiniu griežtumu. Tai – žingsnis po žingsnio įgyvendinamas procesas: pirmiausia vyksta įvairiapusis susipažinimas su svarstomu klausimu, ekspertų ir suinteresuotų šalių išklausymas, vėliau – apsvarstymas, savo požiūrio išsakymas ir tik tada perėjimas prie bendro sutarimo paieškos. Erdvė, kurioje kiekvieno balsas yra girdimas ir priimamas, skatina pagrįsti savo nuomonę, ją argumentuoti. Tokiomis sąlygomis žmonės geba būti konstruktyvūs – juk visi norime gero visiems, tiesiog skirtingai suprantame šią sąvoką.

Pavyzdžiui, Airijoje vykusioje piliečių asamblėjoje buvo nagrinėjamas abortų klausimas – tema, kurios atžvilgiu žmonės buvo nusiteikę tiek visiškai teigiamai, tiek visiškai neigiamai. Dalyviai buvo informuojami teisės ekspertų, sveikatos priežiūros specialistų, religinių organizacijų atstovų, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su moterų ir vaikų sveikata. Taigi dalyviams pavyko suprasti, kodėl kai kurie žmonės turėjo tokias stiprias nuostatas šiuo klausimu, išsklaidyti kai kuriuos mitus ar baimes. Galiausiai buvo suformuluotos rekomendacijos, sulaukusios plataus dalyvių palaikymo. Jos vėliau lėmė referendumą, kurio metu buvo priimtas įstatymas, panaikinęs abortų draudimą Airijoje. Taigi labai sudėtinga tema buvo išnagrinėta konstruktyviu būdu.

Šio metodo kritikai veikiausiai atkreiptų dėmesį į tai, kad svarstomosios demokratijos praktikos reikalauja daug laiko, didelių finansinių išteklių ir gali baigtis visiškai netikėtais rezultatais. Kaip tinkamai pasirinkti iššūkius, kad taikomų praktikų nauda būtų didesnė nei joms reikalingi ištekliai?

Nežinomybė dėl tikslaus rezultato ir rekomendacijų pobūdžio ir yra vienas piliečių asamblėjų išskirtinumų. Jeigu sprendimų priėmėjai žino, ko nori ir kokių rezultatų tikisi – vietoje asamblėjos organizavimo galima tiesiogiai siekti norimo tikslo. Tačiau organizatoriai yra atsakingi už dalyviams reikalingos informacijos pateikimą tam, kad jų siūlomos idėjos būtų realiai įgyvendinamos ir prasmingos tiek jiems patiems, tiek priimančiajai institucijai. Pavyzdžiui, jei asamblėją organizuoja muziejus, prašantis dalyvių padėti sukurti būsimas programas ar sustiprinti jo įtraukumą, svarbu iš anksto pasakyti, kokių veiksmų jau imtasi, kad nebūtų siūlomi tie patys sprendimai. Taip pat svarbu nurodyti biudžetą, kad nebūtų siūlomos neįgyvendinamos idėjos.

Žinoma, piliečių asamblėjos reikalauja nemažai laiko ir išteklių, todėl jos nėra reikalingos kiekvienai probemai spręsti. Laikas itin svarbus siekiant apgalvoti sprendžiamą problemą iš visų grupių, kurias tai palies, perspektyvų. Jei laiko nebus skiriama, gali būti, kad bus priimtas neveiksmingas politinis sprendimas, o tai ilgainiui kainuos brangiau, nes reikės taisyti padarytas klaidas arba iš naujo perkurti visą sprendimą. Įtraukti žmones ankstyvame sprendimų priėmimo etape, net jei tai atrodo kaip procesą lėtinantis veiksnys, ilgainiui gali padėti išvengti išteklių švaistymo.

Minėjote, kad jei organizacijos pasiruoš tinkamai, gaus jų lūkesčius atliepiančius rezultatus. Kokių žingsnių patartumėte imtis tiems, kurie domisi svarstomosios demokratijos praktikomis, tačiau nedrįsta jų taikyti dėl didelės organizacinės naštos?

Svarbu prisiminti, kad toks procesas turi būti skaidrus, atskaitingas, įtraukus, gerai suplanuotas ir įgyvendintas, tačiau tai neturėtų atbaidyti nuo bandymo imtis tokios iniciatyvos. Piliečių asamblėjos gali būti labai įvairaus dydžio – kai kurios iš mažiausių trunka tris dienas ir turi tik 30–35 dalyvius, o didesnės gali apimti 150 žmonių ir trukti kelis mėnesius.

Tinkamas problemos identifikavimas yra pirmasis žingsnis, nuo kurio siūlyčiau pradėti proceso organizavimą. Įtraukdamos žmones, organizacijos suteikia sau galimybę rasti sprendimą, o piliečiams – galimybę prisidėti. Tai gali vesti prie prasmingų pokyčių, tačiau jei asamblėja vyksta tik kaip simbolinis veiksmas, neturėsiantis politinės įtakos, tai gali sukelti priešingą efektą – sumažinti žmonių pasitikėjimą. Įvardijus problemą, galima remtis įvairiais ištekliais, padedančiais organizuoti piliečių asamblėjas – šis metodas per pastaruosius 30 metų visame pasaulyje buvo taikytas daugiau nei 700 kartų ir yra nuolat tobulinamas.

Žinoma, kiekvieną kartą, kai bandome ką nors naujo – ypač jei tai turi demokratinę vertę, demonstruoja žmonių pasitikėjimą – tai gali gąsdinti. Tačiau šiandien, matydama iššūkius, su kuriais susiduria demokratinės sistemos, tikiu, kad piliečių asamblėjos turi potencialo sustiprinti demokratiją, silpnėjančią kai kuriose pasaulio dalyse. Institucijos čia atlieka ypač svarbų vaidmenį: jos gali tapti ne tik esamos tvarkos sergėtojomis, bet ir gyvomis, aktyviomis erdvėmis, kuriose kuriamas pilietinis dialogas ir bendras sprendimų priėmimas.

Šis interviu yra EUROPAST projekto, finansuojamo Europos Sąjungos lėšomis (sutartis Nr. 101079466), dalis.