Tai, ko nežinome, nebūtinai neegzistuoja. Dvasinio ilgesio psichoterapijoje atspindžiai.

Dovilė Bubnienė. Psichologė psichoterapeutė

Psichoterapijoje dažnai susiduriame su tuo, ko žmogus pats dar nežino apie save. Nežino, bet jaučia. Nesupranta, bet ilgisi. Giliausi klausimai – apie prasmę, meilę, mirtį, vidinę tuštumą – ne visada turi aiškius atsakymus. Tačiau jie turi svorį. Tikrumą. Gyvenimą.

Galbūt Dievas – ne figūra, o būsena? Ne objektas, o erdvė. Sąmonė, kuri tyliai teka per visus gyvus dalykus ir kartais prabyla mūsų viduje, kai pagaliau nurimstame.

Kabinete dažnai tenka liudyti tai, kas peržengia psichologines sąvokas. Kai žmogus sako: „Aš viską turiu, bet vis tiek kažko trūksta.“ Arba: „Jaučiu, kad esu atskirtas nuo kažko labai svarbaus.“
Šie žodžiai – tai ne patologija, o gilesnio, egzistencinio ilgesio balsas. Tai ilgesys ryšio – su savimi, su kitu, su tuo, ką kai kas vadintų Dievu ar visatos sąmone.

Psichoterapija tada tampa ne tik gydymu, bet ir ieškojimu. Tylos, kuri ne slegia, o gydo. Erdvės, kurioje žmogus gali vėl susitikti su tuo, kas nematoma, bet tikra.

Man patinka stebėti, kai pradedame kalbėti apie sąmonę ne kaip apie individualią savybę, o kaip apie kažką bendresnio, platesnio. Kažką, kas galbūt mus visus jungia. Patinka jausti, kaip terapiniame procese atsiranda tylos akimirkos, kuriose „kažkas įvyksta“, nors niekas nevyksta – tik buvimas. Gili tyla tarp dviejų žmonių kartais tampa stipresnė už bet kokį žodį. Ar tai – sąmonės laukas? Dvasinė erdvė?

Gal ir nėra būtina to įvardyti. Užtenka būti jautriems tam, kad tai vyksta. Ir kad tai gydo.

Daugelis žmonių bijo nežinojimo, todėl ieško tikslių atsakymų, apibrėžimų. Tačiau psichoterapijoje dažnai kaip tik nežinojimas tampa durimis. Kai sustojame ir pripažįstame: „Nežinau, bet jaučiu“, atsidaro gilesnė erdvė.

Ne kartą ir aš pati, sėdėdama kartu su žmogumi akimirkoje, kuri netelpa į jokias sąvokas, pajuntu kažką daugiau.
Ne žinias, ne metodą, o gyvą ryšį – tarp manęs, žmogaus ir kažko, kas yra didesnis už mus abu.
Tą tylų buvimą kartais galėčiau pavadinti Dievu – ne kaip dogma, bet kaip jautrią, kvėpuojančią sąmonę, kuri mus sujungia.
Ir kai tai įvyksta, abu pasijuntame truputį šviesesni. Net jei neištariame nė žodžio.

O kas, jei tai, ką vadiname Dievu, nėra kažkas išorinio, o kažkas, kas tyliai gyvena mūsų viduje?
O kas, jei psichoterapija – tai ne tik gydymo procesas, bet ir šventa erdvė, kurioje žmogus gali būti matomas taip giliai, kad iš tikrųjų ima gyti?

Man pačiai tokios akimirkos – kai sustoja laikas, kai pasijuntu kaip tarpininkė tarp žmogiškos kančios ir neregimos šviesos – yra didesnės už profesiją.
Jos – priminimas, kad tai, ko nežinome, iš tiesų gali būti arčiau nei bet kada manėme. Ir kartais, būnant kartu, net nesvarbu, kas tiksliai tai yra – Dievas, Visatos sąmonė ar tiesiog Meilė.
Svarbu tik viena – tai tikra.

Gal ir tu tai jauti?
Gal tau pažįstamas tas tylus ilgesys, kuriam neturi žodžių?
Leisk sau nesistengti visko suprasti. Kartais užtenka būti. Ir tyliai paklausti: „O kas, jei tai – Dievas?“