Tarp istorijos ir inovacijų: atsinaujinęs VU K. Sirvydo kiemelis atveriamas bendruomenei ir miestui

Po tvarkybos darbų Vilniaus universiteto (VU) bendruomenei, miestiečiams ir miesto svečiams atsiveria atsinaujinęs istorinis lietuvių raštijos pradininko Konstantino Sirvydo vardu pavadintas kiemelis. Įsikūręs šalia Šv. Jonų bažnyčios, šis kiemelis yra vienas iš 13 VU centrinių rūmų ansamblio istorinių kiemų, kuriuos kviečiame aplankyti.

Tyrimai atskleidė istorinį grožį

VU kiemeliai yra svarbi ne tik universiteto, bet ir Vilniaus istorinio centro dalis, todėl nuolatinė jų priežiūra ir atnaujinimai yra būtini, o įvairūs tvarkybos darbai vykdomi nuosekliai. Būtent K. Sirvydo kiemas yra itin pamėgta Šv. Jonų bažnyčios (Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios) bendruomenės erdvė, čia dažnai apsilanko ir jaunavedžiai po santuokos sakramento. Todėl autentiškumo ir estetikos išsaugojimas buvo vienas iš prioritetų tvarkant infrastruktūrą.

K. Sirvydo kieme buvo vykdomi tvarkomieji paveldosaugos ir statybos darbai, atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, visų kiemo fasadų sienų mūro ir tinko tvarkybos darbai.

„Darbų metu nustatyta, kad Dvylikto pastato (anksčiau – Vežiminės, dabar Filologijos fakulteto Lituanistikos katedra) sienos nebuvo tinkuotos iki pat XX a. vidurio. Nuspręsta eksponuoti mūrą, t. y. palikti pastato statybos laikotarpio išvaizdą. Taip pat gerai matosi ir pastato raida: išlikę sienų tapybos fragmentai rodo, kad anksčiau šios sienos buvo vidinės, taip pat laiptinių elementai su marmuro imitacijos dekoru. Visos šios detalės kruopščiai konservuotos, dabar galime jomis grožėtis. Taip pat buvo pakeista stogo čerpių danga, įrengta nauja kiemo danga iš granito trinkelių, apšvietimas ir mažoji architektūra, tokia kaip suoliukai ir staliukai. Kiemelis ypač romantiškai atrodo naktį“, – pasakoja VU projektų administratorė Rasa Rožanskienė.

Inovatyvūs sprendimai padėjo išsaugoti istorinę ir gamtinę kiemelio vertę

Dėl savo istorinės vertės, aptiktų vertingųjų savybių ir netikėtų inžinerinių radinių, taip pat dėl kiemelio vartų, panaudojamos statybinės technikos pasirinkimas buvo smarkiai apribotas. Teko priimti daug inovatyvių technologinių sprendimų, kurie padėjo išsaugoti vertingąsias savybes, pavyzdžiui, vietoj betono, naudoti savaime susitankinantį gruntą, kuris yra daug tvaresnis.

Atskiro dėmesio reikalavo ir kiemelyje augantys ąžuolai, kurių priežiūra rūpinosi VU Botanikos sodo vadovas dr. Audrius Skridaila. Dėl tvarkybos darbų atviras medžių šaknis reikėjo dengti veltiniu ir jį nuolat drėkinti, o nuo fizinių sužalojimų medžių kamienus saugojo mediniai įtvarai.

Visus kilusius iššūkius renovuojant K. Sirvydo kiemelį sprendė didelė komanda: archeologas Kęstutis Peseckas su komanda, tyrėjai Robertas Žilinskas, Indrė Valkiūnienė, Jakovas Mendelevičius, architektė ir projekto vadovė Rūta Irena Klimavičienė bei MB „Virmalda“ restauratoriai ir tvarkybos darbų specialistai. Iki jubiliejinio 450-ojo VU gimtadienio planuojama atnaujinti ir kitus VU komplekso kiemelius. Šiuo metu rengiamasi VU bibliotekos, M. K. Sarbievijaus ir M. Daukšos kiemų atnaujinimui. Jau atlikta šių kiemų archeologinių, architektūrinių ir polichrominių tyrimų analizė, rengiama kiemuose augančių medžių apsaugos studija, planuojamos diskusijos su bendruomene dėl šių kiemų funkcijos, o dėl estetikos – su Vilniaus miesto vyriausiojo architekto biuru ir Kultūros paveldo departamentu.

K. Sirvydo kiemas formavosi Šv. Jonų bažnyčios šventoriaus dalyje, buvusiose kapinėse. Pasak VU Istorijos fakulteto istorikės dr. Ingos Leonavičiūtės, dabartinis K. Sirvydo kiemas iki pat 1976 m. neturėjo savo pavadinimo – tais metais, ruošiantis 400-osioms universiteto įkūrimo metinėms, buvo galutinai įtvirtinti kiemų pavadinimai, kuriuos turime šiandien.

„Galime sakyti, kad šio kiemo pavadinimas iš visų minėtos reformos naujų asmenvardinių pavadinimų labiausiai susieja erdvę su įvardijamu asmeniu. Konstantinas Sirvydas – Vilniaus jėzuitų akademijos auklėtinis ir profesorius, buvęs vienas iš pirmųjų žinomų lietuvių šioje mokslo įstaigoje. Sukūrė pirmąją originalią pamokslų knygą lietuvių kalba „Punktai sakymų“, pirmąjį lietuvių-lenkų-lotynų kalbų žodyną, buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką. K. Sirvydas ne tik dėstė universitete, buvo vienas iš pagrindinių teologijos dėstytojų, bet ir pats dešimt metų skaitė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje dviem – lietuvių ir lenkų – kalbomis“, – primena istorikė.