Spaudos centras
Spaudos centras
Advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ vadovaujantysis partneris Laurynas Staniulis atkreipia dėmesį, jog Seimo priimti Darbo kodekso 139 str. pakeitimai toliau didins statybos darbų kaštus ir juos padengti turės klientai, kurių didžiąją dalį Lietuvoje sudaro eiliniai piliečiai – naujos statybos būsto pirkėjai.
Seimo priimtos pataisos nustato, kad statybos darbų rangovo bus subsidiariai atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą subrangovo darbuotojams. Kitaip tariant, jei, tarkim, mūro darbus atliekantis subrangovas nesumokės darbo užmokesčio savo darbuotojams – mūrininkams, tai šie atlyginimą galės išsireikalauti iš pagrindinio darbų rangovo.
Toks reguliavimo modelis nėra dažnas, nes sukelia didelę painiavą. Pirma, aktyvioji statybos rinkoje daugelis subrangovų vykdo darbus tuo pat metu skirtinguose objektuose, skirtingiems rangovams. Antra, itin konkurencingoje darbo rinkoje toks Darbo kodekso reikalavimas taps pretekstu rangovams iš subrangovų reikalauti visų darbuotojų duomenų, kas mažins jų konkurencines galimybes. Trečia, rangovai siekdami išvengti perteklinių reikalavimų, turės vykdyti subrangovų darbuotojų darbo laiko apskaitą.
Kokias problemas tai sukurs?
Darbo kodekso pakeitimas palieka neapibrėžtumą, kaip turės būti dalinama atsakomybė už darbo užmokesčio sumokėjimą tarp kelių rangovų. Šiandien dažna praktika, kai subrangovai lanksčiai skirsto savo darbuotojus, perkėlinėja juos tarp skirtingų objektų, todėl naujoji tvarka neatsako į klausimą – kaip rangovai galės žinoti, jog moka už konkrečiame objekte dirbusio žmogaus laiką? Kokią dalį atlyginimo rangovas turės padengti? Kaip bus skaičiuojamas darbo laikas tarp skirtingų objektų, kas ir kaip nustatinės ribas, minučių tikslumu skaičiuos darbo laiką konkrečioje statybvietėje?
Toks sudėtingas darbo santykių reguliavimas skatins tiek rangovus, tiek subrangovus vengti darbo santykių. Šiandien naudojamos įvairios individualios veiklos formos (verslo liudijimai, pažymos), kurios menkiau apsaugo darbuotojo interesus, o valstybei itin sudėtinga ir retai pavyksta įrodyti, jog tokios veiklos formos pasirinkimas nėra laisvas darbuotojo pasirinkimas ir tada galima jį pripažinti buvus darbo santykiuose. Tad naujasis modelis iš esmės skatins grįžti prie alternatyvių darbo apmokėjimo modelių, nuo kurių Lietuva stengėsi tolti.
Kitas aktualus klausimas, subrangovo darbuotojų asmens duomenų apsauga. Rangovas siekdamas išvengti reikalavimų dėl nesumokėto darbo užmokesčio, galimai sieks gauti subrangovo darbuotojų asmens duomenis, kad galėtų kontroliuoti kaip subrangovas moka atlyginimu ar net atsiskaitymą su subrangovai vykdyti mokant tiesiogiai subrangovo darbuotojams. Šiuo atveju, kyla pagrįstų abejonių ar toks asmens duomenų keitimasis bus suderinamas su asmens duomenų apsaugos reikalavimais.
Be to, Rangovai, valdydami tokią detalią informaciją galės ne tik apskaičiuoti konkurentų veiklos kaštus, bet (dar svarbiau) įvertinti subrangovo pelno maržą ir taip įgaus didžiulį derybinį pranašumą, tariantis dėl darbų kainos.
Darbo kodekso pakeitimų metu buvo argumentuojama, jog pakeitimai apsaugos statybininkus nuo galimo subrangovų piktnaudžiavimo. Deja, bet šis tikslas nebus pasiektas. Didžiosios rangos darbus organizuojančios bendrovės ras teisinių būdų apeiti naujus barjerus, o statybininkai bus priversti rinktis gerokai mažiau socialinių garantijų teikiančias paslaugų teikimo formas. Dar blogiau, jog visi šie procesai tik padidins statybos darbų kaštus, kuriuos dengti turės eiliniai vartotojai.