Tenerifėje atrado ne tik įstabią gamtą, bet ir save kaip mokytoją

„Aš esu iš kaimo. Kai įstojau į universitetą, net minties neturėjau vykti atlikti praktikos į užsienį. Atrodė, jog man stinga drąsos ir įgūdžių“, – prisipažįsta šiemet Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos studijas baigusi Evelina Tarasevičiūtė.

Viskas pasikeitė sulig ta diena, kai reikėjo apsispręsti, kur atlikti savo trečiąją pedagoginę praktiką. Pirmąsias dvi atlikusi Lietuvoje, Evelina galiausiai pasiryžo išvykti į Tenerifę – tris mėnesius praleisti Puerto Santiago miestelyje, vandenyno pakrantėje, įsikūrusioje tarptautinėje lietuvių mokykloje „Baltic International School“.

Nuo nusivylimo iki drąsaus gyvenimo nuotykio

Kad atliktų praktiką Tenerifėje įsikūrusioje lietuvių mokykloje, prireikė daug atkaklumo. Peržvelgusi Europos mokyklas, kuriose galėtų atlikti praktiką, Evelina nusivylė – dauguma mokyklų siūlė tik nuotolinį mokymą, o jai norėjosi gyvo kontakto. Kai, atrodė, galimybės išvykti į užsienį nebeliko, jos bendramokslė prasitarė, kad ketina vykti atlikti praktikos į Tenerifę – ji paskatino ir Eveliną kreiptis ten pat. Taigi ir ji parašė laišką šios mokyklos vadovei.

Merginai buvo pasiūlyta praktikos vieta darželyje: darbo dienomis padirbėti su ikimokyklinukais ir priešmokyklinukais, o šeštadieniais – su vyresnėliais lituanistinėje mokykloje.

„Tai man buvo pati geriausia dovana. Supratau, kad norint žengti svarbų žingsnį nereikia būti labai drąsiam – kartais užtenka tiesiog nežinoti, kas tavęs laukia, neturėti jokių lūkesčių ir drąsiai eiti pirmyn“, – sako Evelina.

Pamokos su vaizdu į ošiantį vandenyną

Mokykla, kurioje Evelina atliko praktiką, įsikūrusi prie pat Atlanto vandenyno pakrantės. Čia besimokantys vaikai nuolat girdi bangų mūšą, į pamokas žygiuoja itin vaizdinga pakrante. „Sėdėti klasėje ir girdėti, kaip ošia vandenynas – tai yra geriausia, kas gali nutikti mokykloje. Kiekvieną kartą, žvelgdama į tą vaizdą, negalėjau patikėti, kad gamta gali būti tokia nuostabi. Norėjosi fotografuoti kiekvieną gamtos kampelį“, – su šypsena ir susižavėjimu pasakoja E. Tarasevičiūtė.

Dar viena maloni staigmena, su kuria susidūrė šioje mokykloje – labai mažos klasės. „Kiekvienam mokytojui tai yra svajonė. Klasėje yra nedaug vaikų, vyrauja jauki ir šilta atmosfera, šalia – palaikantis kolektyvas. Nors buvau tik praktikantė, kolegės nuo pat pirmųjų dienų mane priėmė kaip savą žmogų, tai labai pozityviai nuteikė“, – pasakoja Evelina.

Svarbu puoselėti žmogišką ryšį

Nors Evelinos specializacija yra darbas su 5–12 klasių mokiniais, Tenerifėje ji džiaugėsi turėjusi galimybę padirbėti ir su pačiais mažiausiais vaikais. Iš pradžių šiek tiek nerimavo, ar pavyks, ar atras ryšį, bet netrukus pamačiusi, kad viskas klostosi sklandžiai, suprato, kad ši patirtis – neįkainojama.

„Dirbant su vaikais svarbios ne tik akademinės žinios. Visų pirma reikia gebėti užmegzti ir puoselėti žmogišką ryšį. Maži vaikai žiūri į tave didelėmis smalsiomis akimis, laukia tavo žodžio, atsakymų, dėmesio, rūpesčio. Ir tada tu pats nori būti geresnis žmogus ir dėti visas pastangas auginant tą kiekvieną klasėje mokomą jauną žmogų“, – sako pašnekovė.

Ne tik praktika, bet ir asmeninė transformacija

Trys mėnesiai Tenerifėje Evelinai tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir asmeniniu virsmu. Ji džiaugiasi įveikusi savo didžiausią baimę: nors bijo vandens, čia ji išdrįso plaukti laivu, vandenyne stebėti delfinus ir banginius, leidosi į kalnus ir dalyvavo spalvingame ispanų karnavale. Ir nekantriai laukdavo vėl sugrįžti į mokyklą!

„Kiekvieną vakarą eidavau miegoti su mintimi, kaip smalsu, kas bus rytoj! Kai taip jautiesi, tai yra ženklas, kad eini teisingu keliu“, – įsitikinusi ji.

Pirmosios dvi pedagoginės praktikos, kurias atliko toje pačioje Lietuvos mokykloje, buvo labai naudingos, tačiau praktika Tenerifėje buvo neįkainojama. Evelina labai rekomenduoja visiems pedagogikos studentams drąsiai rinktis kuo įvairesnes praktikos vietas: „Kiekviena mokykla – tai naujas pasaulis, nauji kolegos, nauji mokiniai. Gryniausia tiesa, kad ne tik tu mokini mokinius, bet ir jie mokina bei augina tave“.

Apie tikėjimą mokytojo darbu ir realybę

Evelina neabejoja, kad studijų metu ji užaugo ir subrendo ne tik kaip pedagogė, bet ir kaip žmogus. Jos požiūris į mokytojo darbą palaipsniui keitėsi – nuo romantizuoto iki realistiško. „Mokytojo darbas yra ne tik pašaukimas ir kasdienė romantika. Tai labai sunkus ir atsakingas darbas. Nors vis dar tikiu tuo stebuklu, kuris kasdien vyksta klasėje, bet taip pat suprantu, kad šis darbas reikalauja didelio atsidavimo, milžiniškų jėgų ir pastangų“.

Šiandien ji nesigaili nei vieno žengto žingsnio. „Lietuvių kalbos pedagogikos studijos man padėjo augti – gilinti žinias, lavinti kritinį mąstymą, mokytis lankstumo. Ir kai klasėje gali pritaikyti tai, ko išmokai universitete, jauti, kad esi ir kompetentingas, ir reikalingas“, - sako ji.

Moksleiviams, svajojantiems apie pedagogikos studijas, ji pataria nedvejoti. Jeigu bent truputį kirba mintis apie pedagogikos studijas, verta pabandyti. Anot Evelinos, mokytojas šiandien turi būti ne tik geras savo dėstomo dalyko specialistas, bet ir psichologas, ugdymo partneris, įkvėpėjas. Svarbiausia, jis  turi padėti vaikams tapti geresniais žmonėmis.

„Šiandien pasauliui reikia ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir žmogiškumo. Todėl, jei moksleiviai svarsto apie mokytojo kelią, būtina pabandyti. Visada galima keisti savo profesinę kryptį, bet negalima atimti iš savęs galimybės bent pabandyti – prisidėti prie jaunų žmonių ugdymo, stengtis padaryti šį pasaulį bent šiek tiek geresniu“, - teigia E. Tarasevičiūtė.

Paklausta, kokia mokykla turėtų būti, kad joje būtų gera ir mokiniams, ir mokytojams, Evelina pabrėžia du dalykus: mokytojo jautrumą ir tėvų požiūrį: „Mokytojas turi ne tik mokyti savo dalyko, bet ir suprasti vaiką, atliepti jo emocinius poreikius. O vaikas turi jausti palaikymą iš namų: jei tėvai gerbia ir pozityviai atsiliepia mokyklą, gerbia mokytojus, vaikas jausis taip pat“.