Spaudos centras
Spaudos centras
2025 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Apdovanojimų komisijos pirmininkės, vos 4 metukų į Tomsko sritį ištremtos Rasutės Peslekienės kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:
Sveiki, mielieji Lietuvos žmonės, garbingi svečiai ir bendro likimo broliai ir sesės. Savo kalbą norėčiau pradėti mokytojos Elvyros Valaitienės eilėraščio „Lietuvai“ ištrauka
Lietuva mano, volunge mano,
Ulbi gražiausia pasaulio kalba –
Iš Tavo įsčių gimėm, gyvenam
Grįšim Tavim po smėlėta kalva.
<...>
Taip – Aš žinau: iškentėjome viską –
Sibirus, marą, karus ir badus.
O kaip reikėtų šimtuos obeliskų
Auksu įrėžt prarastųjų vardus!
Elvyra Valaitienė
TEISĖ SUGRĮŽTI...
Žmogaus atmintis stengiasi padėti pačiam žmogui išgyventi sunkius gyvenimo tarpsnius – blogus prisiminimus paslėpdama giliausiame kamputyje, tačiau praeitis vis vien pasiveja ir užgriūna kaip lavina.
Sugrįžtu į praeitį, į tų 1951-ųjų spalio 2-osios rytą. Svetimi žmonės – kareiviai, stribai – naršo po namus. Verkia mama, senelė. Vaikiška širdelė pajunta ir baimę, ir nelaimę. Ginkluoti stribai atvaro senelį, kuris buvo nuėjęs pas kolchozo pirmininką pasitikslinti dėl kalbų apie tremtį. Atbėgo mamos sesuo Janina, broliai Jonas ir Stasys, atlėkė raudodama mano močiutė Bronė – mamos mama. Susodino į sunkvežimį visą šeimą, pajudėjusią mašiną iš kiemo dar bandė vytis artimieji. Namai liko tuščiom langų akiduobėm, žiūrintys į išvežamus, o raudos aidėjo per ištuštėjusius rudeninius laukus. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbta. Kodėl ir už ką? Beveik neliko Lietuvoje šeimos, kurios nebūtų palietusi skaudi netektis. Toje tremties mašinoje sėdėjau ir aš, beveik 4 metų, o jau buvau paženklinta, buvau „liaudies priešas“. Sibiro mokykloje gynėme savo garbę gerai mokydamiesi, o už žodį „fašistai“ ir vaikišku kumšteliu uždroždavome.
Kalbu ir galvoju – juk toks spalio 2-osios rytas buvo daugelio Lietuvos šeimų paskutinis rytas savo Tėviškėje. Mūsų šeimos likimas tą rytą tilpo į tūkstančius statistinių vienetų, kuriuos užrašė vadas Kremliuje, o pasirašė jau čia Lietuvoje – savi. Savi? Ar aš juos galiu taip vadinti? Ir kodėl mes iki šiol niekaip negalime išsivaduoti iš tos skaudos okupacinio palikimo, kurį liudija likę ženklai, kuriuos matome savo krašte ir žmonių sąmonėje O juk tikrieji savi buvo tie, kurie buvo vagone, baržoje, numesti ant sniego Sibiro platybėse ar taigoje kertantys medžius. Ten buvo savi. Neįtikome tai santvarkai, nes turėjome to, ką galima buvo suprichvatizuoti ir įkurti kolchozą: tvartus, klojimą, namą, maniežą, arpą, žemės ūkio padargų, gyvulių, javų, bulvių. Vėliau kaimynai pasakojo, kad dvi savaites turtą vežė, o tremties byloje įsegta pažyma, kad buvo vienas stalas, kėdė ir šiaip jau nedaug to turtelio. Kur dingo servizai, baldai, gyvuliai, kumpiai? Neliko, pasidalijo... Bet ir Sibire darbštūs žmonės išgyveno: išgyveno darbu, malda, daina ir didele viltimi sugrįžti. O dabar guli sugulę Paparčių kapinėse visi keturi: seneliai Jonas ir, tėveliai Jonas ir Ona Čiuladai.
Senelis Jonas Čiulada – dukart gyvenęs Amerikoje, buvęs Žaslių valsčiaus viršaitis, tautininkas, Šaulių sąjungos narys. Mylėjo savo kraštą, dirbo žemę. Kalinys, tremtinys, nors buvo įspėtas dėl išvežimo – nepatikėjo, nes niekam blogo nepadarė. Tą labai šaltą 1954 metų sausio 21-ąją, toli nuo Tėvynės, sirgdamas plaučių uždegimu, giliai atsidusęs pasakė: „Nėr manęs, nematysiu jau Lietuvos“. Buvo palaidotas Verch-Niursos kapinėse. Po 36 metų aš, Rasutė Peslekienė, ir sesuo Onutė Ulozienė iškasėme, parsivežėme senelio palaikus ir palaidojome Paparčių kapinėse. Tai buvo mano viso gyvenimo svarbiausia kelionė – parvežti senelio palaikus, kad jis būtų čia, savojoje žemėje, kad per Vėlines ir ant jo kapo galėtume uždegti žvakelę.
Šalia ilsisi amžino poilsio senelė Rozalija Čiuladienė. Užaugo graži, darbšti, ištekėjo už grįžusio „amerikono“ ir vėl išvažiavo su juo į Ameriką. Gyveno Bostone ir dirbo verpimo fabrike po 16 valandų. Grįžo į Lietuvą aplankyti namiškių, prasidėjo I pasaulinis karas ir jų neišleido išvažiuoti. Senelė mirė 1969 metų vasario 16-ąją. Tik 12 metų pasidžiaugusi gyvenimu gimtinėje, o prieš mirtį, nors ir sunkiai kalbėjo, tačiau sušnabždėjo, kad per Vokietiją, Angliją, Ameriką ir Sibirą kelias parvedė Lietuvon ir čia jos kaulai ilsėsis.
Mama gimė 1923 metais ir buvo vyriausia gausioje Bronės ir Kazio Malūnavičių šeimoje. 1944 metais ištekėjo už savo kaimo jaunuolio Jono Čiulados. Karas, sunkūs pokario metai. Vyras Jonas ir šešuras Jonas suimti. Nešiojo jiems maistą į kalėjimus Ukmergėje, Trakuose Vilniuje, Lukiškėse, dažniausiai pėsčiomis. Namuose abi su anyta Rozalija turėjo atlikti visus ūkio darbus. Tik vyrai spėjo sugrįžti iš kalėjimų, kai ir vėl nelaimė – šįkart tremtis. Sunki tremtis, o dar sunkesnis gyvenimas ir darbas Sibire. Dirbo taigoje, genėjo šakas, ten gimė dukros Onutė ir Janina.. Grįžus į Lietuvą, dirbo kolūkyje, felčeriniame med. punkte, daug audė, buvo darbšti ir visų mylima.
Šalia mamos mūsų tėvelio kapas. Gimė jis 1923 metais, nuo ankstyvos vaikystės dirbo tėvų ūkyje, nors labai norėjo mokytis. Kaip ir visai pokario kartai jam teko skaudūs išgyvenimai. Spausdino ir platino atsišaukimus, raginančius neiti į okupacinę kariuomenę. Suėmė, kalėjimas Lietuvoje, po to lageris Intoje. Grįžo praradęs sveikatą anglių šachtose. O vėliau tremtis – šį kartą į Tomską. Kirto medžius, juos krovė, plukdė sielius, o po darbo statėsi namą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo kolūkyje. Labai džiaugėsi Lietuvos atgimimu. Po 1991 metų sausio 13-osios įvykių labai išgyveno dėl Lietuvos likimo, dėl mūsų, tomis dienomis ir naktimis budėjusiųjų prie svarbiausių valstybės objektų. Neatlaikė tremtinio širdis. Mirė 1991-ųjų balandžio 8 d. Tėvelis buvo visada įsitikinęs, kad imperija, pastatyta ant kaulų ir kraujo, negali ilgai išsilaikyti.
Juoda šlapia duona, padažyta į aliejų, buvo mūsų kasdieninis valgis. Vasaros metu prisirinkdavome uogų, grybų. Mes, vaikai, neturėjome kada dykinėti, reikėjo padėti sukasti žemę, ravėti ir laistyti daržus, paruošti žiemai šieno, nes nusipirkome skolon karvutę.
Tą 1957 metų Joninių naktį, kai gimė sesuo Janina, vienas ukrainietis grįžo iš rajono centro, sukoręs 40 km ten ir atgal pėsčiomis. Atėjo ir pranešė, kad yra dokumentai – mes esame laisvi. Verkė gimusi mažoji sesė, verkė mama ir senelė iš džiaugsmo ir nežinomybės. Lietuvoje nėra namų, bet yra savi ir Tėvynė. Tiek kartų svajota apie sugrįžimą.
Teisė sugrįžti... O kas drįso pažeminti ir paniekinti niekuo nekaltus, atimti turtą, namus, žemes, pasmerkti senelius, vos gimusius kūdikius, vaikus nežiniai ir kančiomis, bado mirčiai svetimoje žemėje? Kas atgailaus, kad mano sesės turėjo įrašą „gimusios Sibire“ kaip kaltės žymę? Kas grąžins mano teisę į ramią, gražią vaikystę savo gimtinėje? Tuos visus metus iki Atgimimo aš turėjau jaustis kaip nusikaltėlė. Tik kas man pasakys, kaip 4 metų tapau „liaudies priešu“? Gal man pasakys ponai, šnekantys apie tremtį iš aukštų tribūnų, kaip apie „savanorišką“ mūsų išvykimą iš Lietuvos? Kodėl po visą Sibirą išmėtyti mūsų Lietuvos vaikų kaulai dūla sukloti po pabėgiais, užlieti užtvenktų upių vandeniu, guli pabalę Kazachstano smėlynuose, nuplauti į jūrą Lenos deltoje? Jau norima pamiršti istorijos pamoką, todėl sakoma: „Ir Lietuvoje buvo sunku“. Taip, buvo sunku, bet čia buvo savo žemė, čia buvo saviškiai. Kažkodėl niekas nenorėjo patys važiuoti į Sibirą.
Dar ir dabar užšalusi širdis, dar ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, užgriūna slegianti praeitis, dar ir dabar gyvuliniai vagonai, jų ratų bildesys grąžina į tas kraupias nevilties dienas ir svajonę – sugrįžti į savo Tėvynę.
P.S. Norėčiau paprašyti Jūsų – žmonės, būkime atsakingi ir budrūs, netikėkite tuščiais pažadais ir rėksniais, netikėkite tais, kurie laksto po svetimas pakampes ir teršia Tėvynę. Mes visi už ją atsakingi – nes turime tik ją vieną. Nepardavinėkime jos, neišdavinėkime, nes tik būdami vieningi sugebėsime apsaugoti ir apginti ją –savąją Lietuvą. Taip kaip dabar gina ukrainiečiai ne tik savo, bet ir mūsų Laisvę. Ačiū jiems ir visai Ukrainai. Dėkoju ir Lietuvos žmonėms, kurie tai suprasdami, padeda ir remia Ukrainą. Ačiū Jums visiems. Sveikatos!