Spaudos centras
Spaudos centras
Vilniaus arkikatedra – tai daugiau nei didinga Lietuvos krikščionybės šventovė. Ji yra mūsų valstybės istorijos, kultūros ir tikėjimo šerdis, kur susikerta praeitis ir dabartis, dvasinis gyvenimas ir mokslo pažanga. Ši erdvė, menanti Mindaugo karūnavimo laikus ir tautos atgimimo epochas, šiandien tampa gyvu tarpdisciplininių tyrimų centru, kuriame jungiasi archeologija, architektūra, menotyra, istorija ir teologija.
Kaip pastebi Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičiūtė, Vilniaus arkikatedra – tai ne tik religinis simbolis, bet ir nuolat tyrinėjamas istorijos bei kultūros šaltinis: „Kalbant apie Katedrą, sunku išskirti svarbiausius jos etapus – ji tarsi grandinė, pasakojanti Lietuvos istoriją. Katedra yra pagrindinis mūsų tyrimų objektas: saugome ir tiriame jos lobyną, kartu po truputį atveriame ir kitą, ilgai nenaudotą Vilniaus paveldą. Mažais žingsniais žengdami matome, kaip dėmesys šiam tyliai lūkuriuojančiam paveldui stiprėja.“
Lietuvos mokslo taryba (LMT), skatindama istorinius ir kultūros paveldo tyrimus, mato Vilniaus arkikatedros projektą kaip išskirtinę galimybę ne tik praplėsti mūsų mokslo žinias, bet ir įprasminti tautos tapatybę. Apie tai, kaip Bažnyčia derina liturginį gyvenimą ir mokslinius tyrimus, kaip šiuolaikinės technologijos keičia mūsų santykį su paveldu ir kaip mokslo bei tikėjimo dialogas gali praturtinti visuomenės dvasinį augimą, kalbamės su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu.
– Bažnyčia per istoriją dažnai buvo ne tik maldos, bet ir žinių židinys. Šiandien Vilniaus arkikatedra tampa tyrimų objektu, kuriame susitinka archeologija, architektūra, istorija, teologija. Kaip Jūs įsivaizduotumėte vaisingą dialogą tarp šių sričių, kad tyrimai ne tik praturtintų mokslinį pažinimą, bet ir pagilintų mūsų dvasinį santykį su Bažnyčia?
– Šis dialogas tarp architektūros, archeologijos ir istorijos vyksta jau daugiau kaip du tūkstančius metų, įvairiais lygmenimis ir pjūviais. Bažnyčia nuo pat pradžių dalyvavo visuose šiuose procesuose, todėl jos paveldas yra ir pasaulinis paveldas. Tai matome per UNESCO ir kitas institucijas, tačiau svarbu, kad Bažnyčios paveldas reguliuojamas ne tik pasauliniais, civiliniais įstatymais, bet ir jos pačios vidiniais teisės aktais, kurie pabrėžia paveldo svarbą ir būtinybę jį saugoti.
Dirbdami šių sričių sankirtoje matome, kaip šis dialogas atsiskleidžia per įvairius istorinius atradimus. Pavyzdžiui, neseniai lankiausi Kastel Gandolfe, kur veikia ir modernūs, ir istoriniai teleskopai. Vienas jų padėjo sudaryti pirmuosius kosmoso žemėlapius, kitas – tas pats, per kurį popiežius stebėjo, kaip žmogus pirmą kartą žengė Mėnulyje. Tad šis dialogas tarp mokslo ir tikėjimo yra nuolat gyvas, gilus ir tęstinis.
– Vilniaus arkikatedra yra ne tik tikėjimo centras, bet ir tautinės atminties branduolys. Kaip, Jūsų manymu, Bažnyčios paveldas – nuo sakralinės architektūros iki archyvų ir gyvų tradicijų – turėtų būti interpretuojamas, kad jis stiprintų tautinę tapatybę, ugdytų visuomenės istorinę savivoką ir kartu pagilintų žmonių dvasinį santykį su Bažnyčia?
– Nuo pat Lietuvos krikšto Vilniaus arkikatedrai tenka ypatinga vieta mūsų istorijoje. Ji brangi ne tik kaip tikėjimo centras, bet ir kaip tautinės atminties ženklas, lydintis visus Lietuvos istorijos etapus.
Katedrą svarbu pažinti ne vien kaip meninį ar architektūrinį paminklą, bet ir kaip vietą, kur Dievas buvo ir tebėra šlovinamas. Toks pažinimas padeda žmonėms atpažinti sakralumo įtaką tiek mūsų visuomenės gyvenimui, tiek asmeninėms patirtims. Kuo giliau žmogus susipažįsta su šia vieta – jos istorija, paskirtimi, prasmėmis – tuo aiškiau jis gali įžvelgti dvasinę tikrovę, slypinčią už fizinio pastato.
– Dažnai sakoma, kad arkikatedra yra Lietuvos istorijos „veidrodis“. Ji mena Mindaugo karūnavimą, Lietuvos krikštą, didžiųjų kunigaikščių epochas, okupacijas ir laisvės kovas. Kuriuos istorinius lūžius Jūs laikytumėte ryškiausiai įspaustais šioje erdvėje ir kurie iš jų šiandien turėtų būti aktualizuoti visuomenei labiausiai?
– Lietuvos krikštas buvo pirmasis ir vienas ryškiausių lūžių, pažymėjęs mūsų tautinės tapatybės pradžią ir įsijungimą į platesnį Europos kultūrinį gyvenimą. Vėliau atėjo laisvės kovų laikotarpis, kurį skaudžiai išgyveno ne tik mūsų tauta, bet ir pati Arkikatedra – ji tapo tylia visų šių išbandymų liudininke.
Nepriklausomybės metais ši erdvė įgavo naują prasmę: būtent Katedros rūsiai tapo vieta, kur susitikdavo Sąjūdžio veikėjai, kur brendo atgimimo dvasia. Todėl visi šie lūžiai – nuo krikšto iki laisvės siekio – yra glaudžiai susiję ir tebėra gyvi Katedros atmintyje.
– Šiuolaikinės technologijos – 3D modeliavimas, skaitmeniniai ir kiti metodai – atveria naujas galimybes tyrinėti Vilniaus arkikatedrą. Kaip Bažnyčia žvelgia į tokių inovacijų panaudojimą – ar matote juose ne tik mokslinę vertę, bet ir galimybę padėti žmonėms geriau pažinti šią šventovę, sustiprinti jų tikėjimą ir praturtinti pastoracinį Bažnyčios darbą?
– Bažnyčia visada naudojo moderniausias savo laikmečio priemones – ir šiandien technologijos tampa svarbiu būdu padėti žmonėms pažinti kultūros paveldą. Šiandien kalbame apie 3D modeliavimą, tačiau, pavyzdžiui, Šv. Petro bazilika Romoje šioje srityje jau yra pažengusi daug toliau: sukurti išsamūs modeliai leidžia net ir tiems, kurie negali ten nuvykti, virtualiai susipažinti su šio šedevro menu ir paveldu.
Panašūs sprendimai jau taikomi ir pas mus – Bažnytinio paveldo muziejus aktyviai naudoja skaitmenines technologijas, kad pristatytų paveldą lankytojams, praturtintų edukacines programas ir įvairaus lygmens pažinimo veiklas. Tokios priemonės ne tik plečia žinias, bet ir padeda žmonėms giliau išgyventi ryšį su šventove bei jos dvasine tikrove.
– Kaip, Jūsų akimis, turėtų būti skatinamas dialogas tarp Bažnyčios ir Arkikatedros tyrimus atliekančių mokslininkų, kad šios šventovės pažinimas būtų visapusiškas, bet kartu darniai derėtų su kasdieniu liturginiu gyvenimu, išsaugant erdvės sakralumą ir praturtinant bendruomenės tikėjimą?
– Bet kurios bažnyčios archeologiniai tyrimai yra iššūkis tiek mokslininkams, tiek ir visai bendruomenei. Labiausiai tai pastebima restauracijų metu, dalį bažnyčios pridengus pastoliais, už kurių vyksta kruopštus menininkų darbas. Svarbiausia, kad šie darbai būtų derinami taip, kad netrukdytų liturgijai, išlaikytų maldos ritmą, bet kartu leistų atverti tai, kas bažnyčiose įamžinta: freskas, meno kūrinius, istorinius atradimus požemiuose.
Tokia pusiausvyra yra įmanoma. Ji pasiekiama ir pas mus, ir visame pasaulyje, nes kalbame apie šventoves, gyvuojančias ne šimtmečius, o tūkstantmečius. Pavyzdžiui, Romoje Šv. Petro bazilika pusmetį buvo apdengta pastoliais – ten taip pat vyko restauracijos, konservavimo, valymo darbai, grindžiami pagarbiu kultūros paveldo sakralumo ir pažinimo santykiu.
– Nuo seniausių laikų Bažnyčia buvo svarbi žinių perdavimo erdvė – per vienuolynus, bibliotekas, universitetus – ir daugelis dvasininkų patys aktyviai prisidėjo prie mokslo pažangos. Kaip šiandien, Jūsų akimis, mokslo naujovės – pavyzdžiui, dirbtinis intelektas – gali būti integruotos į Bažnyčios gyvenimą ir misiją?
– Mes jau anksčiau kartu su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba dirbome, siekdami suskaitmeninti dokumentus, saugomus įvairiuose archyvuose – tiek Bažnyčios, tiek valstybės. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Lietuvos vyskupų konferencija 2016-ųjų gegužės 30 dieną pasirašė susitarimą skaitmenizuoti Katalikų Bažnyčios parapijose esančias metrikų knygas. Buvo numatyta suskaitmeninti visas senesnes nei 100 metų Lietuvos bažnyčių metrikų knygas, parapijiečių sąrašus bei užsakų knygas pagal vyskupijose surinktos informacijos pagrindu sudarytus sąrašus. Šios istorinės vertybės yra prieinamos Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitmeninių dokumentų skaitykloje tiek mokslininkams, tiek ir kiekvienam besidominčiam istorija.
Šis projektas yra sklandaus valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo pavyzdys. Per ilgus šimtmečius ir okupacijas Bažnyčia išsaugojo protėvių atminimo dokumentus. Šie dokumentai tapo prieinami kiekvienam gebančiam perskaityti senuosius įrašus.
Kalbant apie dirbtinį intelektą, Bažnyčia, galima sakyti, yra šios diskusijos priešakyje. Ne technologijų kūrimo prasme, o svarstant, kaip šios naujovės turėtų būti naudojamos. Šventasis Sostas į šį dialogą pakvietė didžiausias pasaulio įmones, kuriančias dirbtinį intelektą, nes už techninių sprendimų visada slypi moraliniai ir etiniai klausimai. Ši diskusija nepaprastai svarbi žvelgiant į ateitį.
Dabartinis popiežius Leonas XIV dirbtinio intelekto temą iškėlė labai anksti, ir tai primena jo pirmtako Leono XIII laikus, kai Bažnyčia reagavo į tuometinius socialinius pokyčius – darbo, kultūros, visuomenės permainas. Šiandien analogiškai Bažnyčia veda dialogą apie dirbtinį intelektą ir jo vietą socialiniame Bažnyčios mokyme.
– Kaip, Jūsų nuomone, dirbtinis intelektas gali būti konkrečiai naudojamas Bažnyčios veikloje ir moksliniuose tyrimuose?
– Dirbtinis intelektas pritaikomas įvairiai. Paprasčiausia – administraciniai darbai: laiškų rašymas, dokumentų rengimas, informacijos tvarkymas. Kitas dalykas – jau dabar yra išleista programa „Magisterium“, kurioje dirbtinis intelektas sutelkia Bažnyčios mokymą vienoje vietoje ir leidžia lengvai pasiekti daugybę Bažnyčios dokumentų. Ši dirbtiniu intelektu paremta programa mokosi tik iš kruopščiai atrinktų autoritetingų katalikiškų šaltinių duomenų bazės – ne tik Biblijos, bet ir daugiau nei 23000 oficialių Bažnyčios mokymo (Magisteriumo) dokumentų (tokių kaip Katekizmas, popiežių enciklikos, Susirinkimų dekretai, Kanonų teisė).
Tokiomis technologijomis gali pasinaudoti ir mokslininkai – archeologai, biblistai ar kiti tyrėjai gali analizuoti Dievo žodį ar kitą paveldą konkrečiomis mokslo metodikomis.
Šią kryptį aktyviai vysto ir Bažnytinio paveldo muziejus: jis ne tik skaitmenina dokumentus ir leidinius, bet ir vykdo tyrimus. Muziejaus reikmėms dirbtinis intelektas gali būti naudojamas meno kūrinių ir architektūros analizėje – atpažinti senųjų tapybos technikų ypatumus, nustatyti autorius ar net atkurti prarastus fragmentus pagal turimus duomenis. Tekstų analizės srityje dirbtinis intelektas padeda tirti senąsias rankraštines knygas, skenuoti, versti ir sisteminti didžiulius informacijos kiekius, kurie anksčiau buvo prieinami tik specialistams.
Vilniuje turime išskirtinį istorinio ir meninio turto kiekį – daugiausia dėl Bažnyčios veiklos ir vienuolijų, kurios čia atsirado. Jei pažvelgtume į senamiestį ir jo UNESCO saugomą teritoriją, didelė šio kultūrinio paveldo dalis yra būtent Bažnyčios sukurta ir išsaugota vertybė. Todėl natūralu, kad dirbtinis intelektas tampa nauju įrankiu šiam paveldui pažinti ir kūrybingai perteikti ateities kartoms.
Drauge reikia priminti, kad nors dirbtinis intelektas (taip pat ir mano jau minėtas „Magisterium“) yra galingas įrankis, jis skirtas padėti suprasti, o ne pakeisti esminius žmogiškus tikėjimo elementus. Visada teiktina pirmenybė sakramentams, dalyvavimui Bažnyčios gyvenime, bendravimui su dvasios tėvais ir motinomis bei tiesioginiam pirminių šaltinių, pvz., Katekizmo ir Šventojo Rašto, skaitymui. Dirbtinis intelektas turėtų papildyti, o ne pakeisti šiuos svarbius katalikų gyvenimo ir mokymosi aspektus.
– Vilniaus arkikatedra ir Bažnyčios paveldas apskritai – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir gyvas kvietimas į dialogą su dabartimi. Kaip, Jūsų manymu, Bažnyčia galėtų įtraukti arba kaip jau dabar įtraukia platesnę visuomenę į šio istorinio ir dvasinio paveldo pažinimą?
– Dialogas vyksta nuolat. Bažnyčia veikia ne tik savo uždarame teologiniame rate, jos įtaka pasiekia žmones visuose gyvenimo spektruose – sociologiniuose, ekonominiuose, meno srityse ir, žinoma, dvasiniame gyvenime.
Toks dialogas padeda žmogui atrasti save. Bažnyčios veikloje, kaip ir valstybės institucijose, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas žmogui. Visi šie aspektai, prie kurių prisideda Bažnyčia, – socialinės gerovės palaikymas, fizinio ir dvasinio gyvenimo sąveika – suteikia žmogui galimybę vystytis įvairiose srityse ir pažinti save giliau.
– Mokslas ieško tiesos remdamasis faktais ir tyrimais, o Bažnyčia – tikėjimu ir dvasine patirtimi. Kaip Jūs įsivaizduojate šių dviejų perspektyvų dialogą šiandien, kad jos ne konkuruotų, bet viena kitą papildytų?
– Ir mokslas, ir tikėjimas ieško tiesos – kiekvienas savo srityje. Skirtumas tas, kad mokslas tiria kūriniją, o tikėjimas atveria Kūrėją. Kai šios dvi perspektyvos susitinka, jos viena kitą praturtina: mokslas saugo tikėjimą nuo paviršutiniškumo, o tikėjimas apsaugo mokslą nuo redukcionizmo, leidžia ieškoti tiesos giliau ir pasiekti ją išsamiau.
Kartais palyginame mokslą ir tikėjimą su kopimu į kalną: mokslininkai užkopę atranda teologą, sėdintį viršūnėje ir kontempliuojantį Dievą, kurį jie pasiekė savo tyrimais. Ši metafora gražiai iliustruoja, kad abi perspektyvos siekia to paties tikslo ir viena kitą papildo.
Kalbino Ernesta Šneideraitytė, LMT
Vilniaus arkivyskupijos nuotraukos
