Uždaros sistemos – atviros žaizdos: vaikų apsaugai reikia sprendimų priėmėjų, mąstančių apie ilgalaikę perspektyvą

Pasaulio vaikams tebepatiriant smurtą, neužtenka strategijų – reikia drąsos: reali apsauga prasideda ten, kur baigiasi nutylėjimas. Tai parodė Vilniuje savaitę vykęs tarptautinis kongresas ISPCAN 2025. Jame  atsispindėjo ne tik gerosios įvairiausių šalių praktikos, bet ir gilios, sisteminės spragos, jungėsi patirtys ir gimė bendras supratimas: vaikų apsauga negali laukti, veikti reikia aktyviau ir sparčiau nei iki šiol.

Atvirai kalbėtis apie sprendimus pasauliui tampant vis nesaugesniu vaikams tiek fizine, tiek emocine prasme, susirinko daugiau nei 700 dalyvių iš daugiau nei 70 šalių – tai politikos formuotojai, tyrėjai, praktikai, nevyriausybinių  organizacijų, teisėsaugos atstovai, dirbantys vaikų teisių srityje.

„Technologijos, karai ir socialiniai tinklai kelia naujas grėsmes, o mes sunkiai tvarkomės, kad užtikrintume vaikų saugumą. Šiandien vaikų apsauga reiškia būtinybę drąsiai pripažinti ir įveikti vaikų išnaudojimo stigmą, kad galėtume veikti greičiau – juk viena iš penkių mergaičių ir vienas iš septynių berniukų patiria seksualinę prievartą, – sakė Pragathi Tummala, ISPCAN vadovė. – Naujoji „Rise Up“ politikos forumo iniciatyva ragina skubiai telkti vyriausybių bendradarbiavimą, mokytis vieniems iš kitų ir užtikrinti universalias prevencines priemones, kurios pasiektų kiekvieną vaiką“.

Vilniuje nuskambėjo skaudi tiesa: vaikų apsauga susirūpinama labiau tik nutikus kokiam skaudžiam įvykiui, kitu atveju ji per dažnai atsiduria prioritetų sąrašo apačioje.

„Visuomenė kartais linkusi manyti, kad tokios problemos egzistuoja tik ten, kur mažiau pažangos. Tačiau duomenys rodo, kad vaikai smurtą patiria visose šalyse. Pripažinti tai – nelengva, bet būtina. Šis susitikimas ne tik atvėrė erdvę kalbėti apie tai, bet ir skatina veikti – kartu, nuosekliai, drąsiai. Ir greitai“, – kalbėjo Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Pasak jos, ir vaiko teises ginančios institucijos – policija, prokuratūra, vaiko teisių apsaugos tarnyba – ir su vaikais dirbantys specialistai turi vienodai suprasti kritinę bendradarbiavimo, pasitikėjimo ir dalijimosi informacija svarbą sprendžiant klausimus apie vaiko saugumą. Geranoriškumas, empatija, atsakingumas yra ne mažiau svarbūs ir žmogiški veiksniai sklandžiam koordinuotam veikimui ir pasitikėjimui tarp institucijų.

Nutylėję nemokame atpažinti

Nėra lengva kalbėti apie vaikų patiriamą smurtą, bet tą daryti būtina – turime išmokti geriau atpažinti netinkamą elgesį, gebėti jį įvardyti, suprasti, kada reikalinga pagalba ir išmokyti to vaikus.

Renginyje buvo pristatyta tyrimų, kurie parodė, kad, pvz., jaunimas neatpažįsta seksualinio priekabiavimo formų internete: patyrę seksualinį priekabiavimą internete sako apie 20–25 proc. jaunimo, tačiau, išvardijus konkrečius tokio elgesio pavyzdžius, net 70–90 proc. pripažįsta, kad su tuo yra susidūrę. Taigi švietimas ir aktyvūs pokalbiai būtini, siekiant padėti vaikams suprasti, kas yra saugi ir pagarbi skaitmeninė aplinka.

Turime matyti toliau nei metų ar kelių laikotarpis

Vienas Vokietijos specialistų pristatytas tyrimas domėjosi, kiek žmonių yra susidūrę su vaikų viliojimu ir seksualiniu išnaudojimu internete. Tarp 18–96 metų amžiaus žmonių tokių nustatyta 10,3 proc. Tačiau grupę sumažinus iki 18-29 metų – jau 31,6 proc.

Kitame Norvegijos atstovų pristatytame tyrime rasta, kad 94 proc. jaunuolių iki 16-os metų  jau yra patyrę įvairių formų seksualinių susidūrimų ir pažeidimų internete. Vidutinis amžius – 13 metų. Ir nustatyta, kad didesnis susidūrimo su internetiniais seksualiniais patyrimais ir pažeidimais dažnumas siejasi su prastesne psichikos sveikata ir su prastesne fizine sveikata.

Taigi turime suprasti, kad vaikų apsauga šiandien – tai investicija, kuri saugo ne tik vaikus, bet ir visuomenės ateitį. Kai šeimos gauna reikiamą pagalbą, o vaikai auga saugioje aplinkoje, mažėja smurto atvejų, paauglių nėštumų skaičius, daugiau vaikų lieka mokykloje ir t. t. – tai reiškia mažesnes išlaidas sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemoms ateityje. Pabrėžta, kad ankstyva prevencija kainuoja mažiau nei vėlyvas reagavimas ar darbas su pasekmėmis.

Nutylėtos spragos kainuoja per daug

Tarp forumo metu įvardytų sisteminių spragų – institucinis uždarumas: dalyviai atvirai pripažino – švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų ir teisėsaugos sistemoms turi keistis informacija, bendromis darbotvarkėmis, planais ir procesų tobulinimo idėjomis gerokai aktyviau, labiau įsiklausyti viena į kitą ir artėti prie realių bendruomenių. To reikia tam, kad vaikai neliktų tarp institucinių spragų – nepastebėti, neišgirsti ir neapsaugoti.

Dažnai, deja, ignoruojamas vaiko balsas – sprendimus linkstama grįsti suaugusiųjų požiūriu, o ne vaikų patirtimis.

Kita problema: tyrimai ir surinkti vertingi duomenys lieka akademiniuose sluoksniuose, nepasiekia politikos formuotojų ir praktikų, todėl atsiranda atskirtis tarp žinojimo ir veikimo. Finansavimo stygius, trumpalaikės donorų strategijos neleidžia kurti ilgalaikių pokyčių. Galiausiai, vis dar trūksta požiūrio pokyčių: vaikų apsauga dažnai suprantama kaip techninis darbas, o ne žmogiškas kiekvieno suaugusiojo įsipareigojimas.

Ką darysime kitaip?

Forumas neapsiribojo vien diagnoze – jame buvo išgryninti konkretūs pokyčių žingsniai. Įvardyta būtinybė įtvirtinti vaiko patirties svarbą, akcentuota daugiasektorinio ir tarptautinio bendradarbiavimo būtinybė, bendruomenės svarba, siūlyta kurti regioninius forumus, neapsiribojant sostinėmis ar tarptautiniais susitikimais ir rūpintis, kad duomenys „kalbėtų“ – būtų suprantamai pateikiami, rodytų realias vaikų istorijas ir patirtis.

Dalyviai iš Šiaurės Amerikos regiono, iš Europos, Australijos ir Naujosios Zelandijos regiono, Centrinės Amerikos ir Karibų regiono, Pietų Amerikos regiono, Viduriniųjų Rytų, Afrikos ir Azijos regionų Vilniuje išsakė idėjas, kad vaikus labiau saugoti nuo smurto padėtų vaikų apsaugos ir savisaugos temų įtraukimas į mokyklų ugdymo programas ir bendruomenių, bendraamžių švietimo programos, pozityvios tėvystės mokymai, reguliarūs vaiko savijautos patikrinimai mokyklose, poliklinikose bei nuolat ir nuosekliai stiprinama pagalba šeimoms ir bendruomenėms.

Greta tokių iššūkių, kaip persidengiančios pareigybės, uždarai veikiančios ministerijos ir menka atskaitomybė, būtini šie sprendimai:

-              nacionalinis koordinavimas, užtikrinamas aukščiausiu valstybės lygiu – prie Ministro Pirmininko ar Prezidento institucijos,

-              vietiniai integracijos centrai bendram veiksmų planavimui ir duomenų mainams bei

-              aiški teisinė bazė, apibrėžianti vaidmenis ir skatinanti bendradarbiavimą.

Šį didžiausią pasaulinį kongresą, kuris kitąmet vyks Australijoje, mūsų šalyje organizavoLR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, šiemet mininti 25 metų veiklos jubiliejų, drauge su Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetu.

Kongreso partneriai: LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LR Sveikatos apsaugos ministerija, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, taip pat – nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit vaikus“. Rėmėjai – Higienos institutas, tarptautinė mokslinių leidinių bendrovė „Elsvier“. Kongreso komunikacijos partneris – Skaitmeninės etikos centras. Organizatoriai ypač dėkingi Vilniaus miesto plėtros agentūrai „Go Vilnius“, padėjusiai į Lietuvos sostinę pritraukti šį vaiko teisių apsaugos renginį.

P. S. Nuo Niujorko iki Melburno – kultūros bendruomenės protestas, lydimas M. K. Čiurlionio „Jūros“  –  nuvilnijo ir Vilniaus ISPCAN kongrese. Dalyviams iš daugiau nei 70-ties šalių kongreso atidarymo dieną, spalio 5 d.  buvo pristatyta situacija Lietuvoje ir jie visi drauge klausėsi „Jūros“. Muzika skambėjo kaip tylus, bet galingas kultūrinio protesto ženklas. Reakcija buvo jautri ir dėmesinga – tai tapo išskirtiniu lietuvių kultūriniu gestu, perteikiančiu ne tik meninę vertę, bet ir vertybinį kontekstą, sujungiantį meną ir protesto formos estetiką, kurią renginio dalyviai priėmė su susidomėjimu ir pagarba.