Vaikai, kurie nemato vasaros atostogų: nematomas darbas, apie kurį Lietuvoje vis dar tylima

Socialinių darbuotojų praktikoje vis dažniau atpažįstami vaikai, kurie vietoje įprastos vaikystės gyvena suaugusiųjų ritmu – rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis, slaugo artimuosius ar padeda išlaikyti namų ūkį. Specialistai pabrėžia, kad dalis tokių vaikų lieka nematomi, nes jų šeimos nepatenka į socialinių paslaugų akiratį. Artėjant vasarai, kai daugeliui vaikų prasideda poilsio ir laisvės laikotarpis, kai kuriems tai reiškia dar didesnę atsakomybę.

Pasak socialinės darbuotojos, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro (PKTC) ekspertės Ritos Trečiakauskienės, šie vaikai dažniausiai lieka nepastebėti, nes jų elgesys iš pirmo žvilgsnio atrodo „brandus“ ir „atsakingas“.

„Socialiniai darbuotojai mato vaikus, kurie po pamokų neskuba į kiemą ar būrelius. Jie eina namo – gaminti, prižiūrėti mažesnių vaikų, kartais rūpintis sergančiais artimaisiais. Vasarą jų atsakomybės tik padidėja. Ir svarbiausia – tai nėra jų pasirinkimas“, – sako ji.

R. Trečiakauskienės teigimu, visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad toks vaikas yra „stiprus“, „savarankiškas“, netgi pavyzdinis. Tačiau už šio vaizdo slypi visai kita realybė – nuolatinė įtampa, atsakomybė ir ribotos galimybės būti vaiku. Nors iš šalies gali atrodyti, kad tokia patirtis „užgrūdina“, tyrimai ir praktika rodo priešingą poveikį.

Vaikų ir paauglių psichologė, dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia: „Kai vaikas kasdienybėje turi atlikti suaugusiojo rolę šeimoje – tai dažniausiai sukuria situaciją, kuomet vaikui tenkanti atsakomybė yra didelė, o vidiniai resursai dorotis su jos sukuriama našta – riboti. Todėl vaikai, atsidūrę tokiose aplinkybėse, patiria daug nerimo ir įtampos, prastėja jų emocinė savijauta, gali atsirasti bendravimo su bendraamžiais iššūkių bei mokymosi sunkumų. Iš išorės gali atrodyti, kad tai stiprūs, savarankiški vaikai, tačiau dažnai jie neturi pakankamai emocinių įrankių dorotis su sunkiais jausmais – todėl gali didėti įvairių emocinių sunkumų rizika: depresiškumo, emocinio perdegimo, savižalos“.

Panašiai teigiama ir Europos šalyse atliktų tyrimų išvadose. Vaikai, kurie anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybes, dažniau patiria emocinį nuovargį, stresą, jiems sunkiau susikaupti mokykloje. Ilgainiui tai gali reikšti prastesnius mokymosi rezultatus, mažesnes galimybes siekti aukštesnio išsilavinimo ir didesnę socialinės atskirties riziką. Kitaip tariant, tai nėra tik laikinas šeimos sprendimas – tai veiksnys, galintis turėti ilgalaikių pasekmių vaiko ateičiai.

Europa jau įvardija problemą

Tai, kas Lietuvoje dar dažnai lieka tarp eilučių, Europoje vis aiškiau įvardijama kaip vaikų teisių ir gerovės klausimas. Europos Komisija pabrėžia, kad visi vaikai turi turėti realią prieigą ne tik prie švietimo ir sveikatos priežiūros, bet ir prie poilsio, laisvalaikio bei visavertės vaikystės. Tačiau daliai vaikų šios teisės lieka ribotos, nes jie kasdien prisiima šeimos išgyvenimui būtinas funkcijas.

„Eurofound“ ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros analizės rodo, kad ekonominiai sunkumai šeimose dažnai lemia vadinamąjį „nematomą vaikų darbą“ – kai vaikai kompensuoja paslaugų, priežiūros ar socialinės pagalbos trūkumą.

Tarptautiniai tyrimai leidžia geriau suprasti šio reiškinio mastą. Vertinama, kad Europoje apie 2–8 proc. vaikų reguliariai atlieka reikšmingas priežiūros ar pagalbos funkcijas šeimoje, o kai kuriose šalyse šis rodiklis gali siekti ir iki 10 procentų. Daliai šių vaikų tai nėra epizodinė pagalba – jie kasdien skiria nemažai savo laiko rūpinimuisi artimaisiais ar buities užduotims, o tai ilgainiui gali paveikti jų mokymosi galimybes, emocinę savijautą ir ateities pasirinkimus.

Reikalinga pagalba

Kai kurios Europos valstybės jau pradėjo sistemingai spręsti šią problemą. Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje identifikuojami vadinamieji „jaunieji globėjai“ (angl. young carers) – vaikai, kurie rūpinasi šeimos nariais. Jiems kuriamos specialios programos, teikiama psichologinė pagalba, mokyklos informuojamos apie jų situaciją.

Skandinavijos šalyse daugiau dėmesio skiriama ankstyvam atpažinimui – mokytojai, socialiniai darbuotojai ir sveikatos specialistai mokomi pastebėti požymius, kad vaikas gali būti per daug apkrautas atsakomybėmis. Taip pat plečiamos bendruomeninės paslaugos, kurios sumažina spaudimą šeimoms.

Nyderlanduose ir Vokietijoje stiprinamas bendruomeninis atsakas – kuriamos paslaugos šeimoms, kad vaikai netaptų pagrindiniais pagalbininkais. Tai apima dienos centrus, laikinos priežiūros paslaugas, pagalbą namuose.

Psichologės Jurgitos teigimu, svarbu, kad šalia vaiko esantys suaugusieji pastebėtų tokių vaikų nuovargį, įtampą, socialinę izoliaciją ir nepaliktų vaikų vienų. O pagalba šiems vaikams prasideda nuo dėmesio parodymo ir nuoširdaus pokalbio. Vaikams svarbu išgirsti ir palaikymo žodžius – kad suaugę mato, jog jam sunku, kad jis susiduria su pernelyg didele atsakomybe, o taip pat sulaukti padrąsinimo įsitraukti į jo amžių atitinkančias veiklas: kad galėtų žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, turėti laiko pomėgiams ar poilsiui. 

Vaiko teisė į vaikystę

Pasak PKTC ekspertės Ritos Trečiakauskienės, užsienio šalių patirtis rodo, kad problema nėra sprendžiama vien kontrolės priemonėmis. Esminis pokytis įvyksta tada, kai valstybė pripažįsta reiškinį ir kuria paramos sistemą šeimoms.

Remiantis kitų Europos Sąjungos šalių patirtimi, Lietuvoje gali būti 8–34 tūkst. vaikų, kurie namuose atlieka suaugusiųjų globos pareigas. Tačiau oficialiai jų nėra – sistema jų nefiksuoja, o dauguma savo vaidmenį slepia.

Viena iš priežasčių – pats reiškinio pobūdis. Šis darbas vyksta namuose, šeimos viduje, dažnai laikomas „natūralia pagalba“. Todėl jis nepatenka nei į statistiką, nei į aiškias intervencijų sistemas. Kita priežastis – riboti resursai. Socialiniai darbuotojai dažnai dirba su dideliais krūviais, o aiškių metodikų, kaip identifikuoti tokius vaikus, vis dar trūksta.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad problema nėra ta, jog socialiniai darbuotojai tokių vaikų nepastebi. Dažnai apie juos tiesiog nesužinoma. Daugelis „jaunųjų globėjų“ gyvena šeimose, kurios nesikreipia pagalbos ir nepatenka į socialinių paslaugų sistemą. Todėl itin svarbus tampa bendruomenės, mokyklų, sveikatos priežiūros specialistų ir kitų su vaikais dirbančių žmonių vaidmuo laiku pastebint, kad vaikui tenka per didelė atsakomybė.

„Kalbame apie labai paprastą dalyką – vaikų teisę į vaikystę. Kai vaikas per anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybes, tai neišvengiamai riboja jo galimybes ateityje – tiek mokytis, tiek kurti savarankišką gyvenimą. Todėl svarbu tai pamatyti ne kaip pavienius atvejus, o kaip reiškinį. Ir, mano manymu, Lietuvos socialinė sistema jau yra tam pribrendusi – pripažinti tai ir pradėti veikti nuosekliau“, – teigia R. Trečiakauskienė.

Ką galime padaryti Lietuvoje

Lietuvoje socialiniai darbuotojai nėra pasyvūs stebėtojai – jie jau dabar susiduria su šiomis situacijomis ir ieško sprendimų. R. Trečiakauskienė pripažįsta, kad Lietuvoje trūksta aiškios sistemos, kaip tokias situacijas vertinti.

Anot jos, pirmasis svarbus žingsnis link pokyčio būtų pripažinimas, kad „nematomas vaikų darbas“ egzistuoja ir Lietuvoje. Tai leistų pradėti kalbėti ne apie pavienius atvejus, o apie platesnį reiškinį.

Antras žingsnis – stiprinti mokyklų ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimą. Mokykla dažnai yra pirmoji vieta, kur galima pastebėti, kad vaikas gyvena ne pagal savo amžių: yra nuolat pavargęs, prisiima neįprastai daug atsakomybės, atsitraukia nuo bendraamžių ar praleidžia veiklas. Laiku pastebėti signalai gali padėti greičiau inicijuoti pagalbą ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.

Trečia, būtina plėsti paslaugas šeimoms – ypač regionuose. Kuo daugiau realios pagalbos iš valstybės gauna šeima, tuo mažesnė tikimybė, kad vaikas taps pagrindiniu „resursu“ atlikti buities darbams.

Rita pabrėžia, kad sprendžiant šią problemą svarbu ne ieškoti kaltų, o kurti sistemą, kurioje bendruomenė, mokykla ir socialinės paslaugos veiktų kartu. Kuo anksčiau pastebima, kad vaikas prisiima suaugusiojo atsakomybes, tuo daugiau galimybių suteikti pagalbą visai šeimai ir užtikrinti, kad vaikas galėtų gyventi savo amžių atitinkantį gyvenimą.

Pasak PKTC ekspertės, svarbiausia – keisti patį požiūrį. „Mes turime nustoti romantizuoti vaikų ankstyvą „suaugimą“. Vaikas, kuris rūpinasi visa šeima, nėra herojus – tai signalas, kad pagalbos reikia visai šeimai.“

---

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt