Valstybinė auditorė D. Krištopavičienė. Kodėl viešojo sektoriaus apskaita – podukros vietoje?

Viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sistemos reformos koncepcijos tikslas – pertvarkyti sistemą, siekiant gauti patikimą ir objektyvią informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti. Ji turi prisidėti prie veiksmingesnio valstybės išteklių valdymo visais lygiais ir skaidresnio jų naudojimo. Tokį siekį 2005 metais įtvirtino Vyriausybė. Nuo 2010 metų reforma įgyvendinama – tai reiškia, kad visas turtas ir įsipareigojimai įtraukiami į finansinę apskaitą, teisingai suklasifikuojami į ilgalaikius ir trumpalaikius, parodomi ataskaitose, turto vertė atitinka tikrąją jo vertę, atliekami kiti svarbūs dalykai. Tačiau ar taip ir yra?

Net ir po penkiolikos metų negalime pasidžiaugti pasiektais rezultatais – pagrindiniams valstybės ataskaitų rinkiniams teikiamos sąlyginės nuomonės, o tai reiškia, kad nustatoma reikšmingų klaidų. Valstybės finansinių ataskaitų rinkinio 2020 ir 2021 metais teiktą neigiamą auditoriaus nuomonę (ji pareiškiama, kai nustatyta reikšmingų klaidų ir jos paplitusios finansinėse ataskaitose) pakeitė 2022, 2023 ir 2024 metų sąlyginės nuomonės. Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondai taip pat daro klaidų.

Ką reiškia reikšmingos klaidos? Nepritaikytas informacines sistemas apskaitos informacijai gauti, nesutvarkytus valstybės, t. y. mūsų pinigais sukurto ar įgyto, turto kontrolės procesus, aplaidų atsakingų asmenų požiūrį. O svarbiausia – klaidos reiškia viešųjų finansų, kuriuos suneša žmonės ir įmonės, mokėdamos mokesčius, efektyvaus panaudojimo ir skaidrumo riziką.

Praėjus penkiolikai metų nuo viešojo sektoriaus apskaitos ir atskaitomybės standartų taikymo pradžios, muziejų atstovai vis dar yra įsitikinę, kad metinę turto inventorizaciją, vykdomą pagal finansinės apskaitos reikalavimus, ir nuolatinę muziejinių vertybių apskaitą reikia atskirti kaip du skirtingus procesus. Neva bandymas sujungti šiuos procesus formuoja klaidinančias interpretacijas ir sudaro įspūdį, kad muziejai nežino, kokius eksponatus saugo. Bet argi tai ne tiesa? Jeigu vykdoma nuolatinė muziejinių vertybių apskaita, kodėl audito metu auditoriai negalėjo nustatyti, kokios konkrečios vertybės ir kokia kaina užregistruotos apskaitoje? Pavyzdžiui, vienas tikrintas muziejus negalėjo detalizuoti vertybių, kurių bendra vertė sudarė daugiau kaip 156 mln. Eur arba 89 proc. visų muziejaus turimų vertybių vertės.

Kaip skelbiama, muziejinių vertybių duomenys įtraukiami į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (LIMIS) – tai centralizuotai prižiūrima sistema, skirta Lietuvos muziejuose saugomų kultūros paveldo vertybių apskaitai, valdymui ir viešinimui. Tačiau šią sistemą, matyt, pamiršta pritaikyti dar vienam tikslui – finansinei apskaitai. Vadinasi, ją tvarkantys darbuotojai palikti be modernaus įrankio  – tam pritaikytų informacinių sistemų, o apskaitos darbuotojas – kaip pasakoje podukra: „dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo.“

Kita pasitaikanti situacija, kai turtas valstybės įstaigose nurašomas ne jo perdavimo ar sunaudojimo metu, o tik metams pasibaigus ar netgi per pačią inventorizaciją – turto neradau, vadinasi, reikia jį nurašyti, nes tikriausiai sunaudojau. Tokia turto valdymo praktika sukuria prielaidas piktnaudžiauti, paprastai sakant, pasisavinti turtą. Ar patikimos taip besitvarkančios įstaigos finansinės ataskaitos?

Ne vienai įstaigai ir ne vienerius metus auditoriai teikė pastebėjimus dėl turto pagerinimo apskaitos, kai esminis turto pagerinimas neteisingai registruotas kaip paprasto remonto darbai, nebuvo didinta turto vertė ir tam išleisti pinigai iš karto nurašyti į sąnaudas. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, stovi pastatas, jo remontui išleisti milijonai eurų, jis tapo iš esmės naujas, o ataskaitos rodo, kad to pastato vertė simbolinė, nes visi milijonai, iš karto juos išleidus, buvo nurašyti į sąnaudas. Vadinasi, kažkas gali sugalvoti parduoti tokį pastatą už simbolinę vertę, t. y. tokią, kokia pateikta ataskaitose. O galbūt ir vėl bus suplanuotos investicijos į jau sutvarkytą turtą, nes pagal ataskaitų duomenis jų reikia? Taigi, ir tokios apskaitos klaidos gali tapti piktnaudžiavimo faktais.

Kas nutiktų, jei verslininkai elgtųsi kaip minėtos valstybės institucijos? Verslininkui neteisinga finansinė atskaitomybė reiškia ne šiaip sau prastą valdymą, o realią riziką: baudas, reputacijos žlugimą, galbūt net bankrotą.

Kodėl taip susiklostė, kad iš vienų reikalaujame labai didelės atsakomybės, o kiti gali nepaisyti net elementarių taisyklių? Kasmet auditoriai randa įstaigų, kuriose didžioji knyga (dokumentas, kuriame surenkami duomenys iš registrų ir apskaičiuojami sąskaitų likučiai) neuždaroma, jos duomenys nesutampa su finansinių ataskaitų duomenimis, ūkinės operacijos registruojamos nekorektiškai. Jei taip būtų versle, sakytume, kad klastojami apskaitos duomenys, galbūt siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. O viešajame sektoriuje auditoriai už valdymą atsakingiems asmenims teikia rekomendacijas, kad būtina susitvarkyti ir spręsti atsakomybės klausimą.

Kada kiekviena viešojo sektoriaus įstaiga supras, kad finansinė apskaita ir atskaitomybė yra daug daugiau nei tik biurokratinė prievolė ir nustatytos formos ataskaitų pildymas? Drąsiai galime sakyti, kad teisinga, pagal sutartas ir patvirtintas taisykles sudaryta finansinė atskaitomybė yra valstybės finansinio skaidrumo pagrindas, nuo kurio priklauso ir piliečių pasitikėjimas valstybe.

Pabaigoje dar norėtųsi priminti, kad Vyriausybė, 2005 m. tvirtindama Viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sistemos reformos koncepciją, numatė, kad „pereinamuoju laikotarpiu neišvengiamas apskaitos dvigubinimas (t. y. būtų rengiamas valstybės konsoliduotųjų ataskaitų rinkinys kaupimo principu, o už biudžetą atsiskaitoma pinigų principu). Ateityje galima būtų svarstyti ir biudžeto sudarymą ir atsiskaitymą už jo vykdymą kaupimo principu“. Tai leistų sudaryti sąlygas „nedvigubinti“ apskaitos ir rengti vieną ataskaitų rinkinį. O viešiesiems finansams tai reikštų ir mažesnes išlaidas, skirtas apskaitai tvarkyti. Vis dėlto dabartiniai auditų rezultatai rodo, kad pažangios finansinės apskaitos vizija, apie kurią Vyriausybė kalbėjo prieš 20 metų, kol kas netaps realybe. Žinoma, jei nebus pokyčių. Sprendimų priėmėjai ir įstaigų vadovai privalo parodyti valią ir imtis lyderystės, ypač dabar, kai vis labiau auga visuomenės lūkesčiai dėl viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo.