Valstybinės kalbos vartojimas klientų aptarnavimo srityje nėra ir negali būti „diskusijų objektas“, kaip tai siūlo Tautinių mažumų departamento direktorius

Partijos Nacionalinis susivienijimas (NS) valdyba viešu pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininką, Seimo narius ir Vyriausybę dėl Dainiaus Babilo atleidimo iš Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pareigų.

Nacionalinio susivienijimo valdyba susirūpinusi dėl Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės direktoriaus praėjusią savaitę išsakytų oficialių nuostatų dėl rusų kalbos vartojimo  viešosiose erdvėse.

NS valdybos nuomone, Tautinių mažumų departamento direktorius klaidina visuomenę teisiškai nekorektiškais teiginiais ir interpretacijomis, nors jo paties pateikti statistiniai duomenys rodo akivaizdžią grėsmę valstybinės kalbos vartojimui.

Valstybinės kalbos vartojimas klientų aptarnavimo srityje nėra ir negali būti „diskusijų objektas“, kaip tai siūlo Tautinių mažumų departamento direktorius. Tai teisėtas ir privalomas standartas, kylantis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Šiuo pareiškimu, NS valdybos nuomone, Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės vadovas ne tik viešai atskleidė savo vadovaujamos institucijos tikrąją veiklos kryptį, bet ir ideologinę orientaciją tarnauti svetimų valstybių informaciniams ir kultūriniams interesams. Pareiškimas tapo liudijimu, kad minėto departamento veikla faktiškai grindžiama ne siekiu įgyvendinti konstitucines ir įstatymines normas, o selektyvia teisinės aplinkos interpretacija ir sąmoningu Konstitucijos 14 straipsnio nuvertinimu.

NS valdyba savo pareiškime teigia, kad D. Babilo vadovaujama institucija nebeatlieka savo įstatyminės funkcijos – padėti įgyvendinti valstybės integracijos ir valstybinės kalbos politiką, o veikia priešingai – skleidžia naratyvus, kurie sutampa su nedraugiškų valstybių geopolitiniais ir propagandiniais tikslais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai nustato: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Tai imperatyvi teisinė norma, kuri neleidžia alternatyvių aiškinimų. Valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad lietuvių kalba būtų vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Todėl D. Babilo užuominos, esą rusų kalba gali būti viešai vartojama be apribojimų, yra teisiškai nepagrįstos ir faktiškai reiškia bandymą ignoruoti valstybinės kalbos konstitucinį statusą.

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra aiškiai nurodęs, kad tautinių mažumų teisės negali paneigti ar silpninti valstybinės kalbos statuso. Teisė puoselėti savo kalbą yra sudedamoji privataus gyvenimo ir raiškos laisvės dalis, bet negali tapti pagrindu išstumti lietuvių kalbą iš viešosios erdvės ir viešųjų paslaugų teikimo sferos.

Be to, D. Babilo teiginiai, kad reikalavimas vartoti valstybinę kalbą gali būti prilygintas diskriminacijai ar neapykantos kalbai, yra ne tik politiškai klaidinantys, bet ir teisiškai nekorektiški. Jis sąmoningai ir spekuliatyviai painioja konstitucinę pareigą mokytis valstybinę lietuvių kalbą su buitinio pobūdžio konfliktų metu pasireiškiančiais neapykantos kalbos proveržiais, kurie priklauso teisėsaugos institucijų kompetencijai ir yra jų vertinimo objektas, o ne Tautinių mažumų departamento veiklos prerogatyva. Tokie pareiškimai iškraipo pačią neapykantos kalbos sąvoką ir menkina teisės normų aiškinimo logiką.

D. Babilas tvirtina, kad departamentas remia „tarpinstitucinį bendradarbiavimą“, kuriuo būtų „nustatytas reikalavimas“ mokėti valstybinę kalbą klientų aptarnavimo srityje. Tai reiškia, kad prievolę vartoti valstybinę kalbą, kurią Konstitucija įtvirtina kaip pareigą, direktorius laiko derinimo ir derybų objektu, priklausančiu nuo „geros valios“.

Tikėtina, per neapdairumą jis pateikia skaičių, esą per pastaruosius metus valstybinės kalbos kursus lankė apie 3 000 asmenų. Tačiau net pačiam departamento vadovui to nesuvokiant, šis skaičius atskleidžia akivaizdų pavojų valstybės nacionaliniam saugumui ir Lietuvoje gyvenančių kitataučių kalbinę atskirtį – vien per pastaruosius metus  į Lietuvą atvyko daugiau kaip 200 000 imigrantų. Toks lietuvių kalbos kursus faktiškai lankančių asmenų ir  imigrantų skaičiaus santykis yra labai iškalbingas, ir jis liudija, kad Tautinių mažumų departamentas, užuot demonstravęs tvirtą politinę valią apsaugoti ypatingą lietuvių kalbos statusą ir stiprinti jos vartojimo prestižą, siekia ideologiškai ir praktiškai šį statusą niveliuoti sąmoningai kurdamas palankiausias sąlygas Lietuvai primesti tokią ,,kalbinę įvairovę“, kuriai esant formaliai valstybinė lietuvių kalba būtų užgožta kitų, pirmiausia rusų ir anglų kalbų, ir savo šalyje taptų antrarūše ,,čiabuvių“ buitine šnekta. Tokį niekinantį direktoriaus požiūrį į lietuvių kalbą ir intencijas sumenkinti jos vertę bei vartojimo svarbą išduoda jo pateikta viešosios kalbinės aplinkos analizė. D. Babilas teigia, kad rusų kalba viešose vietose skamba dėl to, kad žmonėms, anot Tautinių mažumų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,  „taip patogiau“. Tokia nuostata yra visiškai nesuderinama su konstitucine logika. Viešasis gyvenimas Lietuvoje turi būti grindžiamas ne asmeniniu patogumu, o konstitucinėmis normomis.

Toks D. Babilo raginimas Lietuvos Respublikos piliečiams savo nuomonę apie poreikį mokėti lietuvių kalbą reikšti ,,atsakingai“ turi būti vertinamas ne tik kaip ciniškas lietuvių kalbą siekiančių laisvai  vartoti ir ją ginančių žmonių bauginimas. Tai yra ir faktinis draudimas atvirai ir drąsiai kalbėti apie tikrąją į viešojo gyvenimo paribius stumiamos lietuvių kalbos padėtį, kad nebūtų ,,įžeisti“ jos negerbiantys ir piktybiškai nesimokantys sovietinių kolonistų palikuonys bei naujieji imigrantai iš buvusios SSRS kraštų. Šiuo draudimu iš esmės atkuriami analogiški sovietinės okupacinės valdžios reikalavimai ir raginimai ,,savanoriškai“ varžyti ir riboti tautinių jausmų raišką ir šnekėti ,,didžiojo Lenino“ kalba.

Tokiu būdu D. Babilo vadovaujamo departamento komunikacija rodo sisteminį siekį sureliatyvinti valstybinės kalbos statusą, viešąją diskusiją paversti įrankiu faktinei dvikalbystei įteisinti, o konstitucinius įpareigojimus – geros valios deklaracijomis. Tai ne teisės viršenybės stiprinimas, o sąmoningas jos silpninimas.

Viešas raginimas ,,gerbti“ rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje šiandien, kai Rusija vykdo atvirai agresyvią ir pavojingą užsienio politiką, negali būti vertinamas kitaip negu kaip viešas pritarimas ir atviras pataikavimas kalbinei ,,rusiškojo pasaulio“ ekspansijai į kaimynines šalis, tarp jų ir į Lietuvą. Rusijos Federacija ne kartą naudojo rusakalbių „gynimo“ naratyvą kaip priemonę kištis į kitų šalių vidaus reikalus. Todėl Tautinių mažumų departamento pozicija objektyviai tarnauja tam pačiam geopolitiniam naratyvui.

NS valdyba mano, kad tokia vyriausybinės institucijos veiklos kryptis prisideda prie valstybinės kalbos nuvertinimo, pilietinės tapatybės nykimo ir nacionalinio saugumo silpninimo. Jei institucija, kurios viena iš funkcijų – padėti integruoti tautines mažumas į valstybės konstitucinę erdvę, veikia priešinga kryptimi, kyla klausimas dėl tokios institucijos veiklos tikrųjų tikslų ir jos legitimumo.

Jokios ,,kalbinės įvairovės“ ar ,,patogumo“ argumentai negali pateisinti to, kad Lietuvos Respublikos gyventojas savo šalyje  negautų paslaugos lietuvių kalba.

Apibendrindama savo pareiškime aukščiausiesiems valstybės vadovams  išdėstytus teiginius NS valdyba pažymi, kad  paneigdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio reikalavimą, jog „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, bei ignoruodamas konstitucinį principą, kad valstybės institucijos privalo užtikrinti įstatymų viršenybę, o pareigūnai – veikti vadovaudamiesi Konstitucija, įstatymais ir valstybės interesais, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešais pareiškimais sąmoningai diskredituoja valstybinės kalbos statusą, o šio departamento vadovas D. Babilas faktiškai viršija savo įgaliojimus, interpretuodamas Konstitucijos normas ir tarptautinius įsipareigojimus taip, kad jie prieštarauja Konstitucinio Teismo suformuotai doktrinai bei teisės aktų logikai. Jo pareiškimai kuria prielaidas įtvirtinti dvikalbystę be jokio įstatyminio pagrindo. Vietoj to, kad padėtų mažumoms integruotis į valstybinės kalbos ir pilietinės tapatybės lauką, direktorius skatina kultūrinę ir lingvistinę šalies visuomenės fragmentaciją, kuri ilguoju laikotarpiu silpnina Lietuvos konstitucinės santvarkos pamatus bei kelia rizikų nacionaliniam saugumui. Tokiu būdu D. Babilo vadovaujama institucija nebeatlieka savo įstatyminės funkcijos – padėti įgyvendinti valstybės integracijos ir valstybinės kalbos politiką, o veikia priešingai – skleidžia naratyvus, kurie sutampa su nedraugiškų valstybių geopolitiniais ir propagandiniais tikslais.

Atsižvelgdamas į tai, Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad  Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas kaip Vyriausybės, kuri valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į pareigas priima ir atleidžia Tautinių mažumų departamento direktorių vadovas, inicijuotų Dainiaus Babilo atleidimo procedūrą kaip asmens, praradusio viešą ir konstitucinį pasitikėjimą bei veikiantį ne valstybės, o ideologinių ir svetimų interesų naudai. Nacionalinis susivienijimas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, kaip viešojo administravimo institucijų veiklos derintoją ir prižiūrėtoją, bei į Lietuvos Respublikos Seimą teikti politinį šio pareigūno veiklos įvertinimą.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Prof. Vytautas Radžvilas